„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Dauno sindromą turintį sūnų auginanti Gabrielė: „Motinystė mane labai praturtino“

Gabrielė Puleikienė (28 m.) sako, kad ne visi linkę prisipažinti, jog gimę vaikai nepakeičia gyvenimo. „Iš tiesų pasikeičia viskas. Motinystė mane pakeitė labai stipriai – tiek kaip asmenybę, tiek kaip moterį. Pakito ir pati pasaulėžiūra“, – sako dviejų vaikų – dukrytės Lėjos ir Beno, turinčio Dauno sindromą, mama.
Gabrielės įkvėpimas – šeima
Gabrielės įkvėpimas – šeima / Asmeninio archyvo nuotr.

Ji priduria, kad jeigu žmonės ieško savęs, yra pasimetę, bent jau jai, motinystė užpildė visas spragas ir atsakė į visus klausimus. „Motinystė man leido sužydėti visomis spalvomis. Kai tampi mama, tampi atsakinga ne tik už save, bet ir už tą mažą žmogutį, kuris atsirado tavo gyvenime. Kad ir kaip būtų sunku – juk motinystės kelias yra vingiuotas ir su daug iššūkių, pakilimais, nuopuoliais ir visu emocijų spektru. Ko gero, pats gražiausias dalykas, nutikęs gyvenime, yra vaikai, jie – visa ko prasmė“, – sako Gabrielė.

– Pastebima, kad šiais laikais moterys vis vėliau nusprendžia atsidėti motinystei. Pasidalinkite savo ankstyvos motinystės pliusais – kokie jie?

– Amžius šiuo atveju nevaidina lemiamo vaidmens, nes svarbiausia – branda ir tinkamas žmogus šalia. Aš nesijaučiau jauna ar nepatyrusi, tačiau pirmakartės mamos patirtis ištinka visas – jaudinamės dėl smulkmenų, daug ko nežinome, tačiau tos baimės su kiekvienu vaiku vis mažiau ir mažiau.

Kai esi jaunas, turi daug daugiau energijos, kantrybės ir gebi daugiau visko padaryti – nesunku nei naktį keltis, nei pildyti savo svajones. Su laiku, nors tai priklauso nuo žmogaus, manau, viskas keičiasi. Juokauju, kad man dabar jau sunkiau keltis naktimis nei su pirmagime, nors prabėgo tik ketveri metai. Arba tiesiog užsimiršta visi sunkumai, kaip kad gimdant, ir tu prisimeni tik pačias geriausias akimirkas.

– Jūsų vaikučiai – pametinukai. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

– Nėra labai lengva, yra ir pliusų, ir minusų, tačiau turbūt visos mamos pritars, kad augant vaikams, viskas darosi lengviau. Nepaisant pirminių sunkumų, labai gera matyti labai glaudų brolio ir sesers ryšį. Pavyzdžiui, Lėja neprisimena, koks buvo jos gyvenimas iki broliui gimstant, nes jai buvo tik pusantrų metų, kai atsirado Benas.

Sunkiausia mūsų šeimai buvo pati pradžia, nes Benas – ankstukas, jis gimė gerokai anksčiau – vos 33 savaičių. Netikėtai buvau įstumta į atskirtį nuo dukros, nes teko ne vieną savaitę praleisti ligoninėje ir buvo sunku paaiškinti tokiai mažytei, kodėl manęs nėra šalia.

Jai taip pat buvo nelengva – mamos šalia nėra, o dar broliukas atsirado, tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad įtraukus vyresnį vaiką į visas veiklas su mažesniuoju, kur jis gali padėti, kuriamas puikus ryšys, didinama vaiko savivertė, jis jaučiasi svarbus. Pradėti reikia nuo mažų dalykų, kurie vaidins lemiamą vaidmenį vaikams augant.

– Amžinas klausimas – motinystė ir karjera. Ar galime tai suderinti?

– Aš manau, kad įmanoma viską suderinti, tačiau tikrai nėra lengva. Motinystė yra nuolatinis balansavimas tarp vaikų, šeimos, laiko sau, draugams, vyrui, savirealizacijai, laisvalaikiui ir taip toliau. Nuolatos balansuoji ir matai, kad vieną kartą nukenčia viena sritis, kitą kartą – kita. Tikrai reikalinga pagalba iš šono – vyro, senelių ar auklės, tada suderinti viską kur kas lengviau.

Su pirmąja dukra Lėja aš buvau iš tų mamų, kuri viską darė pati ir netgi sąmoningai atsisakydavau pagalbos. Natūralu, kad kai atsisakai, aplinkiniai mano, kad puikiai susitvarkai ir pati. Tačiau gimus antrajam vaikui aš pamačiau, kad ta pagalba būtina, kad nepersiplėšiu ir galiu perdegti kaip mama ir moteris. Tad dabar sakau, kad, jeigu reikia pagalbos, prašykite, nes taip visi būsite laimingesni. Svarbiausia yra kokybė, o ne kiekybė. Nereikia sau mušti į krūtinę ir sakyti, kad su vaikais būnate kiaurą parą, kad viską padarysite pati. Ilgainiui tai veda į nuovargį, sveikatos sutrikimus ir emocinį disbalansą.

Motinystė yra nuolatinis balansavimas tarp vaikų, šeimos, laiko sau, draugams, vyrui, savirealizacijai, laisvalaikiui.

– Galbūt esate atradusį stebuklingą receptą, kuris padeda viską suspėti motinystėje?

– Kaip jau ir minėjau – pagalba iš šono, taip pat nuo pat pirmos dukros gimimo stengiuosi maksimaliai išnaudoti vaikų miego laiką. Tam, kad įgyvendinčiau visus tikslus ir darbus, stengiuosi viską planuoti mažyliams miegant.

– Savo „Instagramo“ paskyroje „Beno stebuklai“ dalinatės motinyste ir patyrimais. Papasakokite, kokia buvo pati pradžia?

– Mūsų sūnus Benas – ankstukas, turintis Dauno sindromą. Kai jis gimė, aš neturėjau jokios patirties ir žinių, kas yra Dauno sindromas, tad pradėjau ieškoti informacijos internete, kitų šeimų pavyzdžių Lietuvoje ir užsienyje. Kauno klinikų specialistė patarė neskaityti pasenusios teorinės informacijos, kuri dažnai prasilenkia su realybe, o remtis realių šeimų pavyzdžiais. Tokios šeimos man suteikė daugiausia pozityvumo ir įkvėpimo.

Jaučiau, kad ir man ateis ta diena, kai pradėsiu dalintis savo istorija, patirtimi, pasakosiu Lietuvos žmonėms apie Dauno sindromą. Norėjau parodyti, kad vaikas su negalia nėra galutinis nuosprendis, kad šeima gali būti laiminga.

Labai džiaugiuosi, kad mano auditorija yra įvairi ir kad mano kuriamas turinys padeda laužyti stereotipus ir šviesti visuomenę apie tai, kas yra Dauno sindromas. Visada malonu sulaukti palaikančių žinučių, o aš savo ruožtu stengiuosi padėti savo patirtimi ir žiniomis tiems, į kurių šeimą atėjo vaikutis su Dauno sindromu, nes palaikymas yra labai svarbus.

Man pačiai žinia, kad sūnui – Dauno sindromas, buvo labai netikėta, nes tokių įtarimų nėštumo metu nebuvo, tad diagnozė paaiškėjo tik gimus. Dabar, kai žiūriu atgal, man atrodo, kad labiau netikėta buvo tai, jog vaikas gimė anksčiau laiko – net nebuvau susimąsčiusi apie tai, kad kūdikis gali gimti taip anksti ir kad tai gali nutikti būtent mūsų šeimai. Tad pirmosios dienos skriejo šoko ir netikėtumo būsenoje, tačiau su vyru susitaikėme lengvai ir palyginti greitai, nes mūsų požiūris ir vaiko priėmimas nesiskiria nuo to, kokia jo diagnozė ar sugebėjimai. Priimame vaiką besąlygiškai ir mylime tokį, koks yra.

– Su kokiais stereotipais susiduriate augindama sūnų?

– Stereotipų apie Dauno sindromą yra tikrai nemažai. Pavyzdžiui, galvojama, kad žmonės su Dauno sindromu nieko nemoka, nieko negali padaryti, kad visą laiką yra linksmi arba priešingai, kitas mitas, yra labai agresyvūs.

Būtent dėl to noriu dalintis patirtimi parodydama realų savo šeimos pavyzdį. Žmonės su Dauno sindromu dėl savo pozityvumo, šiltumo yra vadinami saulytėmis, tačiau nepaisant to, jie, kaip ir visi mes, jaučia visą emocijų spektrą, pyksta, liūdi ar džiaugiasi.

Taip pat jiems reikia papildomo lavinimo, nes turi žemą raumenų tonusą, sulėtėjusį vystymąsi, kad raida tobulėtų. Visi gydytojai sako, kad, kiek įdėsi, tiek turėsi, ir tai yra visiška tiesa. Svarbu vaiką lavinti, integruoti į visuomenę ir nesėdėti užsidarius namuose – tai padės džiaugtis rezultatais ir eiti į priekį. Mano tikslas – gyvenimo atsiunčiamus iššūkius transformuoti į stiprybę.

Mano tikslas – gyvenimo atsiunčiamus iššūkius transformuoti į stiprybę.

Manau, kad Lietuvoje didžiausia bėda yra informacijos trūkumas šeimoms, kuriose gimsta vaikas, turintis negalią – kur kreiptis, kokia pagalba priklauso, ką jie turėtų žinoti ir panašiai. Informacijos turi ieškoti pats ir iš patirties pastebiu, kad tėvelių grupės čia labai padeda, nes jose visada randi atsakymus, patarimus ir palaikymą.

Ne kartą teko išgirsti netinkamų replikų apie Dauno sindromą, tačiau tikiu, kad su laiku viskas keičiasi ir gerėja, bet tobulėti tikrai yra kur. Matydami paveikius ir gerus kitų šeimų pavyzdžius, integraciją, visi prisidėsime prie to, kad negalią turintiems būtų geriau.

– Nekorektiški klausimai ir pastebėjimai – ką pastebite? Ką turėtume žinoti?

– Aš galiu laisvai atsakyti į daugelį klausimų, nes jaučiuosi ir pati su stora oda, tad mane įžeisti sunku. Bet kiti žmonės gali būti labai jautrūs, tad reikėtų susilaikyti nuo tokių klausimų apie Dauno sindromą kaip, pavyzdžiui: „Ar, kai laukeisi, žinojai, kad tavo vaikui – Dauno sindromas?“ Tai paslėpta mintis ir klausimas apie tai, ar tu sąmoningai priėmei sprendimą gimdyti tokį vaiką, ar tai buvo netikėta. Manau, žmogus papasakos pats, jeigu norės.

Kitas niuansas – gailestis, kurio tikrai nereikia. Jis neduoda nei naudos, nei smagu jausti jį iš kitų žmonių, kurie sako, kad tau nepasisekė, bet gal bus geriau.

Ką reikėtų daryti? Priimkite žmogų, kuris turi negalią, ir jo šeimą lygiai taip pat, kaip ir visas kitas šeimas. Bendraukite, komunikuokite, gyvenkite įprastą gyvenimą.

– Jūsų vaikučiai turi vyresnį brolį. Kaip kuriate ryšį šeimoje?

– Vyro sūnui yra 15 metų, mes vienas į kitą kreipiamės vardais, šiltai bendraujame. Manau, kad vaikai jau savaime yra geri ir tyri. Kai laukiausi Lėjos, nerimavau, kaip viskas klostysis, kaip seksis kurti ryšį, tačiau vėliau net sutrikau nuo tų minčių, nes viskas buvo puiku. Jau nuo pirmų akimirkų jie visi trys bendrauja ir kuria gražų tarpusavio ryšį, nepaisant metų skirtumo. Gera žiūrėti į jų draugystę.

Jeigu dabar atrodo labai tamsu, niūru ir nematote prošvaisčių, anksčiau ar vėliau viskas pasikeis.

– Kokios jūsų svajonės ir kas jus labiausiai veda į priekį?

– Benas mūsų šeimą išmokė džiaugtis mažais dalykais, šia diena ir akimirka. Tuo aš ir džiaugiuosi – diena, kai šviečia saulė, kai vaikai sveiki, kai visi esame kartu ir laimingi. Sugebėjimas tai įvertinti duoda labai daug.

Džiaugiuosi ir tuo, kad vaikai tobulėja, jų raida eina į priekį. Benas vis daugiau pradeda kalbėti, tad mūsų tikslas – padėti jam to pasiekti. Pradėjusi rašyti tinklaraštį atidariau ir internetinę lavinamųjų priemonių parduotuvę, tad su kiekviena diena jaučiu, kad esu labai laiminga dėl to, ką darau, galėdama dalintis informacija apie ugdymą ir Dauno sindromą. Norėtųsi, kad viskas tik augtų, o aš galėčiau padėti ir nudžiuginti daugiau šeimų savo patirtimi ir praktiniais patarimais.

– Kokius žodžius pasakytumėte mamai, kuriai šiandien labai sunku?

– Po kiekvienos tamsios dienos išlenda saulė. Net jeigu dabar atrodo labai tamsu, niūru ir nematote prošvaisčių, anksčiau ar vėliau viskas pasikeis. Po tamsaus ir sunkaus periodo laukia šviesa, šiluma ir gėris, tad nereikia pasiduoti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“