Tačiau kamuolys visada yra tėvų pusėje. Ir tai dar viena priežastis, kodėl būti tėvais nėra lengva. Jie irgi auga, mokosi net ir tada, kai augina ir auklėja savo vaikus.
Kartais pavargę, pritrūkę kantrybės ar žinių suaugę tampa tokie pat pažeidžiami ir nežinantys, kaip elgtis, kaip ir jų vaikai. Tačiau kaip klostysis tarpusavio santykiai, kaip bus auklėjamas vaikas ir kokias nuostatas, patirtis, įsitikinimus vėliau jis atsineš į savo šeimą, didžiąja dalimi priklauso būtent nuo tėvų.
Vieno recepto, kaipgi spręsti įvairius nesutarimus, nėra, tačiau kai kurios situacijos yra gana dažnos, o daugelio reakcija į jas panaši.
Pažvelkime kokias klaidas daro suaugę, kai norėdami pamokyti ar sudrausminti vaiką, užuot išsprendę mažą nesutarimą, sukelia konfliktą. Dažnai būtent nuo išsakytų žodžių priklauso kaipgi rutuliosis situacija – peraugs į barnį su durų trankymais ir apsižodžiavimais ar bus ramiai bei konstruktyviai išspręsta.
Štai populiariausios tėvų frazės, įplieskiančios konfliktus:
„Kodėl negali būti kaip...“
Vaiko lyginimas – nesvarbu su broliu ar seserimi, jaunesniu ar vyresniu, su klasioku, giminaičiu - yra skausmingas, žeminantis ir dažniausiai sukeliantis norą gintis bei prieštarauti.
Iš tiesų tai yra suaugusiojo puolimas prieš vaiko asmenybę. Niekas nenori būti kieno nors šešėliu ar kopija. Lygindami vaikus tėvai netiesiogiai siunčia žinią, kad kitas yra geresnis, pranašesnis, o jis – prastesnis. Natūralu, kad vaikas puola gintis. Dažniausiai puldamas tą, kurį tėvai rodo kaip pavyzdį.
Kaip elgtis? Vaikai auga konkuruodami. Jei turi brolių ar seserų – su jais, jei ne – ima save lyginti su darželio, mokyklos draugais. Ir, žinoma, nori būti geriausi.
Galbūt jis patiria patyčias? Neišsimiega? Negali užsiimti mėgiama veikla? Kai suprantamos priežastys, tada ir gimsta ir sprendimai.
Reiktų pastebėti gerąsias vaiko savybes, sudaryti sąlygas joms skleistis, o pastabas išsakyti argumentuojant, kodėl koks nors elgesys yra netinkamas. Ir liautis tikėjus iliuzijomis, kad vaikai gali būti „perlaužti“.
Jei vienam mokslai sekasi sunkiau nei kitam, tėvų užduotis turėtų būti ne reikalauti tokių pat rezultatų kaip brolio ar sesers iki išnaktų „kalant“ formules, bet įžvelgti ir lavinti tikruosius vaiko talentus. Galbūt jis puikiai piešia, sportuoja ar turi muzikinę klausą.
Kai kurie tėvai savo vaikus skatina žemindami kitus. Pavyzdžiui, „Tavo klasiokai tikri nevykėliai, o tu tai...“ Tada jis auga negebėdamas objektyviai vertinti savo gebėjimų ir pagarbiai bendrauti su aplinkiniais.
„Tu visada/niekada...“
Daugtaškio vietoje galima įrašyti daugybę žodžių: prieštarauji, nesiklausai, erzinį brolį, nesitvarkai, pameti daiktus, neatlieki namų darbų... Tai itin skaudina vaiką, nes jis pasijunta nevykėlis. Juk jis ir pats žino, kad jam nesiseka! Tėtis ir mama pamiršta, kad vieną ar kelis kartus jis vis dėlto buvo įveikęs save, jam buvo pavykę. Vaikas tai pamena, o mama ar tėtis – net nepastebėjo.
Kaip elgtis? Jei vaikas labai dažnai susiduria su ta pačia problema, vadinasi, yra rimta priežastis – galbūt jis pavargęs, liūdnas, jaučia stresą... priežasčių, kurios sukelia tokius išgyvenimus ir trukdo susikaupti, gali būti daug, ir tėvų pareiga jas išsiaiškinti.
O išsiaiškinus nereikėtų rodyti savo nepasitenkinimo, pykčio ar nusivylimo, bet nuoširdžiai pasikalbėti su vaiku apie jo rūpesčius. Galbūt jis patiria patyčias? Neišsimiega? Negali užsiimti mėgiama veikla?
Kai suprantamos priežastys, tada ir gimsta ir sprendimai. Kartais jie gali būti labai paprasti. Pavyzdžiui, galima sudaryti sąrašą, ką vaikas turi nuveikti. Pakeisti popamokinę veiklą arba jos atsisakyti. Kartu ruošti namų darbus. Laiko ribojimas virtualioje erdvėje taip pat gali padėti pagerinti koncentraciją.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ką daryti tėvams, kad vaikas atliktų užduotis ir atkakliai siektų tikslų? Pataria psichologas
„Jeigu tu ko nors nedarysi, tai ir aš su tavimi taip elgsiuosi...“
Labai dažnai tėvai grasina, kad už kokį nors netinkamą elgesį vaikui bus taikomos sankcijos. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir logiška – vaikas pažeidžia susitarimą, už tai numatytos tam tikros pasekmės. Tai efektyvu, jei tokio susitarimo būta. Pavyzdžiui, jei neparuošiamos pamokos, tai ir žaisti kompiuteriu nevalia. Problema kyla tada, kai tėvai į kokią nors vaiko išdaigą reaguoja emocingai, spontaniškai ir žada tai, ko vis tiek nedarys (pavyzdžiui, atėjus svečiams drausmina žadėdami neduoti deserto, tačiau po pusvalandžio tai pamiršta, ir mažasis išdykėlis jau kemša tortą).
Nesvarbu, ar šeimoje auga darželinukas, ar paauglys, jis turi aiškiai žinoti, kokį elgesį tėvai toleruoja, o kokio – ne, ir kas gresia už taisyklių nesilaikymą.
Labai dažnai tėvų reakcija į tą patį elgesį būna labai skirtinga, priklausoma nuo suaugusiųjų nuotakos – jei ji gera, apsiribojama pastaba ar net nereaguojama, jei prasta – keliamas balsas, išjungiamas televizorius, draudžiama susitikti su draugais. Taip vaikui siunčiama žinia, kad jo elgesys nėra vertinamas objektyviai – tai lemia tėvų nuotaika.
Kaip elgtis? Nesvarbu, ar šeimoje auga darželinukas, ar paauglys, jis turi aiškiai žinoti, kokį elgesį tėvai toleruoja, o kokio – ne, ir kas gresia už taisyklių nesilaikymą. Su paaugusiais vaikais galima susitarti užduodant klausimus: kodėl taip pasielgei? Kaip vertini savo elgesį? Kaip pasielgtum mano vietoje? Įdomu, kad vaikai, kai su jais kalbamasi pagarbiai ir aiškiai, supranta, kokias klaidas padarė, ir dažnai sau paskiria daug griežtesnes „bausmes“ nei būtų ketinę tėvai.
Mažesniems vaikams nereikia užkrauti atsakomybės „pasiskirti“ nuobaudą, tačiau jiems reiktų išaiškinti, kodėl jų elgesys netinkamas, ir koks loginis ryšys tarp nusižengimo ir pasekmės.
Kai tėvai supranta, kad už netinkamą elgesį vaikas nusipelno ne bausmės, bet iš tokio elgesio kylančių logiškų pasekmių, paprastai tarpusavio santykiuose išnyksta pažeminimo vaikui momentas. O kartu ir beprasmiai konfliktai.
„Tu mane nuvylei!”
Kuriam iš suaugusių tai nėra išsprūdę. Ir tai tiesa,vaikų elgesys mus kartais labai nuvilia. Kai kurie tėvai labai nustemba, kad jų geri ir mandagūs vaikai kartais mokykloje ima elgtis taip, kaip jie nė neįsivaizdavo. Tai skaudina, sukelia bejėgiškumo jausmą.
Vaikui irgi nebūna smagu, kai tėvai sužino apie kuriuos nors „žygius”.
Ką daryti? Smerkite ne vaiką, bet jo poelgį. Ne kaltinimas, bet klausimas yra kelias į dialogą. „Tu toks jautrus, kas atsitiko, kad šaipeisi iš kito?”, „Paprastai man nemeluoji, kodėl šį kartą nuslėpei?“
Tėvai neturėtų bijoti rodyti vaikui savo emocijų – liūdesio, pykčio, nusivylimo, tačiau labai svarbu, kad kalbėdami apie tai, kokius jausmus jiems sukėlė vaiko poelgis, nepultų jo pravardžiuoti, vadinti įvairiais epitetais. Vaikas pasijunta puolamas, supyksta ir ima gintis. Ir tuomet atsakomybė dėl konflikto ir vėl tenka tėvams.
Palyginkime reakcijas į tą pačią situaciją: „Man skaudu ir pikta, kad taip pasielgei, tikrai nesitikėjau...“ arba „Tu toks melagis ir neatsakingas, kad nežinia, ko galima iš tavęs vėl sulaukti...“
TAIP PAT SKAITYKITE: R.Statkuvienė. Ačiū P.Urbšiui. Tai pakalbėkime apie nėštumą ir embrionus
