Po pokalbio namo iškeliauju maksimaliai pakrovusi savo vidines baterijas. Vis tik galvoje pradeda nerimastingai spurdėti mintys: ar mano kartos jaunavedžiai po pusės amžiaus bus panašūs į šiuos babulę su dieduliu? Ar išsaugosime kantrybę ir tokią pagarbą vienas kitam? „Ach, labai tikiuosi...“, – atsidūstu energingai žingsniuodama šilo taku.
Vestuvės su netekties sopuliu
Turėjusį būti nuotaikingą pasakojimą Genovaitė su Algirdu pradeda skaudžia išpažintimi. Deimantinių vestuvių džiaugsmą numaldė kelis mėnesius iki svarbiosios datos viena po kitos ištikusios geliančios netektys. Sulaukusi garbaus amžiaus pora palaidojo savo vyriausiąją 57-erių dukrą, o po pusantro mėnesio mirė ir josios dukra – Genovaitės ir Algirdo anūkė.
„Toks skausmas mums... – graudinasi Genovaitė, o Algirdas stengiasi išlikti ramus ir palaikyti žmoną. – Dukra sakė: „Mama, jeigu aš pasitaisysiu, tai padarysim gražias vestuves.“ O nieko nepasitaisė… Bet vaikai, anūkai vis tiek padarė mums staigmeną – šventinius pietus kavinėje. Tačiau su tokiu skausmu… Visai džiaugsmo nebuvo. Juk praėjo tik keli mėnesiai...“
Su geru vyru užaugino gerus vaikus
Genovaitė su Algirdu iš viso sulaukė keturių vaikų: dviejų sūnų ir dviejų dukterų. Deja, pirmasis naujagimis išvydęs pasaulį netrukus mirė.
„O tris vaikus užauginome. Mūsų vaikai labai geri. Jokių rūpesčių nekėlė. Linkiu visiems, kad jų vaikai tokie būtų kaip mano, – sako Genovaitė. – Vyras mano irgi geras. Visą gyvenimą. Man niekad nereikėjo su vaikais bėgti iš namų kaip kitoms. Mudu visada sutikdavome.“
„Pasiginčijam ir toliau gyvenam“, – nusišypso Algirdas. „Per ginčus visada mano viršus būdavo“, – priduria Genovaitė. „O ką padarysi? Reikia nusileisti“, – nusijuokęs supratingai taria Algirdas.
„Nuolaidus ir geras vyras. Uošviai labai geri buvo, užtat ir jis geras“, – šypsosi Genovaitė.
Sulaukęs žmonos komplimentų mylimąją giria ir Algirdas: „Genovaitė labai gera žmona, puiki šeimininkė. Ūkiškai gyvenom, čia, šitoje gryčioje, su mano tėvais. Turėjome karvę, prieauglį, vištų, žąsų, ančių, nutrijų, kralikų, paršų, dvi motinines kiaules, vėliau ir šiltnamių didelių, o dar daržai, reikėjo ir vaikus auginti, ir į valdišką darbą eiti...“ „Nuo ryto iki vakaro dirbdavome“, – prisimena Genovaitė.
Nesitikėjo
Genovaitė prisipažįsta niekada nesitikėjusi drauge su vyru sulaukti deimantinių vestuvių. Ne, jokios mintys apie skyrybas darnios poros nekankino. Tiesiog buvo baugu, kad mirtis kurio nors iš jų anksčiau nepasišauktų, nes būtent giltinė bendraamžių pažįstamų santuokas ir nutraukdavo.
„Niekad nesitikėjau, kad išgyvensime kartu iki tų deimantų. Kur pasižiūriu, visur našlės ir našlės, o mes – 60 metų kartu, – džiugesio neslepia Genovaitė. – Tiesa, santuokos 50-metį, auksines vestuves, mes labai gražiai atšventėme, – pasakoti pradeda pašnekovė. – Ir metrikacijoje buvome, ir bažnyčioje įžadus atnaujinome. Namie vaikai suruošė šventę ir mus grįžtančius sutiko taip, kaip mes juos per vestuves tradiciškai sutikdavome.“
Algirdas ima juokauti, kad kitaip ir negalėjo būti – deimantinių vestuvių drauge jie žūtbūt turėjo sulaukti. „Mūsų toks tikslas buvo – išgyventi iki deimantinių vestuvių, o dabar jau tolyn einam“, – šypsosi jis.
Akin krito gražuolė šokėja
Genovaitė šiek tiek vyresnė už savo vyrą. Jai eina 86-ti metai, o Algirdui rugsėjį bus 84-eri.
„Kada tekėjo, ji man ne tą pasą parodė, tai ir patikėjau, kad jauna, o paskui, kada išaiškėjo, tai jau buvo šaukštai po pietų“, – pokštauti nesiliauja Algirdas.
Labai smalsu kuo greičiau išgirsti poros pažinties istoriją. Taigi Algirdas buvo kėdainietis, o Genovaitė gyveno Sirutiškyje. Čia vykdavo šokiai ir linksmos gegužinės. Per vieną iš jų pora ir susipažino.
Genovaitė su Algirdu iš viso sulaukė keturių vaikų: dviejų sūnų ir dviejų dukterų. Deja, pirmasis naujagimis išvydęs pasaulį netrukus mirė.
„Genovaitė buvo graži mergina, smagiai šoko, aš irgi neblogai šokau, tad kaip tokia mergina į akį nekris? – retoriškai klausia Algirdas. – Šokom, šokom, o paskui 1953 m. aš išėjau į kariuomenę. Trejus metus tarnavau Gruzijoje. Grįžau, praėjo metai ir vėl į Sirutiškį patraukė, tai per šokius vėl susitikome.“
„Algirdas man patiko, nes buvo nepiktybinis, nesiveldavo į muštynes, be gramo ateidavo – kitaip nei kiti jaunuoliai tuo metu. Todėl jis man ir patiko“, – atvirauja Genovaitė.
Algirdas priduria, kad dėl gražiosios Genovaitės jis į šokius Sirutiškyje traukdavo net ir tada, kai dangus su žeme maišydavosi.
„Žiemą Sirutiškyje šokius darydavo salėje. Iki ten eidavau pėsčiomis. Pūga duoda, švilpia, tik pirmą valandą nakties grįždavau namo, bet vis tiek eidavau į šokius, nes labai rūpėdavo Genovaitę pamatyti ir su ja pašokti. Tai kurgi neisi? Kokios pūgos sulaikys? O jeigu koks kitas nugriebs?“ – atkakliu ir rūpestingu kavalieriumi prisistato Algirdas.
Laukė atsakymo
„Patikome vienas kitam ir susitarėme, – apie piršlybas pasakoti pradeda Genovaitė. – Jis sako: „Ar tekėsi už manęs?“ Atsakiau, kad turiu seserims pasakyti, nes tėvų neturėjau, jie anksti mirė ir aš, pagrandukė, augau su seserimis. Seserims Algirdas patiko ir jos pritarė mūsų sprendimui. Tad kitą kartą susitikus pasakiau Algirdui, kad tekėsiu už jo.“
„Algirdai, ar Jums neprailgo tas laikas, kol laukėte Genovaitės verdikto?“ – pasiteirauju. „Oi, rodos, pora mėnesių praėjo, o iš tiesų – tik kelios dienos“, – šypsosi jis.
Uošvis į vestuvių šventę įpuolė nežiniomis
Algirdas tėvams apie vestuves neprasitarė nė žodžio. Pora nunešė pareiškimus ir netrukus prisiekė vienas kitam amžiną meilę.
„Tėvams nieko nesakiau – sėdau ant dviračio ir išvažiavau, – prisimena Algirdas. – Po metrikacijos grįžom, suėjo Genovaitės seserys, švogeriai, pasidarėm vaišes. Atvažiavo į Sirutiškį manęs tėvukas ieškoti ir papuolė į šventę. Pasakiau tėčiui: „Va, marti.“ Jis buvo patenkintas. Marti tėvams labai patiko. Nebuvo prie ko prikibti.“
Dūmų buvo, bet akių negraužė
Jauna šeima įsikūrė vyro tėvų namuose ir gyveno drauge su uošviais. „Kaip sekėsi sutarti taip greit apsisprendus tuoktis?“ – klausiu.
„Labai gerai, – reziumuoja Algirdas. – Dūmų buvo, bet be ašarų – niekad akių negrauždavo, – juokauja pašnekovas. – O kad pasiginčijam, tai tik prailginam gyvenimą.“
„Draugiškai visą gyvenimą gyvenom. Būdavo kitą kartą, kad kokį žodį griežtesnį pasakai, bet kad vyras triukšmą keltų, tai ne – šito pas mus nebuvo“, – tikina Genovaitė.
„Algirdas man patiko, nes buvo nepiktybinis, nesiveldavo į muštynes, be gramo ateidavo – kitaip nei kiti jaunuoliai tuo metu“, – atvirauja Genovaitė.
Paslaptis – lašiniai!
Pora nuogąstauja, kad jų bendraamžių kaimynystėje jau visai nebelikę. Nebelikę ir tų, su kuriais jie jaunystėje šokdavo gegužinėse. „Tai kaipgi judviem pavyko tiek metų sulaukti?“ – primygtinai prašau išduoti paslaptį.
„Reikia daugiau lašinių valgyti, – tiesiai sako Algirdas. – Anksčiau būdavo sočiai naminių lašinių, o dabar jų nusiperku. Tad niekada lašinių nepraleiskit pro šoną.“
Vyrams trūksta atsakomybės
Tradicinis klausimas ilgus metus santuoką išsaugojusiai porai – kaip išlaikėte tokius it titnagas tvirtus santykius?
„Kai tuokėmės, man buvo 26-ti, o Genovaitei – 28-ti metai. Tad vėjavaikiai iš galvos jau buvo išėję, – receptą kurpti pradeda Algirdas. – Nežinau, kodėl tos šiuolaikinės santuokos taip greit nutrūksta. Gal kantrybės žmonėms pristinga? Pamatė, patiko, greit susituokė, o paskui žybt žybt ugnis ir dūmai su ašaromis. Viskas, toliau gyventi nebeišeina.
Nesuprantu ir tų porų, kurios 18-kos pradeda kartu gyventi. Net nesusimetrikuoja. Gyventi susidėjus – blogai. Toks vyras neturi atsakomybės. Kitas net besilaukiančią moteriškę palieka… Nesuprantu to.“
„Pareina vyras girtas, triukšmą kelia, dar primuša žmoną. Vietos moteriai nėra. Baisu. Tai koks čia gyvenimas?“ – užjaučia Genovaitė.
„Neturiu supratimo, kaip vyrui prieš moterį iš viso ranka pakyla? Juk vyriška ranka yra vyriška...“ – žmonai antrina Algirdas.
„Tai turbūt, Genovaite, dabar tokių gerų vyrų kaip Jūsų Algirdas nebėra?“ – šypsausi. „Turbūt ne, – pasvarsčiusi taria Genovaitė. – Dabar vyras žmonai meluoja, o žmona – vyrui, jeigu ji mikli ir graži. Taigi vienas kitam meluoja, teisybės nepasako. Iš to ir skiriasi. Mūsų laikais viskas buvo paprasčiau...“
Gyvena prilaikydami vienas kitą
O dabar Genovaitė su Algirdu tiesiog mėgaujasi dienomis ir mielomis jas užpildančiomis smulkmenomis.
„Ji braškes palaisto, aš malkas po truputį žiemai ruošiu, pavargę kieme po medžiais pavėsyje pasėdime. Pas Genovaitę ateina kaimynės pasišnekėti, o mudu su kaimynu kortomis „Tūkstantėlį“ palošiame. Jei vėjo nebūna, tada lošiame lauke, o jei būna – tada į gryčiukę. Toks užsiėmimas, kad visos ligos pasimiršta, – nusijuokia Algirdas, o surimtėjęs priduria. – Mes vienas kitą prilaikome: jeigu ji kažko negali padaryti, tada aš padarau, o jeigu aš negaliu – ji padaro. Rūpinamės vienas kitu. Labai smagu, kad dar esame kartu – kad ne po vieną.“
