Nepaisant to, kad šeimynos įsirengusios erdvius namus, didesnį vaikų skaičių jose draudžia įstatymais. „Ir taip mūsų Lietuvoje nedaug. Vaikai tikrai galėtų augti, likti čia“, – tvirtina Rokiškio rajone esančios „Katalėjos“ šeimynos mama Jekaterina Sulejeva.
„Aš labai prašyčiau, kad mano, nors ir ne biologiniai, vaikai liktų Lietuvoje. Lietuvoje vaikų nėra per daug, o dabar jie įvaikinimui siunčiami į užsienį“, – 15min GYVENIMUI sakė S.Morkūnienė.
Vaikus paliko mama
Šiuo metu S.Morkūnienė – jau pensijoje, taip pat moteris turi negalią, todėl vaikų priimti į savo namus ji negali visų pirma dėl sveikatos.
Vienas iš berniukų šiuo metu mokosi priešmokyklinėje klasėje, kitas – antrokas. Abu berniukai gyvena vienuose Lietuvos vaikų globos namuose.
Nors vaikai – mažamečiai, tačiau per savo gyvenimą jiems teko patirti nemažai. Visų pirma, jų atsisakė mama, kuriai šiuo metu yra atimtos motinystės teisės. Po to jiems teko augti šeimynoje, tačiau globėjai mirus, vaikai perkelti į vaikų globos namus. Dabar S.Morkūnienė sako sulaukusi naujos žinios – apie tai, jog berniukai gali būti įvaikinti užsieniečių šeimoje.
S.Morkūnienę su vaikais sieja ne biologinis, tačiau ne ką mažesnis ryšys. Berniukų mama – S.Morkūnienės globotinė, kurią kartu su dar dviem seserimis ji išaugino nuo kūdikystės. Tris našlaites seseris S.Morkūnienė su vyru paėmė iš Panevėžio vaikų globos namų.
„Išauginau jas visas kaip dukteris. Taip ir vadinu. Tačiau mano dukters vaikai nėra mano biologiniai anūkai. Nepaisant to, nuolat kartu su vyru juos lankome, bendraujame, vaikai taip pat noriai bendrauja su mumis. Būtų labai skaudu jų netekti, nes juk užsienyje mes jų aplankyti negalėsime“ – kalbėjo S.Morkūnienė.
Ryšio su berniukais nenutraukė močiutė
Kalbėdama apie vaikų likimą, S.Morkūnienė teigė, jog net ir geriausiai auginti vaikai iš gyvenimo kelio nuklysta. Kodėl jos globotinė – berniukų mama – paliko savo vaikus ir išvyko į užsienį, moteris sakė gerai ir nesuprantanti.
„Lyg turėjo skolų, lyg buvo depresija. Gal trūksta valios, trūksta pasiaukojimo. Deja, ji jau ketverius metus užsienyje. Vaikai du palikti ant ledo, du mažiukai. Nors vaikams mama pinigus, dovanas siunčia“, – sakė moteris.
Nepaisant to, jog berniukų mama išvažiavo į užsienį ir vaikų neaugina, ryšio su jais močiutė nenutraukė.
Kartu su vyru S.Morkūnienė lankosi globos namuose, bendrauja su vaikais. Pasak pašnekovės, ryšį su seneliais, nors jie ir nėra biologiniai, jaučia ir vaikai. Būtent iš jų S.Morkūnienė visų pirma ir išgirdo žinią, kad vaikai gali būti įvaikinami užsieniečių šeimoje, ne Lietuvoje.
Berniukai Lietuvoje turi ir dvi biologines tetas – mamos seseris. Tačiau dėl pernelyg jauno amžiaus ir kuklių gyvenimo sąlygų augti su tetomis jie negali.
Pritaria įvaikinimui ar globai Lietuvoje
Vėliau S.Morkūnienei teko ne kartą bendrauti ir su globos namų, kur auga vaikai, administracija.
„Kaip pasakojo vaikai, jiems globos namų psichologė sakė, kad jie turi išvažiuoti į užsienį, ten suras tėvus ir panašiai. Po to mane buvo pasikvietę darbuotojai, biologines tetas. Prašė rašyti sutikimą (dėl įvaikinimo), bet mes kategoriškai atsisakėm. Įvaikinimui užsienyje – ne. Tik Lietuvoje.
Aš vaikams pasakiau: nei tetos, nei aš jūsų užsienyje negalėsime lankyti. Kaip mums sakė administracija, mažasis berniukas nemiegojo tą naktį ir šaukė: močiute. Taip sakė psichologė. Ji man priekaištavo: kodėl aš vaikams pasakiau?
Tai nejau negalima vaikams sakyti teisybės? O ar galima kaip maiše kačiukus išvežti į nežinią, jeigu jie prisirišę prie artimųjų? Aš nieko blogo nepasakiau, tik pasakiau, kad negalėsiu užsienyje lankyti“, – kalbėjo S.Morkūnienė.
Šeimynų ieškojo pati močiutė
Iš karto, pasak pašnekovės, buvo kalbama, kad vaikai gali būti įvaikinti dar iki praėjusių metų pabaigos, vėliau šis terminas nukeltas iki pavasario.
„Aš prašiau: leiskit dar paieškoti Lietuvoje šeimynų. „Ieškokit, jei rasit, nes mes neradom“, – tokį atsakymą išgirdome. Tuo ir baigėsi pokalbiai“, – pasakojo S.Morkūnienė.
Moteris pati ėmė ieškoti šeimynų Lietuvoje, kuriose galėtų augti jos anūkai. Mat jau šiemet, vykdant pertvarką, Lietuvoje iš viso turėtų nebelikti vaikų globos namų.
Aš vaikams pasakiau: nei tetos, nei aš jūsų užsienyje negalėsime lankyti.
S.Morkūnienė rado bent kelias šeimynas, kurios sutiktų priimti berniukus, tačiau tada paaiškėjo dar viena problema.
„Pasirodo, yra išėjęs įstatymas, pagal kurį šeimynose gali augti ne daugiau nei aštuoni vaikai. Nors anksčiau jų šeimynose galėjo būti daugiau – viskas priklausydavo nuo šeimynos gyvenimo sąlygų“, – kalbėjo S.Morkūnienė.
Moteris buvo radusi vieną šeimyną iš Rokiškio rajono. „Didžiulis namas, keli įėjimai, dušai, tualetai ne po vieną įrengti. Puikiausios sąlygos. Bet dėl to įstatymo jie negali priimti vaikų. Būtų logiškiau, kad tokie įstatymai galiotų naujoms šeimynoms, o ne toms, kurios turi geras sąlygas“, – svarstė moteris.
570 kvadratinių metrų namas – pustuštis
S.Morkūnienės minima šeimyna – „Katalėja“. Šeimynos mama J.Sulejeva patvirtino, kad jų namuose yra tinkamos sąlygos augti didesniam skaičiui vaikų. Tačiau tai riboja įstatymas.
„Mes įsikūrėme 2014 metais. Buvo didelis poreikis iš savivaldybių (priimti ir globoti vaikus), reikėjo, kad egzistuotų ir būtų tos šeimynos.
Gavom licenciją globoti 14 vaikų. Mūsų namas yra didelis, 570 kvadratinių metrų. Turėjome jį įrengti pagal vaikų skaičių.
Patys viską darėme, remontavome, įdėjome daug pinigų. Po dvejų metų išėjo naujas įstatymas, kad šeimynose gali augti iki 8 vaikų.
Mes jau užauginome kai kuriuose vaikus, jie pilnamečiai, esame užauginę ir du savo biologinius vaikus.
Mes tuos berniukus priimtumėm. Paskambino jų močiutė, pasakė, kad kelias tik įvaikinimui į užsienį. Aš manau, kad tai reikia stabdyti. Nes ir taip mūsų (Lietuvoje) nėra daug.
Keičiant šį įstatymą, nebuvo tartasi su šeimynomis, yra Lietuvoje juk ir šeimynų asociacija.
Ne mes vieni, labai daug šeimynų yra įrengę didžiulius namus, nes buvo toks poreikis. O dabar savo pusę namo turėsime šildyti be reikalo.
Aš manau, kad negalima taip nustatyti – kad tik aštuoni vaikai. Jei šeimyna gali, turi sąlygas priimti daugiau vaikų? Man širdį skauda“, – kalbėjo J.Sulejeva.
Priklauso ir nuo konkrečios savivaldybės
Lietuvos šeimynų asociacijos vadovė Rita Ilgūnė-Martinėlė sako, kad dažnu atveju vaikų skaičius šeimynose priklauso ir nuo savivaldybės, kurioje įsikūrusi šeimyna, požiūrio.
„Šita problema yra iki šiol, ir tai yra susiję su socialinių paslaugų pertvarka.
Iki 2010 metų, pagal Šeimynų įstatymą, Civilinį kodeksą buvo reglamentuojama, kad šeimynose gali augti iki 12 vaikų, ir neišskiriant brolių bei seserų. Taip šeimynos kūrėsi namus.
Bet po to pagal užsienio šalių patirtį ministerija šią tvarką pakeitė ir numatė, kad šeimynoje gali augti ne daugiau kaip 8 vaikai, taip pat neišskiriant brolių ir seserų.
Galiu patikinti, kad nors ministerija numačiusi iki 8 vaikų, bet kai kuriose savivaldybėse esančios šeimynos globoja ir daugiau vaikų. Kadangi vaikų, kurie arba paimti iš šeimų, arba paliekami be tėvų, ne mažėja, o daugėja, kai kurios šeimynos turi daugiau nei aštuonis vaikus“, – sakė R.Ilgūnė-Martinėlė.
– Jūs teigiate, kad nors įstatymas leidžia iki aštuonių vaikų, tačiau kai kuriose šeimynose jų auga daugiau? Kitaip tariant, kalbant apie šeimynas ir globojamus vaikus, savivaldybės turi savarankiškumo? – 15min paklausė R.Ilgūnės-Martinėlės.
– Tikrai taip. Tai priklauso nuo konkrečios savivaldybės požiūrio į vaikų globą. Savivaldybės savarankiškumo turi. Žinot, kodėl? Todėl, kad jos gali įvertinti (situaciją).
Vaikų globa yra teikiama paslauga. Jie įvertina, ar tą paslaugą jie gali suteikti, ar ne. Šeimyna atlieka nuolatinę, laikiną ir dar budinčią globą. Tai reiškia, kad budintys globėjai, jei turi patalpas, gali suteikti tokią paslaugą. Jei nuolatinė globa 8 vaikai, tai kaip ir pas budinčius globėjus, gali būti ir 10, ir 14 vaikų. O laikina globa gali prasitęsi į nuolatinę globą.
Pasakysiu pavyzdį, čia buvo tikras nutikimas. Mama buvo sužalota patėvio, gydoma ligoninės reanimacijos skyriuje. Vaiku rūpinosi laikini globėjai, jis atvežamas į šeimyną, kol mama gydosi ligoninėje. Šiuo atveju mama mirė.
Vaikui būtų psichologinė trauma keisti namus. Jis adaptavosi, įprato laikinų globėjų šeimoje, pažino ten augančius kitus vaikus. Keisti namus jam reiškia vėl netekti saugumo jausmo. Todėl ta laikinoji globa turi tęstinumą ir tampa nuolatine globa.
Mama buvo sužalota patėvio, gydoma ligoninės reanimacijos skyriuje.
Nematau jokio blogio, kelio užkirtimo, kad šeimyna galėtų globoti daugiau nei 8 vaikus, jei ji turi tam sąlygas. Yra šeimynos, kurios turi tik 9 ar 7 vietas, bet jei šeimyna turi namą per 500 kvadratų, kodėl gi ne?
– O kodėl Rokiškio rajono šeimyna negali priimti dviejų vaikų iš kito rajono?
– Čia savivaldybės reikalas. Pagal įstatymą, savivaldybės gali pagal galimybes remti šeimynas. Bet yra žodžiai „pagal galimybes“. Ir aš turiu statistiką, kad vienos savivaldybės labai remia, kitos – niekaip neremia.
– Rokiškio rajono šeimyna teigia, kad prieš reformą nebuvo tartasi su šeimynomis. Ar tai tiesa?
– Ta šeimyna įsikūrė kiek vėliau, jau po 2010 metų įstatymo. Šiaip buvo ne vienas susitikimas su ministerija, vyko konferencija Seime. Ministerija bendradarbiavo, galbūt ne tiek, kiek mes norėjome.
Bet tuo metu nebuvo labai aktyvus bendradarbiavimas, šiuo metu bendradarbiaujame aktyviai. Bet buvo pasakyta, kad žiūrės į užsienio šalių patirtį ir kad vaikų skaičius mažės.
Mes, kaip asociacija, išsakėm nuogąstavimus dėl to, kad buvo šeimynos, kurios pasiėmusios paskolas, įsirenginėjo namus, statėsi priestatus. Ir paskui ministerija pasakė: ruoškitės, bus vaikų mažėjimas.
– Jūs pritariate tam, kad vaikų skaičius šeimynose yra sumažintas?
– Aš pati augau šeimynoje, buvau globėjų biologinė dukra ir mes globojome 14–16 vaikų. Man sunku atsakyti. Tai, kas buvo prieš dešimt metų, yra labai pakitę kalbant apie vaikus, apie ekonominę situaciją dabar.
Bet jei šeimynos turi savo ūkius, o dažniausiai juos ir turi, aš tikrai manau, kad gali būti ir 12 vaikų. Jei jie geba, nori ir turi jėgų, tai kodėl ne?
– Kokia jūsų nuomonė apie įvaikinimą užsienyje? Mat viena Aukštaitijos gyventoja kovoja dėl savo anūkų, kuriuos ketina įvaikinti užsienyje. Kas iš tiesų yra geriau: kad vaikai augtų šeimynose Lietuvoje, ar kad būtų įvaikinti kitose šalyse?
– Neturiu komentaro. Kiekviena situacija labai individuali. Mes kalbame apie kiekvieno vaiko likimą. Todėl negaliu aptakiai pasakyti, ar aš už, ar prieš. Reikia labai į daug ką žiūrėti, kas vaikui geriau.
Aš manau, kad tam mes turime prikurtų labai daug institucijų, gerovės centrų, globėjų, atvejo vadybininkų, kurie ir nustato, kur yra vaiko gerovė, kas jam yra geriausia. Aš labai to tikiuosi.
Užsienyje įvaikinami tik išnaudojus galimybes Lietuvoje
Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėjo Arūno Malinovskio, tėvų globos netekusiems vaikams visais atvejais pirmumo teisė yra būti globojamiems ar įvaikintiems Lietuvos respublikos piliečių šeimose.
Tarnyba, įrašiusi vaiką ar vaikus į galimų įvaikinti vaikų sąrašą, nedelsiant ir esant galimybei, siūlo juos įvaikinti konkrečiai ar konkrečioms šeimoms, įrašytoms į norinčių įvaikinti Lietuvos respublikos piliečių sąrašą.
Vadovaujantis civiliniu kodeksu, jei per šešis mėnesius nuo vaiko įrašymo į galimų įvaikinti vaikų sąrašą Lietuvoje neatsirado asmenų, kurie siektų įvaikinti tokį vaiką, pradedama organizuoti ikiteisminė tarptautinio įvaikinimo procedūra.
Kiekvieno įvaikintino vaiko byla yra nagrinėjama Tarpinstitucinėje įvaikinimo komisijoje (TĮK), kurios tikslas – padėti užtikrinti geriausius vaiko interesus sprendžiant klausimą dėl tarptautinio įvaikinimo.
„TĮK komisijos narių sudėtyje yra skirtingų įstaigų/organizacijų atstovai (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro bei nevyriausybinės vaikų organizacijos atstovai), todėl sprendimas pradėti konkretaus vaiko ar vaikų ikiteisminę tarptautinio įvaikinimo procedūrą priimamas ypatingai atsakingai ir profesionaliai“, – teigė A.Malinovskis.
TĮK vadovaujasi tėvų globos netekusių vaikų įstatyminių atstovų nuomone, kuri pagrįsta ir paties vaiko nuomone dėl tarptautinio įvaikinimo ar išreikšto noro po įvaikinimo palaikyti tarpusavio bendravimo ryšius su Lietuvoje liekančiais gyventi broliais, seserimis, kitais svarbiais giminaičiais.
„Dažniausiai ikiteisminėje tarptautinio įvaikinimo procedūroje dalyvauja vaikai, turintys rimtų sveikatos sutrikimų, yra vyresnio amžiaus ar yra siūlomi įvaikinti didelėse brolių/seserų grupėse. Tad apibendrinant – tarptautiniu būdu siūlomi įvaikinti tik tie vaikai, kuriems nepavyko rasti juos norinčių įsivaikinti šeimų Lietuvoje“, – sakė A.Malinovskis.
Konkrečiu S.Morkūnienės anūkų klausimu, pasak pašnekovo, ikiteisminė tarptautinė įvaikinimo procedūra nepradėta.
„Šiuo metu siekiama išsiaiškinti artimųjų giminaičių ar kitų asmenų ketinimus ir galimybes vaikus globoti ar įvaikinti savo šeimose.
Tarnybos teritorinis skyrius bei vaikų dabartinis globėjas yra pateikę nuomonę dėl galimybės pradėti ikiteisminę tarptautinio įvaikinimo procedūrą. Tarnybai yra pateikta ir pačių vaikų nuomonė dėl galimybės būti įvaikintiems tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jei vaikai nenorėtų ir nesutiktų, įvaikinimo procedūra nebūtų pradedama. Galutinį sprendimą dėl minimų vaikų tarptautinio įvaikinimo priims Tarpinstitucinė įvaikinimo komisija, įvertinusi visas byloje esančias aplinkybes bei atsižvelgiama į geriausius vaikų interesus“, – tvirtino A.Malinovskis.
Pasak A.Malinovskio, svarbu pažymėti, jog giminaičių sutikimai nėra reikalingi dėl vaikų įvaikinimo, tačiau giminaičiai yra informuojami apie įvaikinimo procedūrą, tuo pačiu, siekiama išsiaiškinti jų ketinimus ir galimybes globoti ar įvaikinti vaikus savo šeimose, net ir tais atvejais, jei vaiką lankančių giminaičių nėra, tačiau informacija apie juos žinoma.
„Tuo atveju, jei giminaičiai negali globoti ar įvaikinti vaikų, atsižvelgiant į vaiko atstovo pagal įstatymą nuomonę, gali būti pradėta ikiteisminė įvaikinimo procedūra, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus bei prigimtinę teisę augti šeimoje.
Vaiko atstovas pagal įstatymą teikdamas nuomonę dėl vaikų tarptautinio įvaikinimo, įvertina vaikų emocinius ryšius su artimaisiais giminaičiais, tai, kiek dažnai giminaičiai vaikus aplanko, kaip vaikai emociškai jaučiasi po išsiskyrimo su giminaičiais, ar jų laukia atvykstant, atpažįsta juos, kaip savo artimuosius, ir panašiai.
Paprastai, jei įvaikinamo vaiko emocinis ryšys su giminaičiais ar jam artimais asmenimis, yra stiprus, glaudus, vaikas siūlomas įvaikinti su sąlyga, jog įvaikintojų šeima turi užtikrinti ryšių palaikymą, bendravimą su vaikui svarbiais asmenimis.
Įvaikintojų šeimos tokiais atvejais neretai sutinka perduoti savo kontaktus, keičiasi laiškais, informacija apie vaikus, nuotraukomis, bendrauja telefonu ar kitomis priemonėmis su vaiko giminaičiais – kad vaiko ryšys su giminaičiais nenutrūktų ir būtų palaikomas po įvaikinimo.
Tuo atveju, jei galimo įvaikinti vaiko ryšiai su giminaičiais yra neperiodiški, o ryšiai, bendravimas nuo pat vaiko apgyvendinimo globos institucijoje, šeimynoje yra palaikomas labai dažnai ar nuolat, ar vaikai svečiuojasi giminaičių šeimose, neretai tokių vaikų ikiteisminė įvaikinimo procedūra nepradedama, atsižvelgiant į palaikomus artimus ryšius su giminaičiais, jei vaikai neišsako kitos nuomonės dėl įvaikinimo“, – aiškino A.Malinovskis.
- 201912 31 duomenimis, 26 užsienio valstybių piliečių šeimos įvaikino 34 be tėvų globos likusius vaikus: Italijos piliečiai įvaikino 22 vaikus, Kanados – 7, Švedijos – 1, JAV – 2, Naujosios Zelandijos – 1, Lietuvos Respublikos pilietis užsienio valstybės pilietis, gyvenantys Lietuvoje – 1. Įvaikintų vaikų amžius, pagal amžiaus grupes: 0–3 m. – 12 vaikų, 4–6 m. – 9, 7–9 m. – 8, 10–14 m. – 5.
- 2019 m. įvaikintų vaikų skaičius Lietuvoje šiuo metu yra tikslinamas. Iki 2019 11 30 duomenimis, 56 sutuoktinių poros ir 6 nesusituokę asmenys įvaikino 67 tėvų globos netekusius vaikus. Įvaikinta 50 vaikų iki 3 metų amžiaus, 16 vaikų nuo 4 iki 6 metų amžiaus ir 1 vaikas nuo 7 iki 9 metų amžiaus.
- Tuo atveju, jei jau yra pradėta vaiko ikiteisminė tarptautinė įvaikinimo procedūra ir Lietuvoje giminaičių, globėjų ar įvaikintojų šeima išreiškia norą vaiką globoti / įvaikinti, siekiant, jog vaikas gyventų savo šalyje, yra stabdoma tarptautinė ikiteisminė įvaikinimo procedūra.
- Lietuvoje asmenys pageidauja įvaikinti po vieną iki 3 metų amžiaus vaiką, kad būtų sveikas arba su išgydomais sveikatos sutrikimais.
Ministerija šeimynų keliamų problemų neįžvelgia
„Kodėl buvo priimtas įstatymas, apribojantis vaikų skaičių iki aštuonių šeimynose? Kodėl, pasak šeimynų, įstatymais taikomas visoms, o ne naujai besikuriančioms šeimynoms? Anot jų, Lietuvoje šiemet nebelieka vaikų globos namų, vaikai įvaikinami užsienyje, kai tuo tarpu sąlygos būtų tinkamos gyventi ir čia?“ – 15min paklausė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Ministro patarėjos ryšiams su visuomene Eglės Samoškaitės atsiųstame atsakyme teigiama, jog šeimyna globoja 4 ir daugiau vaikų šeimos aplinkoje, tačiau bendras vaikų skaičius su savo vaikais negali būti didesnis nei 8.
„Vaikų skaičius gali būti didesnis, jei nenorima išskirti broliukų ir sesučių, arba mažesnis, jei globojamas vaikas su negalia.
Šiuo atveju itin svarbu, kad vaikai būtų globojami šeimos aplinkoje. Globojamas vaikas turi jausti individualų globėjų dėmesį, išmokti prisirišti. Kai vaikų labai daug, šeimyna gali labiau priminti didelius vaikų globos namus nei jaukų šeimos gyvenimą. Dėl šios priežasties nuo 2018 m. liepos 1 d. šeimynose globojamų vaikų riba buvo sumažinta.
Pažymėtina, kad Lietuva pastaruoju metu vykdo ir vaikų globos namų pertvarką. Ji reiškia ne vaikų globos namų uždarymą, bet pertvarkymą į mažesnius bendruomeninius vaikų globos namus, kuriuose auga iki 8 vaikų. Tokiuose mažučiuose globos namuose vaikai gauna daugiau individualaus dėmesio, įgyja privatumo, darbuotojams lengviau pastebėti sunkumus, su kuriais susiduria vaikai, paprasčiau užmegzti ryšį.
Įvaikinimas yra kur kas rimtesnė vaiko rūpinimosi forma nei globa, nes negali būti atšaukiamas, vaikas tampa visateisiu šeimos nariu. Užsieniečiams Lietuvoje leidžiama įvaikinti tik vaikučius, kurie turi sunkiai pagydomų ar nepagydomų sveikatos sutrikimų, yra vyresni nei 8 metai (lietuviai dažniau įvaikina tik mažus vaikus), kai yra ne mažesnė nei 3 seserų-brolių grupė.
Teiginys, kad „vaikai įvaikinami užsienyje, kai sąlygos tinkamos gyventi ir čia“ nėra visiškai korektiškas ta prasme, kad šeima, kuri yra įkūrusi šeimyną, jei tik norėtų ir jei atitinka sąlygas įtėviams, galėtų įsivaikinti jūsų minimus vaikučius Lietuvoje“, – rašoma ministerijos atsakyme.
