Šiandien „Sourcery for Kids“ akademijoje, kuri skirta 7–12 metų vaikams, visoje Lietuvoje jau mokosi 516 vaikų iš įvairiausių šalies miestų, Klaipėdos, Kauno, Šakių, Plungės, Raseinių, Pasvalio ir Alytaus. Technologinio raštingumo poreikį puikiai iliustruoja triženkliai, kasmet sparčiai augantys, norinčiųjų patekti į akademiją skaičiai.
Nors Lietuvoje užsiėmimų, supažindinančių vaikus su technologijomis, vis daugėja, tačiau įpročio išmaniuosius prietaisus naudoti kūrybiškai, jais ne tik vartoti turinį, o ką nors įdomaus ir naudingo sukurti, vaikams vis dar stinga. To pasigenda ir daugiau nei 15–ka metų IT srityje dirbantis „Devbridge“ Technologinių praktikų vadovas Vytautas Paulauskas jau trečius metus savo šeštadienius skiriantis vaikams, kur nuo ankstyvo ryto juos pasitinka „Sourcery for Kids“ akademijoje, tarptautinės IT kompanijos „Devbridge“ Kauno biure.
Akademijoje disciplinos nestinga
Technologinio raštingumo pradmenis vaikams dėstantis IT profesionalas šiandien skaičiuoja daugiau nei šimtą vestų pamokų, kuriose mažuosius ugdytinius jis stengiasi ne tik supažindinti su kur kas kūrybiškesne technologijų vartojimo puse, bet ir mokyti bereikalingai nešvaistyti laiko, praleidžiamo prie ekranų.
„Vaikams technologinis raštingumas yra labai svarbus ne tik todėl, kad supažindina su programavimo pagrindais, bet ir nuo ankstyvo amžiaus gali ugdyti tokius naujos kartos IT specialisto įgūdžius, kaip elementarus technologijų išmanymas, gebėjimas greitai ir teisingai diagnozuoti problemą, analitinis ir loginis mąstymas. Taip pat ypač svarbu kuo anksčiau pradėti mokytis dirbti komandoje“, – vardija Vytautas.
Nors Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimai rodo, kad net du trečdaliai mažų vaikų Lietuvoje laisvadieniais leidžia prie ekranų vidutiniškai 2 valandas ir daugiau, pašnekovas įsitikinęs, kad šios dvi valandos turėtų būti skirtos ne abejotinos vertės interneto turinio vartojimui, bet keičiamos į technologinio raštingumo ir kūrybiškumo lavinimą.
„Būtina suprasti technologijų vartojimo („YouTube“, žaidimai, socialiniai tinklai) ir technologijų raštingumo, kūrybingumo ugdymo, lavinimo skirtumą. Mokslininkų išvados tikrai verčia susimąstyti, ir su jomis būtų sunku ginčytis. Teko susipažinti ir su tyrimais, darytais tokiose kompanijose, kaip Microsoft, Google, Twitter, kurie analizavo tiek dėmesio sutelkimo trukmę (angl. k. „attention span“), tiek interneto vartotojų tendencijas (angl. k. „internet trends“), ir šios kompanijos vienbalsiai sutinka, kad per paskutiniuosius 10–15 metų žmogaus dėmesio išlaikymas sutrumpėjo bent 30 procentų. Tad šios dvi valandos, kurias vaikas veltui iššvaisto prie kompiuterio, ateityje gali turėti įtakos ir negebėjimui koncentruotai mąstyti, socializuotis ar paprasčiausiai susikaupti.“
Jaunąją kartą atpratinti nuo laiko švaistymo bukai „vartojant“ technologijas, pašnekovo nuomone, galima tuomet, kai tėvai su vaikais susitaria, koks bus išmaniųjų prietaisų vartojimo režimas, taisyklės, kokie galimi paskatinimai ar atvirkščiai – bausmės – kilus nesutarimams.
Viena iš technologinių priemonių, kurią pats V.Paulauskas pradėjo naudoti norėdamas pakeisti savo devynerių metų dukros laisvalaikio leidimo būdą, buvo telefono trukmės apribojimas iki pusantros valandos su specialia tėvų kontrolės (angl. k. „parental control“) tipo programėle. Toks sprendimas padeda ne tik nukreipti dėmesį, bet ir natūraliai formuoti įprotį skaityti knygas, domėtis kitais dalykais bei telefonu naudotis kur kas mažiau nei anksčiau.
Dėmesį prikausto išradingumu
V.Paulauskas tvirtai įsitikinęs, kad vaikus akademijoje lengva sudominti, tačiau daug sunkiau yra tą dėmesį išlaikyti. Jei panaši informacija kartojama kelias pamokas iš eilės, vaikai pradeda nuobodžiauti ir, pasak jų, „kol mokytojai nemato“, ieškoti pramoginio turinio internete ar savo telefonuose.
„Per kelerius darbo akademijoje metus su kitais dėstytojais radome ir kelis receptus, padedančius išlaikyti vaikų dėmesingumą. Naudojame įvairų turinį, pvz., vaizdo medžiagą, testus, darbą be kompiuterio, interaktyvias pamokas. Taip pat padeda domėjimasis, koks žaidimas ar muzikos atlikėjas šiuo metu populiariausias, kur vaikai atostogavo, galbūt ką nors iš to irgi galima panaudoti kitoje pamokoje kaip idėją. Galiausiai, mes patys, dėstytojai ieškome, kas asmeniškai užkabina, kad ir mums patiktų tai, ką darome. Pavyzdžiui, man labai smagu prisiminti populiarius „arcade“ žaidimus, kuriuos su vaikais galime sukurti iš naujo 21 amžiuje“, – teigia vadovas.
Nemažai laiko per mokslo metus užima darbas MIT Scratch aplinkoje, kur vaikai programuoja jungdami spalvotus blokelius, panašius į Lego kaladėles. Anot V.Paulausko, su Scratch galima sukurti išties nemažai – žaidimus, piešimo ar architektūros projektavimo programų pavyzdžius, eksperimentuoti su muzikos kūrimu, padaryti virtualią enciklopediją, dirbtinį intelektą ir kt.
„Programuojame ir su micro:bit mikrokompiuteriu – jis atrodo kaip nedidelė mikroschema, turinti vos 5x5 LED lemputes, du mygtukus, keletą jutiklių ir USB laidą, kuriuo galima įkrauti programą iš kompiuterio. Atrodo, tikrai ribotos galimybės, bet jos netrukdo sukurti Pacman arba Space Invaders žaidimo kloną, kompasą, ar šifruoto pranešimo gaviklį bluetooth ryšiu iš kito micro:bit prietaiso. Vietoje blokelių vėliau bandome ir rašyti tikrą kodą su Javascript, HTML, CSS, kurti paprastą interneto svetainę, arba su Python programavimo kalba įvairius algoritmus. Taip pat būna ir teminės pamokos, kuriose kalbame apie saugumą internete, taisyklingą sėdėjimą prie kompiuterio, išbandome virtualią ar papildytą realybę, susipažįstame su 3D modeliavimu ar CAD aplinka“, – apie darbo principus akademijoje pasakoja pašnekovas.
Dirba pagal vaikų sukurtas taisykles
Nors akademijoje naudojami tokie įrankiai, kaip Scratch arba Python, su kuriais vaikai galbūt jau susipažįsta ir neformaliojo ugdymo informacinių technologijų būreliuose, tačiau skiriamasis akademijos bruožas yra neribota laisvė ir darbas, pagal vaikų susikurtas taisykles.
„Mūsų akademijoje taisykles, kaip bendrausime, nustato patys vaikai. Ir jos, beje, būna tikrai geros, kaip kad: „Nevėluoti“, „Tausoti kompiuterius“, „Nežaisti telefonu pamokos metu“. Viena taisyklė, kurią patys vaikai visada pasiūlo vieną iš pirmųjų, yra „kalbėti tik pakėlus ranką“ – nemanau, kad ji yra būtina ir tikrai pats jos netaikyčiau, nes noriu, kad su vaikais galėtume laisvai diskutuoti, aiškintis temą, papildyti vienas kitą, eksperimentuoti, improvizuoti, tačiau tenka laikytis“, – paaiškina Vytautas.
„Sourcery“ akademijoje taip pat nėra rašomi pažymiai. Kartais būna sudaromi testai ar kompleksinės užduotys, kurių metu vaikai pluša ir gali pasitikrinti naujai įgytas žinias. Tačiau pašnekovas atskleidžia, kad jis kur kas labiau džiaugtųsi, jeigu po testo išgirstų ką nors panašaus į :„Šis testas man buvo labai naudingas, nes padėjo suprasti ir pritaikyti žinias kitoje aplinkoje“. Tačiau dažniau užduodamas klausimas būna tiesiog: „O kiek aš surinkau?“. „Tai, manau, tik įrodo, kad vaikai mokykloje įpranta būti graduojami, jiems visų pirma svarbiau išgirsti rezultatą, o ne pasidalyti patirtimi, kaip sekėsi testo metu“, – konstatuoja mentorius.
„Šiandien švietimo sistemoje matome kelias susiskaldžiusias stovyklas – ministerijos, mokytojai, tėvai su mokiniais. Visi vieni kitus gąsdina skaičiais – tai mažas brandos egzaminų išlaikymo procentas, tai vis didėjantis korepeticijos poreikis, o abiturientai, blogai išlaikę egzaminus, rašo straipsnius į spaudą, kad emigruos. Galbūt reikia plačiau žiūrėti – ar išvis tai, ką matuojame, yra prasminga? Ką parodo išlaikymo procentas – ar tiksliukas, sėkmingai išlaikęs egzaminus ir mokantis apskaičiuoti skritulio tūrį bei trinties jėgos koeficientą, yra prisitaikęs dabartiniam gyvenimui? Ar jis yra finansiškai išprusęs, turi technologinį raštingumą, turi verslumo pagrindus, moka dirbti komandose? PISA OECD 2015 indekse, pagal mokslų pasiekimus Lietuva yra apie vidurį, tačiau pvz., finansinio išprusimo indeksas yra vienas iš prasčiausių. Tad galbūt reikia imti pavyzdį iš Skandinavijos ugdymo sistemų, eksperimentuoti atskirose mokyklose, stebėti šio eksperimento rezultatus ir vėliau, eksperimentams pasiteisinus, juos taikyti plačiau“, – pastebi Vytautas.
Penkerius metus JAV IT įmonėje „Devbridge“ dirbantis vyras taip pat prisimena, kad renkantis profesiją niekada nekilo abejonių. „Informatika man buvo pats lengviausias dalykas, kuriam niekada nereikėdavo ruošti namų darbų. Klasėje išspręsdavau ir savo, ir dar pusės klasės uždavinius. Nusprendžiau pasirinkti profesiją, kuri man natūraliai sekasi, na, ir taip sutapo, kad po kurio laiko IT tapo dar ir madinga ir geidžiama profesija.“ Tačiau šiandien jis yra įsitikinęs, kad kaip anglų kalbos pamokos dabar yra privalomos jau pradinėse klasėse, taip turėtų būti ir su technologijomis bei programavimu.
„Technologijos šiuo metu yra visur. Suprasti jų pagrindinius principus, privalumus ir trūkumus yra būtina. Šiandien gerokai pakitęs požiūris ir į programuotojo profesiją. IT sferoje vis dažniau naudojamas terminas programinės įrangos kūrėjas / kūrėja arba inžinierius / inžinierė, tuo norint pabrėžti, kad neužtenka vien netrukdomam atsisėsti prie kompiuterio ir suprogramuoti konkretų algoritmą. Naujos kartos IT specialistui reikalingas ir gebėjimas įsigilinti į užsakovo veiklos sritį, prisitaikyti prie dinamiškos aplinkos, dirbti komandoje, kuri, visai tikėtina, bus dar ir tarptautinė. Reikia nepamiršti ir testavimo, diegimo, sistemos priežiūros specialistų, analitikų, projektų vadovų, taip pat ir kitų sferų, kurios būtinos IT įmonei, bet nėra tiesiogiai susijusios su technologijomis.“
„Devbridge“ kompanijoje sėkmingai karjerą vystantis specialistas sako, kad darbe labiausiai augina profesiniai iššūkiai. O darbas akademijoje teikia džiaugsmą tada, kai pelno vaikų pasitikėjimą ir gali prisidėti prie jų sėkmingesnio ugdymo.
„IT sferoje, manau, viskas šiuo metu yra gerai – geros darbo sąlygos, modernus, europietiškas požiūris į darbuotojus. Startavau įmonėje, kurioje tuo metu buvo apie 85–is darbuotojus, ir džiaugiuosi, kad sėkmingas augimas ne tik kelis kartus padidino darbuotojų skaičių ir lokacijas, kuriose veikiame, bet ir suteikė profesinių iššūkių. Būtų puiku, jei ir kitos industrijos užsikrėstų šiuo pavyzdžiu, atsakingiau žiūrėtų ne tik į darbuotojų ugdymą, bet ir jaustų atsakomybę bei prisidėtų prie kryptingesnio jaunosios kartos technologinio ugdymo“, – linkėjo „Devbridge“ Technologinių praktikų vadovas V.Paulauskas.
„Sourcery for Kids“ – akademija užtikrina prasmingą užimtumą šimtams šalies vaikų ir siekia spręsti IT specialistų trūkumo problemą. Vienas šios iniciatyvos tikslų – per 10 metų Lietuvoje dešimteriopai padidinti studijuojančiųjų šios srities mokslus skaičių.
