Kas nutinka, kad iš prigimties smalsaus vaiko motyvacija pradingsta, klausiame didžiausio Baltijos šalyse ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos, socialinių mokslų daktarės Austėjos Landsbergienės.
– Pradinių klasių mokiniai iš prigimties yra labai žingeidūs, daug kuo domisi, smalsauja, tad kodėl kai kurie jų su dideliu noru išėję į pirmąją klasę po kurio laiko mokyklą jau lanko vos ne per prievartą?
Štai pasižiūrėkite, kiek daug tėvų dar darželyje pradeda gąsdinti savo vaikus: „Kai nueisi į mokyklą, pamatysi, kaip ten bus sunku, privalėsi sėdėti suole, baigsis tavo žaidimai.“
– Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo atliktas nedidelis tyrimas, kuris parodė, jog daugelis vaikų nori lankyti mokyklą, o po kurio laiko šis noras dingsta. Tad ir kyla natūralus klausimas, ką mes – suaugę padarome, kad per pirmuosius metus mokinukai praranda norą siekti žinių?
Tai lemia daugelis dalykų: visuomenės nuostata į mokyklą bei pati mokymo sistema, kuri šiuolaikiniams vaikams netinka. Štai pasižiūrėkite, kiek daug tėvų dar darželyje pradeda gąsdinti savo vaikus: „Kai nueisi į mokyklą, pamatysi, kaip ten bus sunku, privalėsi sėdėti suole, baigsis tavo žaidimai.“
Tokie abstraktūs gąsdinimai tikrai nepadeda vaikui išlaikyti motyvaciją siekti žinių. Kita vertus, jeigu pirmokas patenka pas puikią mokytoją, net ir išankstiniai tėvų gąsdinimai jo neveikia. Vaikas mielai lanko ugdymo įstaigą, gerai joje jaučiasi, noriai mokosi ir mano, kad tėvai suklydo kalbėdami apie mokyklą.
– Kodėl sakote, kad pati mokykla netinka vaikams?
– Esu vakarietiškos mokyklos šalininkė ir manau, kad pradinėje mokykloje mokytojai turi keistis kasmet. Manau, kad dar viena mokinio nusivylimo priežasčių yra ta, jog vaikas neatranda ryšio su mokytoju. Mokytojas toks pats žmogus, kaip ir visi kiti – natūralu, kad negali vienodai simpatizuoti visiems klasės vaikams. Net jeigu ir bus labai objektyvus, stengsis neparodyti, kad vienas vaikas jam mielesnis už kitą, vis tiek mokytojo simpatijas ir antipatijas vaikai pajunta – iš žvilgsnio, juoko, prisilietimo.
Tad net ir pats profesionaliausias mokytojas, tuos pačius vaikus mokydamas 4–5 metus (kai kuriose mokykloje tas pats mokytojas moko nuo ikimokyklinės grupės), niekaip neįstengs nuo mokinių nuslėpti savo jausmų klasės vaikams. Jeigu kiekvienoje klasėje mokinys turėtų vis kitą mokytoją – tikrai susidurtų su tokiu, šalia kurio jaustųsi puikiai, kuris gebėtų paskatinti domėtis užklasine veikla.
Ir priešingai, jeigu pradinukai visus metus užstringa su tuo pačiu mokytoju, jie priversti dalyvauti toje veikloje, kurią labiausiai mėgsta jų mokytoja – pavyzdžiui, dainuoti, muzikuoti visus ketverius metus. Tie, kuriems patinka ši veikla, yra laimingi, o visi kiti nusivilia mokykla.
Patartina kasmet keisti mokytojus dar ir dėl to, kad mokinys neatsidurtų tarsi saugiame kokone ir išmoktų išeiti iš komforto zonos. Priešingu atveju, jis neišmoks susidoroti su iššūkiais, prisitaikyti prie naujovių.
– Tėvai, rinkdamiesi mokyklą turi galimybę pasirinkti ir mokytoją. Galbūt geras sprendimas ir lems, kad vaikas nepraras užsidegimo mokytis, nors tas pats pedagogas jį ugdys visus ketverius metus?
– Pastebiu jog tėvai atėję susipažinti su mokytojais galvoja ne apie vaiką, o apie save. Mąsto, kuris pedagogas jiems patiems labiausiai patiktų. Tai didžiulė klaida, tačiau aš suprantu ir tėvus, kodėl jie taip įnirtingai ieško paties geriausio mokytojo. Vėl grįžtam prie tos pačios minties – vaikas su tuo pačiu mokytoju praleidžia ketverius metus. Tai labai ilgas laiko tarpas ir „geriausio“ pedagogo paieškos tampa svarbia užduotimi.
Patartina kasmet keisti mokytojus dar ir dėl to, kad mokinys neatsidurtų tarsi saugiame kokone ir išmoktų išeiti iš komforto zonos. Priešingu atveju, jis neišmoks susidoroti su iššūkiais, prisitaikyti prie naujovių.
Visiems juk norisi, kad mokytojas suteiktų vaikui gerus akademinius pagrindus, kad būtų tarp jo ir vaiko geras ryšys. Ir neretai sukuriami tokie dideli lūkesčiai, kad po kurio laiko jie sprogsta tarsi muilo burbulas. Na, o jeigu mokytojas keičiasi kasmet, mokiniai turi puikią galimybę pamatyti, kokie įvairūs yra žmonės, kokius skirtingus dalykus jie akcentuoja.
Net jeigu vienais metais mokytojas nesugebės uždegti kurio nors mokinio siekti žinių, kitais metais tai padarys kitas pedagogas. Galų gale pradinių klasių pedagogai, ketverius metus mokydami vaikus, netampa tikraisiais savo srities profesionalais. Išleidę vasaros atostogų pirmokus, jie negali įsigilinti į savo klaidas, nes jau ruošiasi antros klasės medžiagai.
– Jums priklausančiose mokyklose yra praktikuojama pradinių klasių mokytojų kaita kasmet – jau užčiuopiate teigiamus rezultatus?
– Taip, nes mokytojai turi visas galimybes tobulėti, tapti tikraisiais savo srities profesionalais, neatsilikti nuo naujovių ir pan. Šiuolaikinis technologijų pasaulis labai greitai keičiasi, reikia nuo jų neatsilikti. Juk niekas nesistebėtų, jeigu chirurgas išeitų atostogų ir po ketverių metų jau pasijustų sugrįžęs tarsi į naują pasaulį, tad kodėl vis dar manome, kad švietime ši taisyklė netaikoma?
Juk ir čia pasaulis keičiasi tokiu pat tempu. Mes neišradome dviračio – kasmetinė pradinių klasių mokytojų kaita yra daugelyje Vakarų Europos šalių, JAV bei Australijoje, o tyrimai rodo, kad tokia praktika pasiteisina. Na, o, tarkime, Belgijoje net ir per vienerius mokslo metus mokiniai yra perkeliami iš vienos klasės į kitą, atsižvelgiant į vaiko poreikius. Kiekviena klasė turi savo dinamiką, kultūrą – vienos paralelinės klasės mokiniai labiausiai mėgsta matematiką, kitos – humanitarinius mokslus, muziką, dailę ar pan.
Tad atsižvelgiant į konkretaus vaiko poreikius, ir yra formuojamos klasės per visus mokslo metus. Mūsų mokyklose pradinukas kasmet patenka pas kitą mokytoją, bet dar ne visi tėvai sugeba suvokti tokios sistemos prasmę – jie bijo, kad vaikas jaus stresą, kad reiks iš naujo adaptuotis. Visa tai tiesa, bet vaikai vadovaujasi emocijomis, o mes, suaugusieji, turėtume vadovautis racionaliu protu. Juk geras pedagogas niekada nepriims tokių sprendimų, kurie pakenks vaikui.
– Valstybinėse mokyklose kasmetinė pradinių mokytojų kaita nepraktikuojama, tad ką galime mes visi padaryti, kad vaikas vis dėlto neprarastų noro siekti žinių?
– Didžiulė klaida, kad patys manome ir vaikams įskiepijame mintį, jog mokykla - tai savotiška vergija. Išmokome vaikus laukti atostogų, ne mokslo metų, o juk mokykla yra vienintelė vieta, kur pedagogai dirba, kad mažas žmogus augdamas tobulėtų. Daugiau niekada gyvenime taip nebūna. Išėjus iš mokyklos jau reikia mokėti už tobulinimo kursus.
Geras pedagogas niekada nepriims tokių sprendimų, kurie pakenks vaikui.
Tad tokias nuostatas turėtume vaikui skiepyti, sakyti, kad mokykloje daugybė žmonių rūpinasi, kad tu užaugtum stiprus, tvirtas, pilietiškas, visavertis, daug ką gebantis žmogus. Kad mokykla yra didžiulis gėris, nes mokytojas padeda daug sužinoti, eiti į išvykas, važiuoti į ekskursijas ir pan. Kaip galime kalbėti apie švietimo vertę, mokytojo profesijos prestižą, jeigu patys nepagarbiai kalbame apie mokyklą.
Tik tada, kai tėvai, visuomenė pradės pagarbiai kalbėti apie mokytoją, pasikeis ir vaikų požiūris į mokyklą. Ir apskritai, reiktų įsisąmoninti, kad visi nariai – tėvai, vaikai ir mokytojai - yra viena bendruomenė ir visi turėtų dirbti vienam tikslui. Jeigu tėvai mato, kad vaikui negerai, neturėtų rašyti žinučių socialiniuose tinkluose, o ateiti pas mokytoją, atsisėsti prie stalo (beje, ne kitoje jo pusėje, o toje pačioje) ir kartu pagalvoti, ką padaryti, kad vaikas jaustųsi gerai.
Ir reaguoti reikia tuoj pat, negalvoti, kad štai liko du mėnesiai iki mokslo metų pabaigos, tad nieko tokio, jeigu mokinys jau nebesimoko, atsigriebs kitąmet. Kitais metais jau bus spragų, taigi pasivyti, atrasti iš naujo motyvaciją bus dar sunkiau.
– Kaip elgtis tėvams, jeigu štai tik prasidėjus mokslo metams, jie jau mato, kad vaikas blogai jaučiasi mokykloje – palaukti, kol adaptuosis?
– Jokiu būtu – tėvai nedelsiant turėtų ateiti pas mokytoją ir pasikalbėti su juo. Būna, kad „atsibunda“ lapkritį ir sako, kad jau du mėnesius kiti mokiniai iš jų vaiko šaiposi. Tokios pašaipos gali vykti rūbinėje, o mokytojai atrodo, kad mažieji tiesiog šnekučiuojasi. Nėra jokio tikslo leisti vaikui kentėti kelis mėnesius ir tikėtis, kad patyčios baigsis.
Mokytojas taip pat neturi galimybių tarsi stulpas stovėti prie kiekvieno vaiko ir klausytis, apie ką jis kalbasi su bendraamžiais, tačiau, jeigu tėvai praneš apie problemą – tikrai pedagogas ims stebėti konkrečių mokinių elgesį. Ne visada tai būna patyčios, kartais paprasčiausias dėmesio trūkumas, kuris būdingas pradinukams – ypač vienturčiams, pratusiems gauti visą tėvų dėmesį tik sau.
– Kiek mokinio rezultatai priklauso nuo jo emocinės būklės mokykloje?
– Šia tema yra atlikta be galo daug mokslinių tyrimų ir visi jie rodo, kad emocinė mokinio būklė yra tiesiogiai susijusi su mokymosi rezultatais. Jeigu mokinys mokykloje jaučiasi gerai, ir jo pažymiai bus geresni. Aišku, galima priversti mokinius mokytis – yra ir šiandien tokių mokyklų, tokių tėvų, kurie nelabai gražiais būdais verčia vaikus siekti rezultatų. Vis dėlto tai nėra tvaru.
Emocinė mokinio būklė yra tiesiogiai susijusi su mokymosi rezultatais. Jeigu mokinys mokykloje jaučiasi gerai, ir jo pažymiai bus geresni.
Neretai tokie mokiniai negeba užmegzti prasmingų santykių su kitais žmonėmis, sudėtingiau susiranda antrąją pusę, nes vis mano, kad yra nepakankamai geri, dažniau vartoja narkotikus, anksčiau pradeda lytinį gyvenimą.
Nuolatinis spaudimas gauti gerą pažymį labai žaloja jauną žmogų, kur kas geriau formuoti teigiamą požiūrį į mokyklą, skatinti motyvaciją siekti žinių ir sukurti gerą atmosferą mokykloje. Mokykla yra tarsi lygiakraštis trikampis, kurį sudaro vaikai, tėvai ir mokytojai. Jeigu visi jie sudarys stiprią bendruomenę – vaiko noras mokytis niekur nedings.
