Jei ankstyvoje vaikystėje jas „perskaityti“ ir į jas tinkamai sureaguoti tėvams nėra sunku, vaikams augant jos įgauna ganėtinai sudėtingas formas ir į aklavietę gali atvesti ne tik tėvus, bet ir turėti neigiamos įtakos paties vaiko psichologinei brandai.
Svarbiausia pripažinti, kad vaikai moka manipuliuoti
Vaikai gali būti tikri manipuliavimo profesionalai, todėl tėvams dažnai tenka rimtai padirbėti tam, kad pergudrautų savo atžalą. Net labai maži vaikai gali rodyti specifinius jausmus ir atitinkamai elgtis, iš anksto numatydami, kaip suaugusieji į juos reaguos. Tėvams pripažinus, kad vaikas sugeba manipuliuoti, galima greičiau atrasti tinkamiausias drausminimo priemones ir nepakliūti į mažojo manipuliatoriaus pinkles.
Kai kurie vaikai nuolat bando apeiti taisykles. Kiti gerai elgiasi tik tuomet, kai žino nemalonias netinkamo elgesio pasekmes. Treti – visaip stengiasi parodyti kieno viršus. Visus šiuos elgesio modelius galima įvardyti vienu žodžiu – manipuliacija. Vaikus manipuliatorius galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes.
Vaikai, kuriems rūpi, „Kas bus, jeigu...“
Šie vaikai yra dažniausiai sutinkamas mažųjų manipuliatorių tipas. Jiems būdinga neklausyti tėvų ir netinkamai elgtis. Tai vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu išbando daugelis vaikų. Tokie vaikai nepaiso taisyklių ir kaip išmanydami tikrina, kiek plačios yra tėvų kantrybės ribos. Jei tokių vaikų tėvams ir pedagogams vaikystėje nelabai pavykdavo mažiesiems parodyti, kas bus už netinkamą elgesį, tikėtina, kad ir šiandien jie nuolat klausia „Kas bus, jeigu...“. Šiems vaikams ir tapus suaugusiais vis dar reikia taisyklių, kad tinkamai elgtųsi.
„Jei tu susitikinėsi su kita moterimi, aš tave paliksiu“, – taip nuolat kalba „Kas bus, jeigu..“ vyro žmona.
Šis pažadas gal ir paskatins vyrą būti ištikimą savo žmonai, jei jis brangina ir vertina savo santykius su ja. Darbe tai skamba taip: „Jei dar kartą pavėluosi, aš tave atleisiu.“ Dauguma šio tipo žmonių taip praranda darbą, jei netekti pinigų šaltinio jiems nėra labai baisu arba paprasčiausiai nepakanka valios paisyti darbdavio taisyklių.
Vaikai, kuriems reikia žinoti, „Kas bus, jeigu..“, labai nuvargina tėvus. Suaugusieji turi būti ištvermingi, visada aiškiai vaikui dėstyti taisykles. Tai yra būtina, kad tėvai galėtų toliau valdyti padėtį. Vos tėvai pavargsta ir ima nuolaidžiauti, vaikas pradeda daugiau manipuliuoti.
Vaikai, mokantys priversti tėvus jaustis kaltais
Vaikai žino tėvų silpnybes ir kas juos skaudina. Pavyzdžiui, manipuliuojantis sūnus, nedalyvavęs pamokoje dėl neatliktų namų darbų, žinodamas, kaip sugraudinti mamą, savo nedalyvavimą pamokoje gali paaiškinti tuo, kad jį bendraamžiai atstūmė. Arba tėtis, pradėjęs aiškintis, kodėl dukra atsikalbinėja, iš manipuliuojančios dukros taip pat gali sulaukti priekaištų, kodėl jis pats kažkada šaukė ant mamos.
Kaltės jausmo kurstymas yra bene veiksmingiausias manipuliavimo būdas, kurį taiko net ir mokyklinio amžiaus vaikai. Jeigu tėvai to nesitiki, jie nepelnytai gali pradėti jaustis atsakingi už vaiko veiksmus ir savijautą. Tai sukausto tėvus, jie pradeda stengtis neliūdinti vaiko, kad tik šis nepradėtų blogai jaustis. Šiuo atveju svarbu, kad tėvai būtų nuovokūs ir suprastų, kad vaikas tyčia kuria užuojautos reikalaujančią situaciją.
Ar vaikui iš tiesų reikia pagalbos, ar jis tik apsimetinėja, tėvai lengviau atskirs, jei atkreips dėmesį, kaip ir kada tokie dalykai kartojasi. Jei, pavyzdžiui, duktė prabyla apie savo vienišumą tik tuomet, kai mama jai pradeda dėl kažko priekaištauti, didelė tikimybė, kad ji tiesiog nori atrodyti liūdna, jog mama ją užjaustų ir pamirštų, dėl ko pradėjo nemalonų pokalbį. Tačiau jei vaikas būna susikrimtęs įvairiu metu ir be aiškios priežasties, reikėtų rimtai pasikalbėti apie jo nuotaiką ir gal net kreiptis į specialistus.
Vaikai, reikalaujantys griežtesnės priežiūros
Kiti vaikai moka savo tėvus išvesti iš kantrybės dar dviem skirtingais būdais ir šiems vaikams būtų itin naudinga, jei jų gyvenimas būtų griežčiau sutvarkytas. Tai „klaidžiojančios sąžinės vaikai“ ir „vaikai chameleonai“, kurie blogai elgiasi dėl neaiškių ir nepastovių tėvų taikomų taisyklių bei siekia sukurti situacijas, kuriose galėtų patys valdyti padėtį.
Vaikai chameleonai
„Vaikai chameleonai“ lengvai prisitaiko prie bet kokios aplinkos reikalavimų ir taisyklių. Jeigu nustatomos amžių ir charakterį atitinkančios taisyklės, tokie vaikai paprastai jų laikosi. Kai kuriems žmonėms tokie vaikai gali atrodyti kaip tikri angeliukai. Bet jei nėra taisyklių ir kryptingų bei pastovių reikalavimų, jie ne tik nepaklūsta, bet ir dažnai ima griauti esamą tvarką.
„Vaikai chameleonai“ mokykloje vieniems pedagogams gali atrodyti kaip geri, žavūs vaikai ir čia pat, toje pačioje mokykloje, kitiems pedagogams – kaip labai sunkūs mokiniai, griaunantys net visos klasės tvarką. Tokie vaikai tarsi turi savo blogąjį dvynį.
Tie pedagogai, kurie turi aiškius reikalavimus ir vaikams aiškiai deklaruoja blogo elgesio pasekmės, paprastai su „vaikais chameleonais“ elgesio problemų nepatiria. Tačiau tie mokytojai, kurie stokoja aiškių taisyklių ir būna atlaidūs, mažiau reiklūs, savo mokinius „chameleonus“ apibūdina, kaip labai blogo elgesio vaikus. Toks dvilypis vaiko elgesys gali labai klaidinti vaiko gobėjus ir kelti konfliktines situacijas tarp pedagogų ir vaiko tėvų. Tėvams paprasčiausiai gali atrodyti, kad problematiški yra patys pedagogai, o ne jų manipuliuojantis vaikas.
Todėl auginant tokį vaiką, tėvai turėtų griežtai sutvarkyti jo gyvenimą. Gali tekti atsijoti draugus, kurie daro blogą įtaką, parinkti griežtesnius mokytojus ir sudaryti aiškią, bet suprantamą kiekvienos dienos darbotvarkę su vaiko pareigomis ir dienos užduotimis. Lengvai prie aplinkos prisitaikantiems vaikams reikia, kad viskas būtų „juoda“ arba „balta“, nes jei kas nors yra neaišku ir nekonkretu, vaikas suranda būdų „išslysti“. Svarbu pastebėti visas darbotvarkės ir reikalavimų spragas, laiku jas ištaisyti, kad „vaikai chameleonai“ nesuspėtų jomis pasinaudoti.
Klaidžiojančios sąžinės (požiūrio) vaikai
JAV klinikinės ir vaikų psichologijos specialistė, mokslininkė Ruth Peters, apibendrindama mokslinius tyrimus apie vaikų psichologinę raidą, teigia, kad žmogus gimsta su tam tikru baziniu lygmeniu – psichine zona, kuri padeda nuspręsti, kas gerai ir kas blogai, ir atitinkamai reaguoti. Kai kurie vaikai, rodos, jau gimsta su tvirtai įaugusiomis taisyklėmis, o kiti tuo metu impulsyviai sprendžia, kaip pasielgti. Jų sprendimai priklauso nuo daugybės dalykų, pavyzdžiui, kokios naudos vaikas tikisi ir kaip jis tuo metu jaučiasi.
„Klaidžiojančios sąžinės (požiūrio)“ vaikams labai svarbi aplinka, kurioje jie auga. Nuo jos priklauso, kokia bus jo sąžinė (požiūris). Jei vaikai paliekami likimo valiai, psichinė zona gali būti labai plati, ir jie gali išmokti pateisinti net kitų skaudinimą. Šiaip ar taip, „klaidžiojančios sąžinės (požiūrio)“ vaikus galima išmokyti jausti psichinės zonos ribas, jei nuo mažens jie bus auklėjami pagal jiems gerai suprantamas, trumpas ir pastovias taisykles. Retkarčiais jie gali patikrinti, ar jos vis dar galioja, bet dažniausiai elgiasi gerai, nes žino, kaip bus nubausti, jei nepaisys reikalavimų.
Psichologės Ruth Peter nuomone, tarp nusikalsti linkusių vaikų, dauguma yra „klaidžiojančios sąžinės (požiūrio)“ vaikų, todėl tokiems vaikams reikalingas ypatingas tėvų dėmesys. Jiems ganėtinai anksti juodu ant balto reikia pateikti, kas yra gerai ir kas blogai. Iš pradžių jie gali nejausti skirtumo, bet vėliau, tikėtina, kad toks vaikas atsižvelgs į reikalavimus, taps mažiau impulsyvus ir mokės geriau elgtis.
Reikalavimų paisyti naudinga, net jeigu „klaidžiojančios sąžinės (požiūrio)“ vaikas turėtų apsimetinėti tol, kol įpras prie taisyklių. Tikėtina, kad pirmiausia keičiant išorinį elgesį gali pasikeisti ir vidinis vaiko požiūris (sąžinė). Net jei vaiko požiūris ir nepasikeičia, t. y. jis ir toliau nesiderina prie aplinkinių ir neigia taisyklių būtinumą, tai bent žino, koks elgesys yra geras, ir tai ateityje labiau apsaugos jį nuo nemalonių rūpesčių.
Ar jūsų vaikas manipuliuoja?
Visų tipų manipuliuojantys vaikai geriausiu atveju bando ribas, kiek savo elgsiu gali pasiekti. Blogiausiu – yra tiesiog sunkiai valdomi. Tačiau, kad ir koks būtų vaikas („Kas bus, jeigu...“, mokantis priversti tėvus jausti kaltę, „chameleonas“ ar vienas iš „klaidžiojančios sąžinės (požiūrio)“ tipo), sprendimas visais atvejais turi būti toks pat. Reikia nustatyti aiškius reikalavimus, bausmes ir laikytis sukurtos sistemos.
Tėvai turėtų labai kūrybiškai naudotis savo teisėmis. Neprarasti gebėjimo kontroliuoti vaiko elgesį ir vėl jį susigrąžinti yra daug lengviau nei gyventi su manipuliuojančiu vaiku. Iš pradžių gali būti sunku priversti vaiką jaustis atsakingu už savo elgesį. Jeigu vaikas pradės atkreipti dėmesį į reikalavimus ir supras, kad tėvai tikrai imsis priemonių dėl netinkamo jo elgesio (ne tik bars ar stengsis įtikinti), vaikas ims su tėvais bendradarbiauti, geriau elgtis ir daug mažiau manipuliuos.
Pasitikrinkite, ar nesate manipuliuojančio vaiko auka. Taip yra, jei:
- Jūs neturite kito pasirinkimo, kaip tik manipuliatoriaus siūlomus iliuzinius variantus.
- Ėmėte abejoti, ar esate geri tėvai, jausti dėl to kaltę ir keisti auklėjimo taktikas.
- Jei vaikas dažnai kartoja tą pačią situaciją ir joje tiksliai atkartoja savo veido išraiškas, žodžius, gestus.
- Jei jums vis dažniau atrodo, kad buvote „įstumti į kampą“.
- Jei vaikas nesilaiko taisyklių, susitarimų dėl to, kad neva jis jų nežinojo, neišgirdo, nesuprato arba jas savaip interpretuoja.
- Jei vaikas ko nors prašydamas nuolat apsipila ašaromis ar kitaip sužadina gailestį.
- Jei vaikas nuolat meluoja, neigia faktus, nukreipdamas dėmesį nuo savęs, ima kaltinti kitus.