Saugumas – pasitikėjimo pagrindas
Ką tik gimęs kūdikis patenka į jam visiškai nepažįstamą aplinką. Vienintelis būdas jam komunikuoti ir išreikšti savo poreikius – verkimas, todėl tėvų reakcija į verksmą ir kūdikio nuraminimas yra ženklas mažyliui, kad jis gali pasitikėti tėvais (ar vienu iš jų), ir kad jie užtikrins jo poreikių patenkinimą. Taip jis gali jaustis saugus.
Kūdikiai nesupranta taisyklių. Jie dar negeba suprasti tėvų jausmų, jiems svarbiausias – saugumo jausmas, kurį jaučia būdami kartu su tėvais. Todėl šiluma, poreikis būti laikomam ant rankų, apkabintam, glamonėjamam, supamam ir nešiojamam yra itin svarbus kuriant stiprius santykius su kūdikiu.
Jei vaikai kūdikystėje turi galimybę išmokti būtent šių dalykų, jie ir ateityje sugebės pasitikėti tėvais ir puoselėti stiprų prieraišumo jausmą. O jei į vaiko poreikius būti saugiam, nuramintam nereaguojama, jei ignoruojamas kūdikio verksmas (pavyzdžiui, pratinant jį miegoti atskirame kambaryje ir paliekant jį vieną susidoroti su jausmais), tai siunčia kūdikiui signalą, kad jis negali pasitikėti tėvais.
Visiems mažyliams svarbu būti nuramintiems, nes tai patiriant, smegenyse formuojasi gebėjimas reguliuoti neigiamas emocijas. Todėl aišku, kodėl vaikai reikalauja būti nešiojami, nori miegoti kartu su savo mama ar tėčiu ir pan.
Malonus mamos ar tėčio prisilietimas numaldo mažylio stresą ir sureguliuoja hormonų pusiausvyrą.
Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad tėvai turi nuolat nešioti savo mažylį ir visada su juo miegoti. Svarbu kaip galima geriau ir greičiau įsiklausyti ir reaguoti į kūdikio siunčiamas užuominas ir reaguoti į emocines bei fizines jo reikmes, nuraminti.
Kai kūdikis supranta, kad jis gali pasitikėti tais, kurie juo rūpinasi, gali pereiti prie kitų savo asmenybės raidos uždavinių: tyrinėti, įvaldyti aplinką ir formuoti santykius su kitais žmonėmis.
Emocijos „įsispaudžia“ smegenyse
Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais vaikui su savo tėvais tenka ypač daug bendrauti išreiškiant savo reikmes ir išgyvenant įvairias ryšio su tėvais patirtis.
Kūdikiams nuo 0 iki 13 mėnesių itin aktyviai formuojasi smegenų jungtys. Nuo to, kaip tėvai bendrauja su savo kūdikiu pirmaisiais jo gyvenimo metais, labai daug priklauso, kokios jungtys susiformuos jo smegenyse ir nervų sistemoje visam likusiam gyvenimui. Per santykį su tėvais kūdikis išmoksta valdyti save fiziologiškai ir psichologiškai.
Malonus mamos ar tėčio prisilietimas numaldo mažylio stresą ir sureguliuoja hormonų pusiausvyrą. Kūdikio širdis paprastai plaka tuo pačiu ritmu, kaip ir jo mamos.
Sue Gerhard savo knygoje „Why Love Matters: How Affection Shapes a Baby‘s Brain“ rašo, kad kūdikis tarsi „nusistato“ normalų stimuliacijos diapazoną ir prisitaiko prie tų, kurie yra aplink jį. Motina siunčia emocijų programas į vaiko dešiniąsias smegenis ir mažylis, pasitelkdamas emocijas, gaunamas iš motinos, kaip šabloną, tarsi „įspaudžia“ žymes dešiniajame savo smegenų pusrutulyje.
Tokios smegenų jungtys išlieka visam gyvenimui ir lemia net ir laimės suvokimo lygmenis bei dominuojančią nuotaiką. Geresnės jungtys reiškia, kad žmogus lengviau gebės užmegzti ryšius su kitais, kontroliuoti teigiamas ir neigiamas emocijas, nusiraminti. Mokslininkų tyrimais įrodyta, kad depresiją patiriančių motinų kūdikiai prisitaiko prie žemo stimuliacijos lygmens ir pripranta prie pozityvių jausmų stokos.
Nuolat susijaudinusių motinų kūdikiai gali tapti pernelyg įaudrinti. Normalų stimuliacijos diapazoną vaikai išgyvena per nuolatinį visavertį tarpusavio ryšį su tėvais ir taip įgyja pirmąsias fiziologines ir psichologines teigiamos savireguliacijos pamokas, vėliau lengvai išmoksta valdyti ir savo emocijas, pasitiki savimi ir kitais, sklandžiai vyksta vaiko asmenybės psichologinės ir intelektualinės brandos procesai.
Stiprus ryšys nuo kūdikystės – grąža paauglystėje
Pirmieji trys vaiko gyvenimo metai yra labai svarbūs smegenų jungčių formavimuisi ir daug geriau, jei jų vėliau nereikia permodeliuoti. Deja, ne visi tėvai geba palaikyti glaudų ryšį su vaikais, t. y. įsiklausyti ir reaguoti į vaiko reikmes. Tai priklauso nuo pačių tėvų emocinės raidos. Jei tėvas ar motina buvo tvirtai prisirišę prie savo tėvų, beveik galima garantuoti, kad ir jų vaikas bus taip pat tvirtai prisirišęs prie savo tėvų.
Ir priešingai – jei kūdikio tėvai nejautė tvirto ryšio su savo tėvais, didelė tikimybė, kad jiems bus sunku sukurti tvirtą ryšį ir su savo vaiku. Laimė, šiai priklausomybei svarbu ne vien kas buvo, bet ne mažiau reikšminga ir tai, kaip su minėta problema buvo susidorota, t. y. kaip tėvai patys susitaikė su savo pačių vaikystėje išgyventomis prieraišumo stokos istorijomis.
Kuriant ryšį su vaiku bene svarbiausia užtikrinti vaikui jausmą, kad jis savo tėvams kelia džiaugsmą, yra mylimas. Kai vaikai jaučia ryšį su savo tėvais, jie mokosi mylėti save ir kitus, nebijo nusivilti. Jei tokie ryšiai su tėvais neužgimsta, vaikui bus sunku patikėti, kad jis yra vertas meilės.
Pasak dr. L.Markham, tėvų gebėjimas džiaugtis savo vaiku gali būti svarbiausias veiksnys, stimuliuojantis vaiko raidą. Tvirtas tėvų ryšys su vaiku, kai vaikai jaučia besąlyginę meilę, skatina juos be jokių pastangų klausyti tėvų. O jei vaikai nėra tuo tvirtai įsitikinę, tėvų elgsenos standartus jie vertina kaip neteisingus, prieštaraujančius jų interesams. Daugybė mokslinių tyrimų patvirtina, kad geriausia paauglių apsauga nuo neigiamos visuomenės kultūros ar bendraamžių įtakos – nuo kūdikystės kuriami artimi santykiai su tėvais.
Neigiamas emocijas kontroliuoti padeda tėvų pasitikėjimas vaiku
Naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia, kad žmogaus smegenys auga ir kinta visą gyvenimą. Tad, jei tėvai ima vėliau labiau reaguoti į savo vaiko fizines bei emocines reikmes, keturmečio ar penkiamečio smegenys yra pasirengusios formuoti naujas jungtis ir mokytis iš savo tėvų, kaip nurimti, kaip valdyti ir kontroliuoti savo teigiamas ir neigiamas emocijas.
Tokiam vaikui gali reikėti šiek tiek daugiau laiko susitvarkyti su emocijomis: paverkti, kad išsigydytų sukauptą ankstesnę patirtį, kai jautėsi išsigandęs ir tarsi atskirtas nuo tėvų, iki kol galės visiškai „pagyti“. Taigi, vaikui patiriant emocines krizes bei jam padedant įveikti anksčiau patirtus sunkumus, labai svarbu yra tėvų kantrybė, ypač jei vaikas tėvus provokuoja.
Būtina kaskart prisiminti, kad provokuojamo elgesio priepuoliai – tai tarsi raudonas signalas, reiškiantis, kad vaikui reikia tėvų emocinės pagalbos. Labiausiai tokį vaiką gydančiu tampa tėvų supratingumas ir jų pačių emocinis stabilumas. Tik tuomet, kai vaikas net be žodžių jaus, kad tėvai jį supranta, tvirtai palaiko ir juo pasitiki, jis galės įveikti emocines krizes ir kontroliuoti savo neigiamas emocijas.
12 pozityvaus bendravimo taisyklių pagal M.Latham:
1. Būkite dėmesingi savo vaiko jausmams.
2. Kalbėdami su vaiku, kontroliuokite savo balso toną.
3. Gerbkite vaiko nuomonę, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų.
4. Apie vaiko problemas kalbėkite be pasipiktinimo, kritikos, kaltinimų.
5. Venkite moralizuojančių monologų.
6. Naudokite padrąsinimus, skatindami teigiamą elgesį.
7. Venkite nuolat taisyti savo vaiką ir neatimkite iš jo drąsos.
8. Neignoruokite kūno kalbos. Dažnai veiksmai yra garsesni už žodžius.
9. Jūs galite nepritarti vaiko elgesiui, bet negalite kritikuoti paties vaiko. Jūsų vaikas turi jausti, kad jūsų meilė yra besąlyginė.
10. Šypsokitės: vaikas visada geriau reaguos į šypseną nei į susiraukusį veidą.
11. Kalbėkite švelniu balsu, ypač, kai jaučiate kylančią įtampą.
12. Dažnai apkabinkite savo vaiką, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų – tai būtina sėkmingam jo vystymuisi.
