„Dula esu daug metų, tačiau paraleliai domiuosi ir tradicine pribuvėjyste. Man buvo labai įdomu, kaip visa tai vyksta Meksikoje, nes žinojau, kad ten tradicija nėra nutrūkusi kaip pas mus, Lietuvoje.
Mūsų šalyje tai nutiko maždaug 1950-aisiais, ir tas nutrūkimas buvo ir yra gana skaudus, nes pribuvėjos nebuvo integruotos į sistemą, o paliktos jos užribyje, buvo vertinamos nepalankiai, suvokiamos kaip nešvarios“, – pasakoja dula Ingula, trijų pametinukų mama, dar laiko skirianti tapybai bei muzikai.
Moteris sako, jog Meksikoje pribuvėjos yra labai gerbiamos, vertinamos, o pribuvėjystės tradicija nėra nutrūkusi. Ji keliauja iš kartos į kartą, žinios yra perduodamos tradiciniu būdu per patirtį. Tradicinės pribuvėjos yra gražiai integruotos į medicinos sistemą.
Angelinos mama, močiutė irgi buvo pribuvėjos. Ji nuo mažens dalyvaudavo gimdymuose kartu su mama ir močiute, o 14 metų priėmė gimdymą pati. Tai buvo dvyniai.
„Man buvo labai įdomu nuvažiuoti ir pažiūrėti, kaip viskas atrodo iš arti. Akušerė pribuvėja Angelina, pas kurią mokiausi Meksikoje, priėmė daugiau kaip 15 tūkstančių gimdymų. Aš ją buvau pakvietusi ir į Lietuvą, organizavome kelis seminarus, kuriuose apsilankė ir Kauno klinikų vadovai, akušerės, pribuvėjos, gydytojai, dulos ir psichologai“, – pasakoja I.Rinkevičienė.
– Kaip nusprendėte, kad norite būti dula?
– Nežinau, ar nusprendžiau, visa tai įvyko gana organiškai ir natūraliai. Pati laukiausi trečio vaikelio, tad buvau ieškojimuose, kur ir kaip gimdyti, o Lietuvoje istoriškai susiklostė tam tikros aplinkybės, prasidėjo teismai dėl gimdymų namuose.
Trečias gimdymas buvo pilnas ekstazės, turėjau jau pakankamai žinių ir patirties, kad pagimdyčiau taip, kaip noriu.
Ir mano pačios neigiama patirtis ligoninėje su pirmu vaikeliu pagimdė manyje entuziastą, norėjosi padėti, troškau, kad moterys ligoninėje patirtų švelnesnį vaiko gimimą, draugių rate buvo ir daugiau moterų, kurių galvose sukosi mintis atvežti dulų į Lietuvą. Taip ir prasidėjo dulų karta.
Ar pastebėjau, kad ligoninėje keistųsi požiūris į gimdyves? Taip, ir sakyčiau, labai stipriai. Galiu palyginti su pirmu savo gimdymu, vykusiu prieš dešimt metų, – dabar, kai tenka lankytis toje pačioje ligoninėje, kur gimė pirmagimis, matau labai didelius pokyčius į gerąją pusę. Medikai labai stengiasi teikti į šeimą orientuotą paslaugą, o tai labai džiugina. Pokyčiai vyksta, nors ir labai lėtai.
Dėl neigiamos patirties ligoninėje su pirmu vaikeliu su antruoju likau namuose. Džiaugiuosi savo pasirinkimu ir tuo, kad šalia buvo tradicinė pribuvėja. Jaučiausi saugiai visomis prasmėmis.
Trečiasis gimdymas turbūt buvo labiausiai išjaustas – turėjau patirti du gimdymus, kad tai pajausčiau. Matyt, miestietiška būtis (juokiasi). Man padėjo dvi draugės, kurios tuo metu buvo kaip dulos, bei tradicinė pribuvėja, šalia buvo ir vyras. Trečias gimdymas buvo pilnas ekstazės, turėjau jau pakankamai žinių ir patirties, kad pagimdyčiau taip, kaip noriu. Jaučiau savo kūną, vaikelį. Tai buvo mano valandos, kuriomis dosniai dalinausi su esančiais šalia. Jie buvo mylimi, kviestiniai svečiai mūsų šeimos šventėje, ir už tai norisi stipriai padėkoti.
– Kaip išvykote į Meksiką? Kokia jūsų patirtis?
– Su Angelina dirbau vieną mėnesį – ji yra žinoma ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje, kviečiama vesti paskaitų jaunoms akušerėms, dėsto pasaulinėse konferencijose, moko tradicines pribuvėjas.
Kaip ji atsirado mano gyvenime? Gal visagalis internetas? Visada norėjau aplankyti Meksiką dėl stiprių tradicijos šaknų.
Su Angelina dirbau vieną mėnesį – ji yra žinoma ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje.
Pamačiau Angeliną internete, išgirdau, pradėjome susirašinėti, pakviečiau į Lietuvą ir tada jau pati išvykau į Meksiką. Gyvenau šalia Meksiko miesto, nedideliame miestelyje. Meksikoje puiku tai, kad tradicinė pribuvėja ten labai gerbiama, saugoma valstybės, ji prižiūri moteris nėštumo metu, jas konsultuoja, dokumentuoja, gali užregistruoti gimusį vaikelį.
Į Angeliną kreipiasi daugybė moterų, ji priima gimdymus ir pas save, ir žmonių namuose, užsiima moterų priežiūra prieš gimdymą, gimdymo metu ir po gimdymo, gydo moteris nuo nevaisingumo. Net duria vaikams ausis (juokiasi).
– Ką iš tos patirties Meksikoje galima pritaikyti Lietuvoje, lietuvėms gimdyvėms?
– Visų pirma norėčiau palinkėti pasitikėti savimi ir savo kūnu, bet tuo pačiu nebūti radikalėmis, gebėti priimti pasikeitusią situaciją, neturėti labai didelių lūkesčių, kad nereikėtų stipriai kristi žemyn, jei situacija keičiasi.
Toje pačioje Meksikoje pajaučiau skirtumą tarp moterų iš miesto, kurios atvažiuoja gimdyti, ir kaimo moterų – pastarosios gimdo lengviau nei miestietės. Net sunku pasakyti kodėl, kas tam daro didžiausią įtaką, tačiau tikrai pajutau didelį skirtumą.
Mes, miesto moterys, esame labai stipriai prigąsdintos, kad gimdymas yra sudėtingas procesas (aišku, jis ir nėra paprastas), bet 90 proc. atvejų jis įvyksta sklandžiai, kaip gamta yra surėdžiusi, ir kištis į jį visai nereikia.
Juolab, kai moteris jaučiasi saugiai ir palaikoma. O gal miestietės gimdo sunkiau dėl to, kad yra nutolusios nuo savo kūno instinktų, priešinasi gamtos dėsniams, pasiduoda sociumui, vadovaujasi logika. O logika (smegenų dalis neokorteksas - aut.), kaip žinia, negimdo hormonų, kurie vadovauja gimdymui. Hormonai gimsta senosiose smegenyse. Gimdymo metu logika turi būti padėta į stalčiuką.
Gimdymo metu logika turi būti padėta į stalčiuką.
Nors, kita vertus, jeigu išgirstu labai savimi pasitikinčias gimdyves, kiek sunerimstu, nes nebelieka vietos ieškojimams, tarsi užsiblokuojama. Kalbu apie radikalias moteris. Kaip sakoma, niekada nesakyk niekada. O jei sakai ar blokuoji, gyvenimas tau duoda dovaną kai ko išmokti. Man atrodo, kad gebėjimas dirbti su baimėmis ar skausmu priklauso nuo to, ar tu jas atpažįsti ir gebi priimti bei transformuoti į malonumą ir gerą patirtį.
Juk kai tau yra nepatogu, nemalonu, tu ieškai atsakymų ir randi, kas tau tinka; tai leidžia pasijausti geriau, nuraminti baimes. Nėra blogai jausti baimę ar skausmą, nes tada tu ieškai. Skausmas, kitaip tariant, gal tai vadinčiau intensyvumu gimdymo metu, – geras dalykas, nes tada tu ieškai būdų, kaip atrasti komfortą, saugumą. Gimdymo intensyvumą reikia mokėti paleisti, išjausti, atsiduoti jam. Tuomet net galima patirti ir ekstazę.
Gimdymo intensyvumą reikia mokėti paleisti, išjausti, atsiduoti jam. Tuomet net galima patirti ir ekstazę.
Manau, kad Meksikoje moterys labiau pasitiki pribuvėjomis, nors gimdymų ir ligoninėse, ir namuose yra tikrai labai daug. Džiugu, kad yra ta pasirinkimo laisvė, kad galima rinktis, kur nori gimdyti. Ir man profesionalas yra tas žmogus, kuris nuolat tobulina savo žinias, turi patirties, o ne popieriuką stalčiuje.
Man šioje kelionėje buvo įdomiausia pamatyti prenatalinę priežiūrą. Kartais konsultacijos vykdavo visą dieną. Viename kambaryje mes trys jaunos tradicinės pribuvėjos (studentės) konsultuodavome besilaukiančias šeimas, o kitame kambaryje Angelina su kita studente dirbdavo su negalinčiomis pastoti šeimomis.
Kartais per dieną tokių konsultacijų būdavo net 18. Konsultacijos neapsiribodavo 20 min. - tai ir medicininė priežiūra, ir pokalbis su šeimomis. Viena konsultacija kartais trukdavo ir 1,5 val. Tai pašaukimas. Visa Angelinos šeima pajungta į jos veiklą. Vyras, sūnūs, broliai, seserys. Ji labai svarbus žmogus šeimoje.
– Kaip lengviau išgyventi gimdymą remiantis Angelinos patirtimi?
– Kaip ir sakiau, tai pasitikėjimas savimi ir savo kūnu. Didžiulė meilė ir pasitikėjimas – gimdymą ji „veda“ meile. Ji nuoširdžiai myli savo darbą ir moteris, kurios pas ją ateina pagalbos. Su ja kartu ir be jos priėmiau gimdymus kaip tradicinė pribuvėja. Buvau jos dešinioji ranka – mokinė.
Kadangi Meksikoje populiacija gausi, ten moterys gimdo daug, daug jų renkasi ir gimdymą namuose. Nors man pačiai teko dalyvauti ne viename gimdyme, nesureikšminu jų skaičiaus, visi jie ir patirtys labai skirtingos. O šioje srityje negali sustoti, turi nuolat mokytis. Visą savo gyvenimą.
O ir nemanau, kad gimdymą reiktų išgyventi, - jį galima patirti. Patirtys gali būti įvairios, bet mylimos ir gražios. O svarbiausia keičiančios moteris, stiprinančios jas, kas vėliau atsispindi ir motinystėje.
– Lietuvoje pasirodžiusios gimdymo namuose taisyklės galbūt yra ta pradžia, kurios taip laukiama?
– Man atrodo, kad tai puiku – tiek Lietuvai, tiek Lietuvos moterims galimybė į namus pasikviesti akušerę gali tapti ta gražia pradžia. O ir dulos paslaugas moterys Lietuvoje renkasi vis dažniau, tai papildomos rankos ir pagalba bei palaikymas tiek šeimai, tiek akušerei-pribuvėjai.
Labai norėčiau tradicinę pribuvėjystę Lietuvoje atgaivinti, kad ji turėtų gražų vardą ir būtų vertinama bei gerbiama. Tai yra labai svarbu, tai labai graži profesija, kuri Meksikoje yra atitinkamai saugoma ir labai vertinama.
Labai svarbu yra turėti šalia žmogų, kuriuo pasitikima. Šeima jaučiasi saugi ir atsipalaidavusi, kai yra kas išmano procesą ir gali padėti, kai reikia, palaikyti emociškai, fiziškai ir mediciniškai. Šiais laikais yra labai daug įvairių mokymų, kur galima rasti reikiamos informacijos, kaip pasiruošti gimdymui. Psichologinė būklė nulemia labai daug, nes paveikia ir fizinį kūną. Juk mes esame nedalomi.
Manau, kad dulų judėjimas prisidėjo prie naujų vėjų atnešimo į Lietuvą, dėl to labai džiaugiuosi. Galbūt dabar atėjo laikas grąžinti ir pribuvėjystę? Įdomu, ką ji atneš grįžusi su nauja jėga ir naujomis žiniomis?
– Kokios emocijos užplūdo po patirties Meksikoje?
– Šiek tiek liūdna, kad pribuvėjos mūsų šalyje yra nuvertinamos ir suvokiamos kaip „nešvarios“. Meksikoje jos gali dirbti oriai ir niekas jų nemaišo su purvais. Tikrai norėčiau sugrįžti į Meksiką, nes labai patiko, taip pat vėl – atsivežti Angeliną į Lietuvą.
– O koks vyro vaidmuo Meksikoje?
– Vyrai gimdyme dalyvauja, labai to nori ir dažniausiai būtent jie „pagauna“ savo vaikus – tai irgi labai gražu. Pirmas, kas paliečia savo vaiką, – tai mama arba tėtis, kaip ir turėtų būti, nes tai yra jų šeimos narys. Pagavęs vaikelį tėtis užmezga neišdildomą ir labai stiprų ryšį visam gyvenimui su savo vaiku.
Tėčiai verkia iš laimės, be proto gražu žiūrėti. Meksikoje yra labai aiškus supratimas, kad kūdikio gimimas – šeimos šventė. Pribuvėja – tai pagalba, bet ne vadovas, ji lyg šešėlyje. Švelniai prižiūri gimdymo eigą, bet ir neatima tos šventės iš šeimos.
Tas supratimas yra labai gražus, palaikantis, ko palinkėčiau ir Lietuvai, ir ligoninėse esančioms akušerėms, ir gydytojams. Ir šeimoms linkiu sąmoningumo, kad jos „pasiimtų“ savo gimdymą.
