„Labai sunku nugalėti baimę dėl vaiko gyvybės, karo siaubą, atsiskyrimą nuo artimųjų, nežinią, ar šiandien bus ta diena, kai išgirsiu savo tėčio balsą, kuris šiuo metu kariauja už mūsų laisvę. Neslėpsiu, labai sunku nepalūžti, susiimti ir nepasiduoti. Bet dabar, kai atsigręžiu atgal ir mintimis perbėgu tai, ką man ir kitoms šiuo metu Ukrainoje vėžiu sergančių vaikų mamoms teko ir dar tenka patirti, žinau viena, kad mes neturime jokios teisės pasiduoti dėl savo vaikų, kad ir kokios aplinkybės būtų. Tad atsakymas į jūsų klausimą, iš kur mamas turi tiek daug stiprybės, yra čia – motinos nugali viską, nes jos yra motinos“, – pasakoja ašaras braukdama dvimečio Nikitos mama.
Chemoterapija ligoninės rūsyje
Vos tik berniuko mamai buvo pasakyta preliminari ligos diagnozė, Rusija paleido pirmąsias raketas ir visoje Ukrainoje sugaudė pavojaus sirenos. Berniuko mamai tądien buvo pasakyta, kad mažylis serga 4 stadijos neuroblastoma. Jis buvo labai nusilpęs ir kamuojamas skausmų.
„Kai buvome ligoninėje, prasidėjo bombardavimas. Mus ištiko šokas. Bėgome slėptis į ligoninės rūsį. Kadangi sirenos kaukė labai dažnai, mes ten ir likome. Ligoninės rūsyje negalėjo būti atliekami jokie tolimesni tyrimai. Čia, slepiantis nuo bombų, mums buvo sulašinta ir pirmoji chemoterapija, net neturint galutinės diagnozės. Nikitai buvo labai blogai. Negaliu apsakyti, kaip tuomet jaučiausi“, – pasakoja Nadia, kuriai dvi savaites su sunkiai sergančiu dvimečiu sūneliu teko slėptis Kiravogrado ligoninės rūsyje.
Čia, slepiantis nuo bombų, buvo sulašinta ir pirmoji chemoterapija, net neturint galutinės diagnozės.
Lietuvį vadina Dievo siųstu
„Apie Lietuvą sužinojome iš mano tėčio draugo lietuvio. Jis, kai tik sužinojo apie mūsų būklę, pasakė važiuoti čia, nes čia yra stiprus vaikų onkologijos centras. Jis susisiekė ir su Egle Mėlinauskiene, o Eglė paskambino mums. Ji iš karto pasakė, kad kuo skubiau vyktume į Vilnių, „Mamų unijos“ Šeimos namus, kur mumis bus pasirūpinta. Bet tada Nikitai buvo labai blogai, jis buvo per silpnas kelionei“, – pasakojo Nadia.
„Visas šias dvi savaites, iki galėjome išvykti, mes nuolat kalbėjome su Egle, aš siunčiau visą informaciją apie Nikitos būklę“, – sakė pašnekovė. Ji iš karto po žinios, kad Lietuvoje Nikitos jau laukia gydytojai, ėmė ieškoti automobilio, kuriuo sunkus ligoniukas galėtų saugiai pasiekti „Mamų unijos“ Šeimos namus vėžio paliestiems vaikams, jų šeimoms ir ligoninę Lietuvoje.
„Mums reikėjo reanimobilio, nes Nikita buvo nuolat nuskausminamas, jam reikėjo specialios įrangos kelionei. Ilgai ieškojome transporto, apskambinome visiems, kam tik galėjome. Taip pat rūpinomės, kad mūsų nestabdytų vadinamuose „blokpostuose“, kad negaištume nei minutės.
Galų gale Ukrainos Raudonasis kryžius mums davė lipduką, kurį turėjome priklijuoti prie automobilio, suradome vairuotoją, kuris ir šiandien dirba savanoriu, ir atvažiavome iki Lenkijos sienos. Mano vyrui neleido mums net padėti persinešti daiktų prie sienos, tačiau atsirado gerų žmonių, kurie pagelbėjo. Čia mus pasitiko mano tėčio bičiulis, kuris mus greitai atvežė į Vilnių“, – su ašaromis akyse kelionę prisimena Nadia, o Antaną, toks tėčio draugo vardas, vadina Dievo siųstu.
„Antanas visada skambina ir klausia, ar mums nieko netrūksta. Jis gyvena 300 kilometrų nuo Vilniaus. Aš atsakau, kad mums svarbiausia gydymas, yra stogas virš galvos ir tai netgi daugiau, negu mums šiuo metu reikia. Ačiū Jums visiems labai. Dievas mums leido greitai ir saugiai atvykti. Jei ne Antanas, mes būtume čia nepatekę. Jis mūsų išsigelbėjimas – jį pats Dievas mums atsiuntė. Nors ir turime tokius išbandymus ir sunkumus, bet drauge turime ir jus, ir Antaną “, – sako Nadia.
Pravirkdė rūpestis ne tik vaiku, bet ir mama
Pasak Nadios, Nikita stebėtinai gerai ištvėrė kelionę, nes buvo labai silpnas. „Buvo šeštadienis, mes atvažiavome į „Mamų uniją“. Tai, ką išvydau, mane ištiko dar vienas šokas – čia taip nuoširdžiai visi padeda, kad negalėjau patikėti savo akimis.
Mes gyvename paprastame kaime, neturėjome nei pažįstamų, nei giminių, kurie turėtų bent kažkokią patirtį ir būtų galėję pasidalinti ja su mūsų šeima. Žinot, ukrainietėms mamoms, kurias sutikau ligoninėje, labai sunku, bet jos laikosi ir rodo, kad gali ištverti, bet viduje visoms labai sunku. Nėra tokios patirties dirbant su šeimomis kaip pas jus. O gal ji yra, tik man neteko susidurti. Čia Lietuvoje visai kitoks priėjimas prie žmonių.
Man buvo šokas, kai moterys iš „Mamų unijos“ manęs paklausė, kaip mama jaučiasi, kad man reikia pailsėti. Pagalba vaikui, sūnui – tai svarbiausia ir tik apie tai galvoju. Apie save, mes mamos, net negalvojam ir nemanom, kad apie mus gali pagalvoti kažkas kitas“, – pasakoja Nadia.
Pirmadienį Nikita su mama jau buvo Santaros vaikų ligoninėje, buvo atlikti visi reikiami tyrimai. „Kas dar labai nustebino, kad gydytojai mums viską pasakojo, kas daroma, ką tai reiškia ir panašiai. Tai mane labai nuramino. Kad Lietuvoje geri gydytojai, aš žinojau, tačiau nežinojau, kad čia vyksta toks darbas, kuriame dalyvauja ir mamos, kad su jomis skaitomasi“, – pasakoja Nadia.
Nikitai Lietuvoje nustatyta kita diagnozė – germinoma. Pasak Nadios, ši diagnozė šiek tiek nuramino, nes ji nėra tokia bloga, kaip pradžioje buvo nustatyta Ukrainoje.
„Pirmoji chemoterapija mums padėjo, auglys pradėjo mažėti. Antrą chemiją praėjome jau čia Lietuvoje ir ji buvo ne tokia sunki, kaip pirmoji. Prasidėjo gerėjimas“, – džiaugiasi Nadia.
Vidinę įtampą keičia ramybė
Labiausiai Nadia džiaugiasi, kad Nikita vėl ėmė šypsotis ir nebijoti svetimų žmonių. „Kai buvome Ukrainoje, jis labai verkė, rėkė, jam buvo labai baisu ir jis nenorėjo prisileisti gydytojų. Čia jis jau bendrauja su gydytojais, jaučiasi saugus. Matau du skirtingus vaikus. Svarbiausia, kad Nikita pasveiktų. Būsime Lietuvoje, tiek kiek Nikitai reikės. Kai jis bus sveikas, tada aš nusiraminsiu. Mūsų laukia dar operacija ir tikiuosi, kad viskas bus labai gerai“, – viliasi Nadia.
Nikita dar nekalba, jis dar negali pasakyti, ką jis jaučia, bet mama sako matanti, kaip liga ir įvykiai pakeitė vaiką. „Aš matau, kaip jis darėsi nekantrus, pasikeitė charakteris, pasidarė atsargus prie svetimų žmonių, jam buvo iš ties labai sunku, nors negalėjo to pasakyti. Jis nusiramindavo tik tada, kada aš jį paimdavau į savo glėbį“, – sako Nadia ir neabejoja, kad patirtis Lietuvoje bus teigiama tiek berniukui, tiek jai.
„Čia mums skiriamas labai didelis dėmesys ir milžiniškas palaikymas. Aš esu labai dėkinga, kad papuolėme čia ir aš iki šiol negaliu patikėti, kad gali būti tokių vietų. Aš labai norėčiau, kad taip būtų ir Ukrainoje.“ – sako ji.
Bijo, kad karas pakeis viską
Didžiausią ramybę Nadia jaučia, kai apsikabina Nikitą. „Prie manęs ir jis nurimsta iš karto. Kai manęs nėra šalia, jam negerai. Vaikai jaučia ir mūsų nuotaikas“, – pasakoja Nadia ir atsidūsta išgirdusi klausimą, kas jai šiuo metu yra sunkiausia.
„Kas man sunkiausia? Sunkiausia suvokti, kad mes pasveiksime, grįšime namo, kurie nebus tokie, kokie buvo. Taip pat man labai sunku, kad mano vyresnėlė dukra ne su manimi, o liko Ukrainoje. Aš negalėjau jos pasiimti, nes nežinojau, kur važiuoju. Nežinojau, kad čia toks centras, kad taip padedama. Negalėjau leisti, kad ji būtų ligoninėje su manimi.
Man labai sunku, kad mano vyresnėlė dukra ne su manimi, o liko Ukrainoje. Aš negalėjau jos pasiimti, nes nežinojau, kur važiuoju.
Ji su mano vyru ir su močiutėmis namuose, mokosi nuotoliniu būdu. Kai mūsų šalį drebina siaubingi įvykiai, žudynės, matau žinias, man sunku galvoti, kad šeima nesaugi. Mano tėtis kare. Kai jis man nepaskambina nors vieną dieną, man jau labai sunku. Bet labai noriu tikėti, kad viskas bus gerai, kad grįšime pasveikę į taikią tėvynę, mūsų Ukrainą“, – sako Nadia.
Bet, nepaisant visų šeimą ir tėvynę ištikusių negandų, ji dėkoja Dievui, kad likimas suvedė su gerais žmonėmis, pavyko pasiekti Lietuvą ir gydytojus. Jų dėka dvimetis Nikita kasdien stiprėja. Dabartinė jo sveikatos būklė, jau po beveik mėnesį trunkančio gydymosi Lietuvoje, teikia daug vilčių. Nadia neabejoja ir dėl Ukrainos. Pasak jos, Ukraina nugalės ir visa šeima vėl galės būti kartu.
Padėti šeimoms gali visi
Pagalba labai reikalinga, todėl „Mamų unija“ kreipiasi į visuomenę dėl Šeimos namuose įsikūrusių šeimų. Šiandien joms trūksta labai paprastų dalykų – šviežio maisto, kambarių, vonios, virtuvės valymo, higienos priemonių.
Fondas kreipiasi į visuomenę ir prašo pagalbos:
-
šviežio maisto – vaisių, žalumynų, daržovių, mėsos, paukštienos, žuvies;
-
higienos reikmenų vaikams ir mamoms;
-
virtuvės reikmenų – indų, šluosčių, valymo priemonių;
-
kambarių priežiūros reikmenų, valymo priemonių
Taip pat prašoma, kas gali, skirti 1,2 proc. GPM. Už gautus pinigus bus apmokama reabilitacija vaikams, padengiami elektros ir šildymo kaštai Šeimos namuose, kurie gyvuoja tik žmonių suaukotų lėšų dėka. Daugiau informacijos, kaip padėti šeimoms, galima rasti fondo svetainėje www.mamuunija.lt arba fondo Facebook paskyroje.
