Ši organizacija – tai aktyvi, ilgalaikė savanorystė, kviečianti įsitraukti į humanitarinę veiklą vaikų globos namuose, dienos centruose bei socialinę riziką patiriančiose šeimose, kurios tikslas – prisidėti prie tvarios visuomenės ir aplinkos kūrimo, padėti vaikams ir jaunuoliams, patiriantiems socialinę atskirtį, (re)integruotis į švietimo sistemą, darbo rinką bei visuomeninį gyvenimą. Apie iššūkius, su kuriais susiduria vaikų globos namų savanoriai, mažas kasdienes pergales ir gražius siekius savanorystę plėtoti visoje Lietuvoje pasakoja organizacijos vadovas Erikas Lukas Dvilevičius.
– Prieš kiek laiko ir kaip prisijungėte prie organizacijos „Ne imti, bet duoti“? Kas Jus paskatino įsijungti į šią savanorystę?
– Savanoriauti organizacijoje pradėjau 2015 m. Buvo sunku apsispręsti, bijojau, kad nesuderinsiu dar vienos veiklos su studijomis ir darbu, kurie ir taip sunkiai derėjo tarpusavy. Bet tikėjau, kad viskas yra įmanoma, kai yra noras. Žengti lemtingą žingsnį padėjo kursiokė, kuri pasakė: „bent jau pamėgink“. Taigi, užpildžiau elektroninę anketą ir štai aš čia, laimingas ir kupinas džiaugsmo, apsuptas daugybės nuostabių vaikų ir savanorių, tapusių draugais.
– Ilgus metus gyvavote kaip Lietuvos gamtos mokslų olimpiadų asociacijos atšaka, projektas, tačiau pernai tapote viešąja įstaiga, prieš mėnesį – akredituota, savanorišką veiklą organizuojančia įstaiga. Ką organizacijai duoda pasikeitęs statusas?
– 12 metų „Ne imti, bet duoti“ bendruomenė savanorišką veiklą vykdė kaip neformali jaunimo grupė. 2017 m., pasikeitus mūsų komandos vidinei struktūrai, supratome, kad 100 savanorių jungianti neformali jaunimo grupė nebetelpa projekto rėmuose. Taigi teko imtis iniciatyvos, domėtis, kaip įkurti organizaciją, kuria linkme judėti ir 2017 metų rugpjūtį tapome viešąja įstaiga. Tuomet pradėjome sėkmingai plėsti veiklą ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Panevėžyje. Koncentravomės į mūsų veiklos kokybės ir rezultatų gerinimą, tobulėjome. Atitikę aukštus veiklos kokybės reikalavimus, Jaunimo reikalų departamento direktoriaus įsakymu tapome akredituota, savanorišką veiklą organizuojančia organizacija – viena iš 12 visoje Lietuvoje. Ši akreditacija mums suteikia tam tikrą teisinį apibrėžtumą, praplečia veiklos vystymo galimybes ir atskleidžia, kad mūsų veikla yra svarbi, prasminga ir reikalinga visuomenei.
– Kiek savanorių šiuo metu vienija organizacija ir kuriuose miestuose plėtojama savanoriška veikla?
– Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje šiuo metu savanorišką veiklą plėtoja 60 savanorių. Didžiąją jų dalį sudaro aukštųjų mokyklų studentai, mažesniąją – moksleiviai bei vyresnio amžiaus žmonės. Sulaukiame užklausų dėl galimybės atlikti savanorišką veiklą kituose miestuose, pvz., Trakuose, Klaipėdoje, Šiauliuose. Tikiu, kad, laikui bėgant, tokia galimybė bus.
– Su kokiais iššūkiais susiduriate būdamas šios organizacijos vadovu?
– Iššūkių būna įvairiausių. Nuo bandymo išspręsti nesutarimą tarp savanorio korepetitoriaus ir jo jaunesniojo draugo – mokinio, iki stengimosi suderinti dvejas studijas, darbą ir šią savanorystę. Siekiant užtikrinti sklandžią ir kokybišką organizacijos veiklą, veiklų tęstinumą, nuolatinį tobulėjimą, kad vaikų globos namuose augantys ir socialinę riziką patiriantys vaikai turėtų kuo panašesnes sąlygas įsilieti į visuomeninį gyvenimą, kaip ir vaikai iš įprastų šeimų.
– Kokie reikalavimai keliami savanoriui ir kaip vyksta jų atranka? Ar savanoriu gali tapti bet kas?
– Bet kas savanoriu tapti negali. Dirbame su socialiai jautria grupe, tad stengiamės užtikrinti maksimalią vaikų gerovę ir saugumą. Kadangi savanoriška veikla „Ne imti, bet duoti“ rėmuose yra neatsiejama nuo tiesioginio ir individualaus bendravimo su vaikais ir jaunimu, organizacija turi teisę nuolat atlikti visų savanorių patikrą dėl teistumo ar kitų teisėsaugos pažeidimų. Savanoriu tapti gali asmenys, sulaukę 16 metų. Savanorystės kelią sudaro keli pagrindiniai etapai: anketos užpildymas „Ne imti, bet duoti“ internetinėje svetainėje, dalyvavimas informaciniame susitikime, kurio metu pristatomas veiklos pobūdis bei įsipareigojimai. Su kiekvienu norinčiu savanoriauti vyksta individualus motyvacinis pokalbis, o atranką praėję savanoriai dalyvauja metiniuose savanorių mokymuose, kurių metu jiems suteikiamos bazinės žinios apie darbo su jaunuoliais specifiką ir ypatumus. Savanoris turi reguliariai susitikti su jaunuoliu visus mokslo metus, dalyvauti kvalifikacijos kėlimo kursuose, seminaruose, paskaitose ir kituose kompetencijų ir įgūdžių ugdymo užsiėmimuose.
– Kokias savybes, Jūsų manymu, privalo turėti, arba turėtų norėti išsiugdyti į šią organizaciją ateinantis asmuo?
– Nuoširdumą – buvimą „tikru“ visomis situacijomis. Pagarbą – ne tik mus supantiems žmonėms ir jų nuomonei, bet ir mus supančiai gamtai. Empatiją – kitų jausmų ir požiūrių pajautimą. Atkaklumą – gebėjimą nepasiduoti suklupus.
– Kas dažniausiai labiausiai nori savanorio: pats vaikas, auklėtoja, o galbūt direktorius? Kas skatina augantį vaikų poreikį „turėti“ korepetitorių?
– Tiesą sakant, vaikų globos namų administracija, socialiniai darbuotojai, globėjai, įtėviai ar kiti už vaikus atsakingi asmenys dažniausiai labai nori, kad šie vaikai „turėtų“ savanorius korepetitorius. Tačiau patirtis rodo, kad jei pats vaikas nėra motyvuotas susitikinėti ir mokytis su savanoriu, jokių teigiamų rezultatų nepasiekiama, kartais net priešingai, vaikas atėjusį padėti savanorį atstumia, ignoruoja. Pastarųjų metų patirtis rodo, jog vaikų, norinčių savanorių pagalbos, atsiranda vis daugiau. Ir ne tik dėl pagalbos moksluose. Vaikams trūksta vyresniųjų draugų, kurie galėtų tiesiog išklausyti, patarti, pabūti drauge.
– Kokias veiklas be tiesioginio vaikų mokymo plėtoja organizacija?
– Kiekvieną rugsėjį organizuojami metiniai savanorių mokymai, kuriuose savanoriai pasisemia naujų žinių ir įgūdžių. Į mokymus kviečiami lektoriai, kurie ruošia savanorius tikslingam darbui su vaikų globos namų auklėtiniais, skaito pranešimus apie vaikų ugdymą, bendravimą, motyvavimą. Vyksta komandos formavimo užsiėmimai. Organizuojame edukacinius ir pramoginius renginius vaikų globos namuose ir dienos centruose: kalėdines vakarones, kurių metu vaikai ir savanoriai keičiasi dovanomis, bendrauja, užsiima įvairiomis veiklomis, pavyzdžiui, kepa sausainius, mokosi pakuoti dovanas ir pan. Taip pat organizuojame mokslinius renginius, kurių metu chemijos, biologijos, fizikos sričių specialistai kartu su vaikais atlieka įvairius eksperimentus, veda paskaitas apie gamtą, karjeros ugdymo dienas, kino vakarus, protų kovas, išvykas į kiną ir teatrą, taip skatindami vaikų ir savanorių kultūrinio sąmoningumo ugdymą(si), tradicinius mokslo metų uždarymo susitikimus. Kiekvieną mėnesį organizuojame kompetencijų bei įgūdžių tobulinimo seminarus savanoriams, kurių metu kviečiami lektoriai kalba vaikų ugdymo, motyvacinėmis, konfliktų, agresijos valdymo ar kitomis aktualiomis temomis arba psichologai veda atvejų analizės užsiėmimus. Taip pat aktyviai dalyvaujame visuomeniniuose renginiuose kartu su vaikais ir savanoriais („Darom 2018“, „Užkrėsk gerumu“, „Ne-miegantys rajonai“, VU bendruomenės vakaras ir kita.
– Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduriama šioje savanoriškoje veikloje ir kaip juos įveikiate?
– Be iššūkių organizacija negalėtų vystytis ir tobulėti. Jų yra nemažai, taigi stengdamiesi juos įveikti, judame į priekį. Vienas svarbiausių iššūkių – savanorių motyvacijos nuopolis praėjus keliems mėnesiams nuo savanorystės pradžios. Tai yra įprastas, mokslininkų ištirtas ir patvirtintas reiškinys savanoriškoje veikloje, tačiau reikia skirti nemažai pastangų siekiant padėti savanoriams tą periodą „išgyventi“ ir jei tai pavyksta, dauguma savanorių tęsia savanorišką veiklą metus, dvejus ir daugiau. Tai darome palaikydami individualų grįžtamąjį ryšį su kiekvienu savanoriu, esant poreikiui, organizuojame atvejų analizės užsiėmimus. Nepaliekame savanorių vienų.
– Kodėl prisijungėte prie aukojimo internetu svetainės aukok.lt? Kurių veiklų plėtojimui šiuo metu labiausiai reikalingi pinigai?
– Nes šio projekto dėka turėsime galimybę užtikrinti mūsų vykdomos veiklos tęstinumą ir kokybę. Vaikų globos namuose augantys vaikai neretai turi mokymosi ir motyvacijos sunkumų, stokoja socialinių įgūdžių. Mes siekiame pagerinti vaikų mokymosi rezultatus ir sudominti juos mokslo, išsilavinimo bei profesinėmis galimybėmis. Taip pat siekiame, kad vaikai ir savanoriai užmegztų lygiavertę draugystę. Norime padėti socialiai atskirtiems ir mažiau galimybių turintiems vaikams iš vaikų globos namų ir socialinės rizikos šeimų sėkmingai užbaigti mokyklą, siekti aukštojo mokslo, profesijos, išmokti pasirūpinti savimi ir savo ateitimi, gauti kvalifikuotų specialistų pagalbą, prasmingai ir saugiai leisti laisvalaikį. Tačiau norint šiems vaikams padėti, nepakanka vien kilnių idėjų ir motyvacijos, tam reikia ir finansinių išteklių. Parama reikalinga edukaciniams renginiams vaikų globos namuose ir dienos centruose, savanorių mokymams ir kompetencijų tobulinimo seminarams organizuoti, organizacijos veiklos organizavimui ir koordinavimui.
– Kokių rezultatų pasiekiate vykdydami šią veiklą?
– Savanoriai tampa vaikų globos namų auklėtinių korepetitoriais ir draugais, padeda jiems mokytis ir augti, įkvepia vilties ir užmezga ryšį. Būdami pavyzdžiu vaikams, savanoriai kuria pokytį jų gyvenime ir tokiu būdu prisideda prie geresnės jaunų žmonių, o kartu ir visuomenės ateities kūrimo. Savanoriai padeda vaikams socializuotis, integruotis į švietimo sistemą, gyvenamą aplinką. Užmezga su jais lygiavertę draugystę. Vaikų globos namų auklėtinių pažymių vidurkis pakyla vidutiniškai 1–2 balais, jie kryptingai ruošiami brandos egzaminams. Džiugu, jog teigiamai keičiasi visuomenės požiūris į vaikų globos namuose augančius ir socialinę riziką patiriančius vaikus.
Galimybė aukoti organizacijai „Ne imti, bet duoti“:
https://www.aukok.lt/projektai/Ne-imti-bet-duoti?fbclid=IwAR1Jdo4VFeSLYWJi7j8WJdnuFLsoT7ZeWNVkCy0eG0tpmD629DrpH0zrQYA
