Toks sprendimas nacionaliniu lygiu buvo priimtas prieš kelerius metus ir buvo suteiktas laikas pasiruošti visoms pusėms, tačiau dauguma tėvų vis dar nėra įsitikinę, kad jų specialių poreikių turintiems vaikams bus sukurtos tinkamos sąlygos mokytis.
Mokymų akademijos „LearnED“ organizuotoje konferencijoje „Tėvai ir mokytojai: nuo ko priklauso ankstyvojo ugdymo sėkmė?“ kalbėjusi edukologė, sertifikuota Taikomosios elgesio analizės supervizorė, VšĮ „Abos centras“ steigėja ir direktorė Eglė Kairelytė-Sauliūnienė buvo konkreti – dar darželyje išugdžius būtinus mokymuisi įgūdžius, vėliau juos vaikas galės pritaikyti ir mokykloje, tad iš to naudos gaus visos suinteresuotos pusės.
Kuo skiriasi įtraukusis ugdymas nuo integracijos?
„Ši tema yra labai aktuali, nes pastaruoju metu ugdymo įstaigose labai daugėja vaikų, kuriems reikia vienokios ar kitokios pagalbos. Tačiau susidaro įspūdis, kad iki galo ne visiems aišku, kuo tas įtraukusis ugdymas skiriasi nuo integracijos, kurią jau vykdėme ne vieną dešimtmetį?
Kalbėdami apie įtraukųjį ugdymą, pirmiausia turėtume atsakyti į klausimą, o „kodėl“ – kodėl būtent darželis ar mokykla yra ta vieta, kurioje mokosi visi vaikai, nepriklausomai nuo jų ypatumų. O priežastis paprasta – ugdymo įstaigos paskirtis. Nors pirmiausia darželį ar mokyklą įsivaizduojame kaip vietą, kurioje vaikas gauna akademines žinias, jeigu užduočiau klausimą, kuri ugdymo forma – individualus ar grupinis mokymas – yra efektyvesnė ir palankesnė akademinėms žinioms įgyti, atsakymas būtų akivaizdus – mokydamiesi individualiai, žinias įgyjame geriau. Tad kodėl mes vaikus leidžiame į darželius ir mokyklas?
Tai vyksta tikrai ne vien dėl finansinių priežasčių, o dėl to, kad darželis ir mokykla yra ta vieta, kurioje vaikas įgyja ir tas žinias, kurias gali gauti tik būdamas bendruomenėje – ir tai nėra tik akademinės žinios. Štai ir turime atsakymą, kodėl reikalingas įtraukusis ugdymas“, – skirtumus aiškina sertifikuota Taikomosios elgesio analizės supervizorė.
Pasak jos, jeigu kalbėtume iš istorinės perspektyvos, anksčiau visuomenėje kitokiems nei dauguma žmonėms buvo praktikuojamas atskyrimas, segregacija, po to – integracija, o dabar daug kalbama apie įtraukimą. Įtraukusis ugdymas, kaip aiškina šios srities ekspertė, tai „mokykla visiems“, kur gerbiamas ir pripažįstamas „kitoniškumas“, kur sudaromos sąlygos visiems tenkinti individualius poreikius ir atsiskleisti.
„Anksčiau, XX a., buvo manoma, kad tai individas – šiuo atveju, vaikas – turėtų prisitaikyti prie aplinkos. O XXI a. mes jau kalbame apie tai, kad aplinka turi būti pritaikyta visiems: vaikui su regos sunkumais, judėjimo sunkumais, vaikui, kuriam ypatingai gerai sekasi geografija, vaikui, kuriam sunkiau sekasi matematika ir vaikui, kuris turi kažkokių kitų ypatumų. Ši nuostata svarbi ir tada, kai mokinys turi negalią, ir, kai jos neturi – turime sukurti aplinką, kurioje visi gali mokytis.
Dar svarbu suprasti, kuo integracija skiriasi nuo įtraukimo. Anksčiau buvo įsivaizduojama, kad „įsileidau vaiką į klasę, sėdi kartu su bendraamžiais – ir labai gerai, va, ir integruoju“, bet įtraukusis ugdymas – tai judesys, kai vaikas su individualiais poreikiais ne šiaip sėdi klasėje, o yra įtraukiamas į bendrą klasės gyvenimą, kai jis mokosi. Taip, savo tempu, pagal savo programą, bet mokosi. Todėl mes, pedagogai, turime jam sukurti tinkamas sąlygas, kad vaikas galėtų „judėti“ pirmyn. Galbūt, tai bus truputį kitokia programa, tačiau tai bus įgūdžiai, kurie svarbūs būtent tam vaikui, ir kuriuos jis gali įgyti tik grupėje su kitais vaikais.
Nors mes vis dar turime specialiuosius darželius ir mokyklas, tačiau juk neturime specialiųjų universitetų ir specialaus pasaulio, kuriame galėtų gyventi specialiąsias mokyklas pabaigę vaikai? Jeigu mes visi kartu gyvename toje pačioje visuomenėje, turime išmokti ir mokytis bei sugyventi kartu. Tam ir yra skirtas įtraukusis ugdymas, kuris ypatingai svarbus ankstyvajame vaiko amžiuje – dar darželyje. Reikalavimai vaikams augant nuosekliai didėja, o mokykloje – netgi kasdien, todėl vaikui, kuris patiria mokymosi sunkumų, reikia bendraamžius labai vytis. Tad dar darželyje išugdžius būtinus mokymosi įgūdžius, vėliau juos vaikas galės pritaikyti ir mokykloje, tad vytis reikės mažiau“, – tokios ugdymo formos privalumus vardija E. Kairelytė-Sauliūnienė.
Kaip padaryti, kad įtraukusis ugdymas būtų naudingas ne tik vaikui, bet ir aplinkiniams?
Įtraukiojo ugdymo specialistė konferencijos metu įvardijo kelis žingsnius, kuriuos atlikus, įtraukusis ugdymas pasidaro ne toks sudėtingas. Pasak jos, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti – išsklaidyti pedagogų, tėvų ir bendraklasių baimę, susijusią su tuo, kad neaišku, kaip su tokiu vaiku reikės elgtis.
„Baimė dažniausiai yra susijusi su nežinomybe. Tad, kai atsakome į klausimus „kas vyksta“, „kodėl vyksta“ ir „ką man reikės daryti“, baimė jei neišnyksta, tai bent tampa lengviau pakeliama. Iš savo ilgametės praktikos ir remdamasi įvairiais tyrimais, galiu išskirti kelis svarbius žingsnius, kuriuos derėtų atlikti, kad ir vaikas, ir tėvai, ir mokytojai galėtų pasiekti puikių ugdymo(si) rezultatų“, – sako ji.
Pamatinių įgūdžių formavimas
E. Kairelytė-Sauliūnienė pabrėžia, kad būtinų grupei įgūdžių tėvai turėtų pradėti mokyti labai anksti, dar prieš išleisdami vaiką į darželį, į kurį vaikas turėtų ateiti pasiruošęs.
„Norint efektyvaus įtraukimo, vaikas turi turėti pamatinius įgūdžius. Kad nebūtų taip, kad mes įmetame jį į balą ir stebime, kaip jis išplauks. Pagrindiniai gebėjimai, kuriuos reikėtų paruošti, yra šie: gebėjimas bendradarbiauti su aplinkiniais ir laikytis tarpasmeninių santykių taisyklių, gebėjimas suprasti paprastus aplinkinių prašymus ir išreikšti savuosius, tam tikri vizualiniai įgūdžiai, imitacijos įgūdis taip pat labai svarbus, nes vaikai mokosi žaisdami vieni su kitais, jei vaikas patiria elgesio iššūkių – jau ateinant į darželį būtų gerai, kad būtų sudarytas elgesio korekcijos planas ir kt.
Kai kalbame apie vaikus, turinčius raidos sutrikimų, turime suprasti, kad aplinka, kurioje jį supa svetimi žmonės, nėra ta, kurioje jis jaučiasi saugiai, tačiau tuo pačiu tai vieta, kurioje jis gali ir turi įgyti įgūdžių, kurių neišmoktų mokydamasis individualiai. Todėl bazinius įgūdžius, kaip elgtis grupėje, tokiam vaikui pravartu suformuoti individualiai, kad, atėjęs į klasę, vaikas jas galėtų ir mokėtų lengviau įsitraukti“, – kodėl svarbu nepalikti visko savieigai ar „kažkada vėliau“, pasakoja specialistė.
Komandos sudarymas ir planavimas
Šis žingsnis padeda sumažinti stresą ir tėvams, ir pedagogams, nes kai yra grupė žmonių, kurie žino, ką daro ir yra aiškiai pasiskirstę pareigomis, daug lengviau į klasę priimti vaiką, kuriam reikia daugiau dėmesio.
„Kai kalbame apie komandą, tai reiškia, kad kalbame ne tik apie ugdymo įstaigos specialistus, auklėtojas ir vadovus. Būtų idealu, jeigu į komandą būtų galima įtraukti ir vaiką, kuris pagal savo galimybes galėtų priimti sprendimus – juk kalbame apie jo ugdymo procesą, taip pat būtina įtraukti tėvus. Be tėvų bendradarbiavimo su ugdymo įstaiga efektyvi vaiko įtrauktis yra neįmanoma, nes tik komandinis darbas duoda puikių rezultatų“, – tvirtina edukologė.
Vaiko supažindinimas su ugdymo įstaiga
Kaip teigia ekspertė, vaiko supažindinimas su būsimu darželiu ar mokykla turėtų vykti iki jo pirmos mokslų dienos. Tai būtina tam, kad vaikas iš anksto priprastų ir susipažintų su jį supsiančia aplinka, kurioje jis bus ne vienerius metus: kad žinotų, kur jis valgys, kur bus jo spintelė, kur jis miegos ir kur mokysis. Lygiai taip pat ir tėvai bus ramesni, kai iš anksto žinos, kas rūpinsis jų vaiku, be to, ir auklėtojos turės daugiau laiko susipažinti su vaiku ir jo tėvais.
Vaiko atėjimas ir susipažinimas su bendraamžiais
„Kad ir kokių skirtingų charakterių būtų, susipažinimo su naujais klasės draugais iniciatyva įprastai kyla iš pačių vaikų. Tačiau, kai kalbame apie raidos sutrikimą turintį vaiką, ši iniciatyva turi ateiti iš suaugusių. Tai yra, auklėtojos turėtų padėti tokiam vaikui susipažinti su bendraamžiais. Taip pat būtų puiku, jei vaikučio tėvai dar prieš mažyliui pradedant lankyti grupę, parašytų susipažinimo laišką mokytojams ir kitų vaikų tėvams: šiame laiške trumpai papasakotų apie savo vaiką, nurodydami stipriąsias jo savybes, ką jis moka, kokios pagalbos jam gali prireikti bei ką aplinkiniai turėtų žinoti apie mažylio ypatumus.
Taip pat išsklaidyti tokį vaiką supsiančių bendraklasių nežinomybės baimę padeda situacijos išaiškinimas – kad mes visi esame skirtingi ir elgiamės skirtingai, bet tuo pačiu turime bendrų pomėgių ir panašumų. Apie tai auklėtojos turėtų su jais kalbėtis pačioje pradžioje. Vaikams taip pat reikia paaiškinti ir tai, kodėl raidos sutrikimų turintis vaikas elgiasi vienaip ar kitaip ir ką daryti, kai jo elgesys pasikeičia – gal atsitraukti, gal pakviesti auklėtoją, o gal tiesiog tą vaiką apkabinti. Ir svarbiausia – vaikams pabrėžti, kuo jų klasės draugas yra ypatingas ir kokių stiprybių jis turi“, – patarimus pedagogams ir tėvams konferencijos metu dalijo E. Kairelytė-Sauliūnienė.
Diagnostinis periodas
Tai metas, kai vaikas jau yra ugdymo įstaigoje ir auklėtojos ar mokytojos tiesiogiai stebi bei aiškinasi jo stipriąsias ir silpnąsias vietas, kad galėtų geriau pritaikyti ugdymo programą.
Programos sudarymas ir ugdymo metodų parinkimas
Tai žingsnis, kurį žengia visa su vaiku dirbanti komanda. Po to, kai diagnostinio periodo metu auklėtojos susipažįsta su vaiku, pamato, kaip jam sekasi grupėje, kur jis stiprus, o kur jam reikia pagalbos, kokius įgūdžius jis jau turi ir taiko praktikoje, o ko dar reikėtų pasimokyti, vaiko komanda turi susėsti ir pasiskirstyti darbus – kuris specialistas ko mokys, o ką vaikas pasipraktikuos namuose. Kitaip tariant, susitaria, kokius ugdymo metodus taikys, kad mokymosi procesas būtų vaikui lengvesnis ir sklandesnis.
Sisteminis palaikymas visiems
„Ugdymo įstaigoje turėtų būti žmogus, kuris domėtųsi, kas vyksta ir padrąsintų, paskatintų visas puses. Nes įtraukiojo ugdymo procese palaikymas yra ypatingai svarbus. Juk nieko naujo nepasakysiu – specialiųjų poreikių vaikai ir paaugliai dažnai visuomenėje yra atstumiami ne tik bendraamžių, bet ir suaugusių, todėl juos įtraukti į mums įprastą aplinką yra labai svarbu. Tik taip visi išmoksime bendrauti, kartu mokytis, būti šalia ir padėti vieni kitiems, kai to reikia. Tik tokiu būdu, pasimokę iš praeities klaidų, kursime geresnę ateitį ir tai visuomenės daliai, kurią iki šiol buvome įpratę ignoruoti. Tai nelengvas darbas, bet jei bendradarbiausime, vieni kietiems padėsime ir vieni kitus palaikysime – mums tikrai pasiseks“, – sako Taikomosios elgesio analizės supervizorė E. Kairelytė-Sauliūnienė.
