Išgirsti, kad tavo artimiausiam žmogui – vėžys, kol kas dar tik „galimas“, labai sunku. Apie tai, kokia jausmų sumaištis apima, ir pasakoja Rūta, rašoma Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) pranešime žiniasklaidoje.
„Mano vaikystės namai, kvepiantys mamos keptais pyragais ir auselėmis, ėmė tolti. Mane apibūdinantis pasaulis tarsi pakibo laike. O dar lyg tyčia tas didelis ligoninės pastatas priešais, tarsi priekaištas, žvelgiantis į mane. Dirbu gydymo įstaigoje, mamai manęs reikia dabar, o aš taip toli, už vandenyno, negaliu ja pasirūpinti... O kas, jei mamos liga labai pikta?
Nors mudviejų ryšys buvo labai glaudus ir iki tol niekad nejaučiau mus skiriančio vandenyno, tąkart pasijutau esanti kitame pasaulyje – išsigandau, kaip vis tik toli esu, negaliu šokti į autobusą ir per pusvalandį nuvažiuoti pas mamą. Apėmė tuštuma ir baimė, kad negaliu jos apkabinti, fiziškai būti su ja...“, – rašė Rūta.
Tuo metu ji galvojo ir apie tai, kokia vieniša jaučiasi mama. „[Galvojau] Juk mamai jau virš 70 metų, jai sunku susigaudyti painiuose klinikų koridoriuose, suprasti, ką sako gydytojas, koks siūlomas gydymas ir panašiai. Taip norėjau lydėti ją į Kauną... Kaskart jai lankantis pas gydytojus, susijungdavome telefonu. Apgailestavau, kad Lietuvoje nėra tokio išvystyto savitarpio paramos tinklo, kaip yra čia, Amerikoje. Taip skaudėjo širdį, kad mama ligos kelionėje viena, tačiau vieno pokalbio metu mama prasitarė radusi nuostabią onkologinių ligonių bendruomenę ir nuo šiol jos kišenėje visada POLA kortelė.
Mama vis džiaugėsi – įsivaizduok, kokios naudingos informacijos šiandien gavau – naujų pratimų video kompleksą, o anądien džiaugėsi, kokia naudinga buvo dietologės konsultacija, vis skaičiavo, kiek sutaupė su POLA kortele pirkdama vaistus...“, – sakė moteris.
Pasak Rūtos, jos mama visą gyvenimą labai mėgo dalintis ir buvo be galo dosni.
„Pavyzdžiui, prikepdavo pyragų visiems gatvelės kaimynams ir taip praskaidrindavo jiems dieną. Galvoju, toks tokį randa, POLA man taip pat yra apie dalinimąsi pagalba, dėmesiu, nešama svarbia žinia: „Tu ne vienas. Palaikysim. Remsim. Įveiksim šį kelią drauge“, – sako Rūta.
Bendruomenei gyvybiškai būtina parama
Rūtos mama – ne vienintelė POLA bendruomenės narė, pajutusi, kaip svarbu sunkiausiu metu šalia turėti pagalbos.
Šiuo metu Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija (POLA) padeda 46 817 onkologinių pacientų ir jų artimųjų. Kiekvieną mėnesį šis skaičius paauga 600-800 asmenų.
„Padėkite mums padėti jiems“, – prašo POLA direktorė Neringa Čiakienė, kviesdama skirti 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) paramą pagalbai onkologiniams pacientams ir jų artimiesiems.
Pasak jos, susirgus onkologine liga tiek pacientui, tiek jo artimiesiems gyvenimas pasidalina į iki ir po diagnozės – natūralu, kad kyla daug nerimo, rūpesčio, apima nežinomybė, informacijos gausybėje sunku susiorientuoti, kas teisinga ir kuo pasikliauti.
„Ypač sunku, jei patys artimiausi gyvena toli ir nėra galimybių nuolat būti šalia. POLA jau 12 metų telkia einančius onkologinės ligos keliu ir teikia visokeriopą pagalbą. Lietuvoje kasdien onkologinės ligos diagnozę išgirsta 50 žmonių, taigi, per metus – apie 18 tūkstančių šeimų stoja į kelią, kurio nė vienas nesirenkame savo noru. Su POLA kortele šiems žmonėms gyvenimo kasdienybė, finansinė našta tampa lengvesnė, viltis – stipresnė nemokamai gaunant POLA specialistų (psichologo, dietologo, teisininko) individualias konsultacijas. Būrys savanorių pacientų gidų palaiko gyvąjį ryšį ir neša žinią, kad ir su liga GYVENIMAS tęsiasi. Navigacijos sistema www.priesvezi.lt sukurta pacientams ir jų artimiesiems, kurioje lengva rasti svarbiausią informaciją pagal paciento kelio etapus“, – sako N.Čiakienė.
Jos teigimu, kasmet vis didesnio skaičiaus gyventojų skiriama 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) parama asociacijai patvirtina POLA asociacijos veiklos svarbą, vėl ir vėl uždega ir skatina toliau dirbti, kad prieš vėžį laimėtų gyvenimas, rašoma pranešime žiniasklaidai.
