– Viešojoje erdvėje vis dar aptinkama tėvams adresuotų stendų, viename, pavyzdžiui, vaiko lūpomis tariama: „Mama, aš – ne flegma, aš – filosofė.“ Yra ir daugiau panašaus pobūdžio teiginių. Į kokią visuomenės santykių problemą jie atkreipia dėmesį? Kaip vertinate tokią prieigą, identifikavimo priemonę?
– Nesiimu vertinti tokios reklamos poveikio. Verčiau atkreipčiau dėmesį į joje komunikuojamą problemą. Reklama kritikuoja vaiko elgesio ir reakcijos vertinimą. Flegmomis pravardžiuojame lėtus žmonės. Akivaizdu, jeigu mama taip pavadino savo dukrą, jos pačios elgesyje esama nemažai problemų. Reikalaudama greitų rezultatų ji neatsižvelgia į vaiko mąslumą, pvz., polinkį kaip filosofei prieš veikiant apmąstyti veiksmus.
Tačiau problema didesnė nei vien tik blogi ar nesupratingi tėvai. Auklėjimas dažnai yra paveldimas, daug dalykų darome todėl, kad taip neva daroma. Todėl kai kurios normos, nors yra kultūriškai įdiegtos, atrodo tarsi žibutės, pienės ar dilgėlės – natūraliai išaugusios, todėl savaime vertingos. Tačiau taip nėra, o kiekviena karta turi persvarstyti savo senų įpročių vertę.
Čia kyla klausimas, kiek visuomenėje esama atvirumo – t.y. sugebėjimo suvokti ne tik normų svarbą, bet ir jų reliatyvumą. Kaip suderinti discipliną ir ribas, tačiau palikti vaiko vystymuisi reikalingą laisvės pojūtį? Juk dažnai edukacija suvokiama kaip muštras. Norėdamas tapti visuomenės nariu (o dar labiau – joje išlikti), privalai pereiti griežtą parengimą, kurio metu išmokoma tinkamai sveikintis, kalbėti, mandagiai reaguoti, nespjaudyti į kaimyno sriubą, plautis rankas prieš išeinant iš tualeto. Ir tai tik higieninio etiketo pradžia. Vėliau dar įtraukiamos moralės normos ir religinės dogmos. Nesu naivus – kiekviena visuomenė yra pagrįsta normų ir vertybių sistema. Todėl tokio auklėjimo modelio iki galo nubraukti neįmanoma. Vis dėlto svarstytina, kiek tokia disciplina gali būti lanksti, kiek ji pasirodo esanti primityvi ir traumuojanti.
Todėl neišvengiama, kad tokia sustabarėjusi sistema sukuria pasipriešinimą ir paauglišką maištą, o kai kuriais atvejais – ir revoliucijas. Vakaruose klasikinis tokios maišto dvasios pavyzdys būtų „Pink Floyd“ ir jų garsioji „Siena“. Vaikas, kuris yra dar nesuformuota būtybė, veikia kaip gyvybiškasis gaivalas. Savo nesuvienodintomis ir nealgoritminėmis reakcijomis jis kvestionuoja pačią sistemą. Paradoksas, kad mes, įsijautę į sunormintas praktikas, tampame panašūs į robotus, iš kurių visada galima tikėtis nuspėjamo rezultato. Ir kuo daugiau disciplinos, tuo labiau prognozuojami žmonių pasirinkimai, bet kartu tuo daugiau išstumtos neurozės. Pažiūrėkime, kaip tvarkingai balsuoja Rusija, kitais atvejais garsėjanti savo iracionaliu gaivalu.
Taigi galėtume sakyti surobotėję žmonės – tie, kurie didžiuojasi atliekamų užduočių tikslumu ir greitumu, piktinasi tais, kurie dar išlaikė laisvės ir pasipriešinimo pobūdį. Iš tokios susirobotinimo perspektyvos kaltiname savo vaikus svajingumu, lėtumu, kitokiais nukrypimais ir pan. O kartu – nesugebame atpažinti to, kas vertinga. Turbūt būtent tai mėgina parodyti ši reklama.
– Remdamasis Johanu Huizinga teigiate, kad žmogus yra žaidžianti būtybė. Kokią skirtį galime daryti tarp pagal taisykles žaidžiančio vaiko ir to, kuris pasiduoda žaidimų žaismei? Kodėl pastaroji tokia svarbi?
– Čia būtų galima kalbėti apie ištisą žaismės teorijos tradiciją, kurią aptarė ne tik J. Huizinga, bet ir Georgas Gadameris, Eugenas Finkas, Roger Caillois ir daugelis kitų. Šiandien ši tema paplitusi psichologijoje, socialinėse ir perfomatyvumo teorijose.
Jūsų minėtoji perskyra tarp žaidimo ir žaismės yra labai svarbi. Šiuo atveju anglų kalba savo terminais „game“ ir „play“ subtiliau ir aiškiau užčiuopia prasminį skirtumą. Žaidime – labai svarbus taisyklių momentas. Jis yra pamatuojamas įvairiais parametrais – pergalėmis, vertinimo sistemomis, taškais ir t.t. Pavyzdžiui, krepšinyje už atitinkamą metimą numatyti du arba trys taškai, svarbus užribis, laikas atakai ir t.t.
Kita vertus, socialinis žaidimas grindžiamas ritualais. Paimkime teismo procesą. Nuo pirmos akimirkos viskas grindžiama performatyviai atliekamais konvenciniais žaidimais. Teisėjui įėjus, visi atsistoja, o to nepadarius – gresia bauda už nepagarbos teismui aktą. Pats J. Huizinga kultūrą kildina iš ritualizuotų žaidimų, kurie matomi kad ir kasdieniame etikete. Kodėl, pavyzdžiui, sveikindamiesi ne ausį liečiame, o spaudžiame ranką? Veikia taisyklės, sunormintos praktikos. Jas turime atlikti, kad būtume suprasti. Todėl dažnai tokiame žaidime nebėra jokios žaismės. Bet esama būtino atlikimo, o kartais ir varžytuvių.
Nesu naivus – kiekviena visuomenė yra pagrįsta normų ir vertybių sistema. Todėl tokio auklėjimo modelio iki galo nubraukti neįmanoma. Vis dėlto svarstytina, kiek tokia disciplina gali būti lanksti, kiek ji pasirodo esanti primityvi ir traumuojanti.
Tačiau dažnai pamirštame, kad kiekvieno žaidimo vara (t.y. vadinamasis drive‘as) yra žaismė. Ji stimuliuoja ekstatinius išgyvenimus, sukelia svaigulį ar net savasties transformacijas. Labiausiai į tai orientuotus žaidimus R.Caillois vadina graikiškuoju žodžiu illynx. Sukimasis vilkeliu, šuoliai žemyn galva, tranzą sukeliantys šokiai, skirti dezorientacijai, jais siekiama pakeisti save ir dalykų suvokimą.
Žaismė yra tai, kas sukuria nepaaiškinamą vertę, kurią paskirais atvejais galima net monetizuoti (tarkime, norint suintensyvinti žaismę, rizikuojama pinigų statymais lažybose).
Tačiau tikroji žaismė gryniausiu pavidalu regima dviejose plotmėse – vaikystėje arba menininkų eksperimentavime. Kas yra poeto žaismė? Tai žaidimas, kurio taisyklės gali būti vis iš naujo išrandamos su kiekvienu eilėraščiu. Žinoma, esama ir atožvalgos į tradicines taisykles. Galbūt tai yra rimas, galbūt – ritmas, o gal kultivuojami sąskambiai. Tačiau neretai kūryba – ar imsime prancūzų simbolistus, ar dadaistus, ar bet kokį kitą eksperimentavimą – yra sistemos sulaužymas arba perkūrimas. Todėl absoliuti dauguma poetų (ne tik tokiais radikaliais atvejais Stephane‘as Mallarmé, kurį galima išvis skaityti tik prancūziškai) yra visiškai neišverčiami. Nes žodžius išversti galime, o žaismės – ne. Nepaisant to, net ir tokius atvejus analizuodami aptinkame tam tikrą logiką, orientacinę sistemą, naują normatyvumą, kuris nebūtinai įgauna visuotinio dėsnio pavidalą.
Pateiksiu paprastesnį pavyzdį. Bendraudami kartais įsileidžiame žaismės momentą. Pavyzdžiui, pasakote paradoksalią ar ironišką frazę. Jums atšaunama kita. Tada pradedama jausti pokalbio logika. Kaip ir kodėl reikia atsakyti? Čia žaismė taisykles išranda ad hoc, t.y. čia ir dabar. Kitaip tariant, prieš pradedant pokalbį jums niekas nepaaiškino, kaip bus veikiama. Žinokite, aš čia tuoj mestelėsiu ironišką frazę, o jūs, jau būkit maloni, atsakykit tuo pačiu. Šitokie nerangūs apsibrėžimai žaismę iš karto pradangintų.
Vaikai nuolatos gyvena žaismėje, vien kurdami tuos „čia ir dabar“ momentus. Štai mano dukra turi kiškių namą, kuriame gyvena miniatiūrinių žvėrelių šeimyna. Tačiau žaidžiant jai rūpi ne tik kiškius pavedžioti, bet ir įgrūsti kur kas didesnį pliušinį katiną. Tuomet ji sako: „čia jis irgi gyvens“, nors anasai įsiveržė iš kito žaidimo logikos. Arba, bedėliodama dėlionę reikiama tvarka, nusprendžia pakeisti logiką ir gali ją perdėlioti kita logika (tarkime, pagal spalvas), šitaip išrasdama naują tvarką ir sakydama: „žiūrėk, kaip aš sudėliojau“. Tikroji gyvenimo poetika grindžiama žaisme, kuriamomis laikinomis taisyklėmis, kurios vis dėlto nėra chaotiškos. Kad atpažintume žaismę, turime suvokti jos išrastas taisykles. Galbūt jos buvo kažkokiame kitame kontekste, bet šiuo atveju jos nebuvo numatytos iš anksto. Tai – kūrybingumo esmė.
Vis dėlto mūsų edukacijos sistemoje visa, kas žaisminga, linkstama suvesti gerų geriausiai į žaidimą, kuriame svarbiausi – vertinimo kriterijai. Dėl to, kai mes kalbame apie vaiko edukaciją ir raidą, šis žaismės sugrįžimas ir jos puoselėjimas yra ypač svarbus.
– Kaip kitaip pasaulis galėtų būti matomas jaunosios kartos akimis, nuo mažens apribojamos vien žaidimais? Kokį vaidmenį jos kūrybinėje raiškoje atlieka vaizduotė?
– Šiandien vis dažniau vaikams diagnozuojamas „vaizduotės stokos deficitas“ (angl. imagination deficit disorder). Tiesa, dar sunku daryti vienareikšmes išvadas apie smegenų ir sąmonės veikimo pokyčius, šia tema trūksta išsamių tyrimų. Nors nesugebėjimas įsivaizduoti siejamas su jauniausia, vadinamąja Z, karta, tačiau esu tikras, tai gali būti taikoma ir mums. Paprastai tariant, egzistuoja žmonių, kurie yra nepajėgūs galvoje vizualizuoti jokio vaizdinio. Tarkime, prašydami tokio asmens detaliai įsivaizduoti kokį nors dalyką, pamatytume, kad jam įmanoma galvoti apie sąvoką, bet vaizdinio kūrimas sukelia rimtų keblumų.
Tačiau kartu yra rimto pagrindo manyti, kad tokia nuskurdusi vaizduotė iš esmės keičia mūsų mąstymo bei atsiminimo procesus. Paprastai tariant, jei esame įgalūs regėti mums rūpimus siužetus, intymiau ir intensyviau išgyvename mentalinius turinius, visas mūsų sąmonės gyvenimas tampa gyvesnis ir tarsi skvarbesnis. Vaizduotė leidžia kurti įtampos zoną, kuri traukia veikti. Donaldas Winnicottas yra pasiūlęs pereinamųjų objektų terminą, kurį Iseris pasitelkia interpretuodamas fikcijas. Vaizduotės turiniai yra pereinamieji, nes paskatina mūsų pačių kaitą. Vaizduotė leidžia panirti į apmąstomą dalyką, paversti jį mūsų savastimi ar net patirtimi tų dalykų, kurių niekada nepatyrėme.
– Kokie veiksniai gali paveikti kūrybingumo ir vaizduotės plėtojimo suspendavimą?
– Dažniausiai minimi du veiksniai – tai naujųjų technologijų įsigalėjimas ir testavimo kultūros palaikymas. Kalbant apie pirmąjį aspektą, technologijos grindžiamos vizualumo dominavimu. Nepriklausomai nuo darbo srities, įprasta telefoną laikyti savo akivaizdoje, jame naudojami socialiniai tinklai vis labiau koncentruojasi į judantį vaizdą. Kita vertus, net ir mokslininkai, statistikos specialistai lengviau suvokia vizualiai pateikiamą medžiagą. Apskritai per 90 proc. informacijos mūsų smegenys priima per vaizdą. Tačiau jau Gastonas Bachelard'as pastebėjo, kad didžiausias vaizduotės priešas yra išreikštas vaizdas. Įdomu, kad tą pačią įžvalgą patvirtina ir šiuolaikiniai neuromokslo ir psichologijos tyrimai.
Vaizduotė veikia geriau vaizdų negaudama, o turėdama juos susikurti. Vaizdai privalo išlikti vien provokacijomis, veiksmo postūmiais. Visur egzistuojančios technologijos atlieka vaizdo protezavimo funkciją, panašiai kaip automobiliai palengvina kelionę iš taško A į tašką B. Tačiau jeigu tą atstumą reikėtų nukakti pėsčiomis, raumenys gautų apkrovą, kartu suaktyvėtų širdies darbas, pagerėtų visa kraujotaka. Panašiai ir vaizduotė: kai jai suteikiamas vaizdas, ji nustoja veikusi ir silpsta, nes, kaip kadaise pastebėjo Maxas Horkheimeris su Theodoru Adorno, dubliuojamas jos veikimas.
Antrasis aspektas verčia atkreipti dėmesį į visur įsigalėjusią testavimo kultūrą. Nieko nebestebina, kai dar tik pusės metų vaikai jau mokosi anglų kalbos, dailės ir plaukimo. Visa tai puiku, tačiau dažnai šią edukaciją lydi įvertinimo kultūra. Nedrįsčiau teigti, kad pažymiai ir atlygis už pastangas yra absoliutus blogis. Tačiau testavimo principas atmeta įvairialypių atsakymų galimybę, todėl ugdomas iš esmės nekūrybingas mąstymas, kai perspektyvų spektras sunorminamas iki vieno aiškaus ir teisingo atsakymo. Tuo tarpu vaizduotėje nėra jokių teisingų atsakymų. Maža to, klaida yra tai, ko vaizduotė siekia ir kuo maitinasi. Todėl galima teigti, kad vaizduotė grindžiama paradokso logika, kurios neišsemia binarinės „teisinga – neteisinga“ opozicijos. Svarbu suprasti, kad vaizduotė ir yra galimybių kultivavimas jas nuolat plečiant.
Galimybės yra ne tik atrandamos, bet ir išrandamos – taigi vaizduotė kuria ne tik vaizdus, bet ir išvysta kaitos perspektyvas, galimas raidos trajektorijas. Šiuo atžvilgiu galėtume sekti dar Platono pasiūlytu metodu – t.y. idėjų regėjimo kultivavimą suprasti kaip vaizduotės pamoką. Vadinasi, turime praktiškai siekti alternatyvių perspektyvų regėjimo, jas išvysti savo akimis. Tai reiškia, mėgindami išlaisvinti regėjimą iš to, kas duota priešais akis. Vaizduotė yra galia pranokti tai, ką esame priversti matyti. Todėl ji žvelgia paneigdama ir priešindamasi primestos tikrovės prievartai. Jei to nepajėgiame padaryti, pasaulis susiaurėja ir susitraukia iki stereotipinių modelių, jis supakuojamas į popkultūros suvirškintus vaizdus. Todėl vaizduotė visuomet iš dalies neteisinga, nes radikali jos forma niekada nėra duota kaip galimas atsakymas.
– Pasaulis sparčiai transformuojasi, sunku prognozuoti, kur link viskas juda. Vaizduotės atvėrimas, jos įgalinimas laisva žaidimų forma eksperimentuoti vaikystėje leistų tikėtis geriau pasiruošti įvyksiančiai šiandienos nežinomybei. Kokią žinią siūlo jūsų mokymai šiame kontekste?
– „Vizionieriai“ yra mokymai tėvams, kuriais siekiu padidinti dėmesingumą vaiko vaizduotei. Svarbu suprasti – vaikystėje ši kūrybinė galia veikia kur kas geriau. Mes gimstame kaip neįtikėtinai lakios vaizduotės būtybės, bet pamažu ją nuvertiname ir nuskurdiname. Todėl tai visų pirma dėmesingumo ir atidumo vaizduotei mokymai.
Lengviausia instaliuoti vaiką į edukacinę sistemą, kurioje jis veiks tarsi kompatibili detalė. Tačiau šitaip vogčiomis apribojame savo vaikui žaismės galią ir mąstymo atvirumą. Aš esu tikras, kad, leisdami skleistis vaiko vaizduotei, mes kartu puoselėjame jo laisvę. Be abejo, viskas nėra taip paprasta ir romantiška. Toks individas gali nuolat kelti klausimą apie taisyklių ir sistemų galiojimą. Jis gali patirti sunkumų mokykloje. Įmanoma, kad jam iškils „adaptacinių problemų“. Todėl išmanyti ir perprasti sistemas bei algoritmus sveika ir pravartu.
Tačiau vaizduotė atveria galimybes ugdyti plastiškas asmenybes, kurios nepriima vienos formos, nuolat sugeba ją keisti. Tuomet bet kuri schema, bet kuris atsakymas atrodo tik kaip vienas galimų variantų. Taigi šitaip pasiūlomas tam tikras modelis, kaip apskritai veikti gyvenime. Jis suteikia galimybę keistis, įgauti ir kultivuoti variabilumą. Žaismė šiame procese būtina, ji veikia kaip kaitos ir kūrybos motyvacija.
Taigi mokymai iš dalies skirti tam, kad suvoktume ir pamatyme vaizduotės vertę. Be abejo, tai neįmanoma be kritiško santykio su tam tikromis mūsų gyvenimo kultūros formomis. Kartu mokymuose jungiu per dešimtmečius sukauptą teorinių tyrimų apie vaizduotę patirtį, pasakoju apie tyrimų pavyzdžius, pristatau įvairias technikas, padedančias šią galią ugdyti.
Tačiau visų pirma reikia pripažinti, kad vaiko kūrybingumas yra vertybė, būtina tai suvokti ir įsisąmoninti. Tai nėra tik deklaratyvi pozicija – reikia suprasti ir tai, kokių galimybių suteikia ši perspektyva, bet kartu – ir kokių ji sukelia pavojų. Reikia atsižvelgti į tai, kad vaizduotė gali ne tik jį įgalinti, bet ir atskirti, padaryti vienišą.
„Vizionieriuose“ derinu filosofijos, mokslo, meno psichologijos prieigas, o kartu savo paties tėvystės patirtį. Tėvai vis mėgsta klausti, ar teisingai auklėju, ar kažkur neklystu? Neturiu jokio vienareikšmiško atsakymo į tokį klausimą. Jo ir negali būti. Galbūt tiesa yra sąmoningas apsisprendimas, savivoka, supratimas, kodėl darai vienaip ar kitaip – bet tikrai ne konkrečios formulės ar disciplinos. Dažnai mes inertiškai kartojame dalykus, kuriuos iš kažko paveldėjome. Esu tikras, kad visų pirma reikia pasverti turimus įrankius ir tuomet spręsti, ką su jais daryti. Todėl šie mokymai skirti ne tik pasitreniruoti, bet ir suvokti, kas ir kodėl mums yra svarbu.
