Iki fotografijos Juliana pasakoja dirbusi sporto trenere. O šiandien juokauja, kad kai tuomet fotografija buvo hobis, o dabar būtent sportas galėtų tapti hobiu. „Visgi didžiausias sportas dabar sėdi ant sofos“, – juokauja moteris, kalbėdama apie savo 2,7 m. sūnų.
„Gimus vaikui net pasikeitė mano fotografavimo stilius – perėjau prie natūralumo, paprastumo, nenaudoju jokių dekoracijų. Noriu parodyti tą tyrą ryšį tarp mamos ir vaiko. Todėl anksčiau naudotas dekoracijas išstūmė natūralumas ir paprastumas“, – sako Juliana.
Paklausta apie tai, ką jai reiškia fotografija, Juliana mano, jog kiekvienam fotografui ar dailininkui jo veikla yra lyg savęs išreiškimas, pasaulėžiūros parodymas kitiems, vertybių atskleidimas. „Man – tai šeima, vaikai, motinystė. Manau, tai vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime. Fotografija taip pat yra ir mano komunikacija su pasauliu“, – pasakoja moteris.
– Papasakokite apie savo projektą „Moters kūnas“. Jame fotografavote moteris po gimdymo, kurios dalinosi savo istorijomis.
– Šis projektas gimė iš mano pačios patirties, pastebėjimų. Mano pagrindinės fotografijų herojės yra moterys – besilaukiančios, jau tapusios mamomis. Su viena mama išsikalbėjome apie tai, kad po nėštumo daugelis moterų pakeičia požiūrį į save. Daugelis jaučia, kad iki gimdymo jautėsi gražios ir patrauklios, o po gimdymo kūnas jau nebėra toks, koks buvo.
Kad ir kokios problemos užkluptų, kilogramai, strijos ar randai – moters kūnas vis tiek yra gražus.
Kai kviečiu mamas ateiti fotografuotis kartu su vaikais, kai kurios sako, „dar ne, dar po gimdymo nesijaučiu graži“. Taip atsiranda nemeilė sau. O juk jūsų kūnas atliko pačią didžiausią misiją gyvenime – jūs išnešiojote ir pagimdėte vaiką ir pradėjote gėdytis to, kaip atrodote. Aš pasakiau sau, kad taip neturi būti.
Norėjau parodyti ir kitoms mamoms, iš dalies ir sau, nes irgi teko susidurti su kompleksais, kad nesame negražios, netgi atvirkščiai – esame labai gražios. Kad ir kokios problemos užkluptų, kilogramai, strijos ar randai – moters kūnas vis tiek yra gražus.
– Kaip atradote moteris, kurios sutiko ir pasidalinti savo itin asmeniškais, jautriais, intymiais patyrimais ir dalyvauti fotosesijoje?
– Kai gimė mintis kurti šį projektą, parašiau, kad ieškau norinčių sudalyvauti. Norėjau parodyti realybę, tikrovę, o ne nugludintą tobulybę. Mano herojės pačios atsiliepė ir sutiko pasidalinti savo patirtimi.
Iš viso nufotografavau trylika mamų, ir kiekvienos jų istorija buvo savaip paliečianti, o kai kurių sukrečianti ir labai jautri.
– Kokia istorija jus labiausiai sujaudino?
– Labiausiai mane sujaudino mama, kurios ką tik gimę trynukai paliko šį pasaulį. Fotografuojant ją, mes abi neapsiėjome be ašarų... Dabar ji turi du vaikus, atrado stiprybę gyventi toliau ir tikėti gyvenimu.
(Iš fotoprojekto įrašo instagrame, mama Jurgita)
Aš esu penkių vaikų mama. Nors tai galiu pasakyti tikrai ne visiems.
⠀
Kelias iki motinystės užtruko 5 metus. Ilgas nevaisingumo gydymas ir išmelstas laukimas. Trys maži berniukai pasaulį išvydo per anksti, per kelias dienas išskrido angelais. Nuo tada juos auginu širdyje.
⠀
„Susikaupsim ir gyvensim – tiktai skauda baisiai“. Gyvenau šia citata, kol dangus atsiuntė sūnų ir dukrą.
⠀
Dėkoju dangui už kiekvieną randą, esantį ant mano kūno. Tai tarsi mano patyrimų ir jausmų žemėlapis.
Palietė ir kitos patirtys, pavyzdžiui, mama, kuriai kelios dienos po gimdymo per pilvą buvo išvesta stoma dėl infekcijos rizikos ir ji turėjo įveikti ne vieną operaciją bei sunkias komplikacijas.
(Iš fotoprojekto įrašo instagrame, mama Rugilė)
Prieš daugiau nei metus, iškart po gimdymo, mano kūnas pasikeitė. Nekalbu apie strijas, nukarusią odą ar cezario randą... Čia kiek kitokia istorija.
⠀
Gimdymas buvo lengvas – natūraliai, greitai, be didelių skausmų. Vėliau pasirodė vidiniai plyšimai. Kelios dienos po gimdymo per pilvą buvo išvesta stoma dėl infekcijos rizikos. Vėliau sekė dar 4 operacijos, su labai sunkia reabilitacija, ir visos pasibaigdavo taip pat – komplikacijom ir didžiuliais skausmais. Vaiko kelti negalėdavau, buvo momentas, kad net nebetiesė rankų į mane, nes o kam, mamytė vis tiek nepaims.
⠀
Ką reiškia gyventi su prie pilvo prisiūtu maišeliu... Kartais norisi rėkti, verkti, pradingti, bjauriesi pati savęs. O visą kitą laiką džiaugiesi, kad vaikas sveikas, o tu, mama, jau kaip nors.
⠀
Julianos projekto dėka turėsiu nuostabų prisiminą apie kovą, kurią ruošiuosi greitu laiku laimėti. Wish me luck!
– Ar galvojate toliau tęsti šį projektą?
– Manau, toliau ieškosiu kitų kampų. Man labai artima motinystės tema, todėl norėčiau eiti panašia linkme kurdama kitas istorijas. Dabar mintyse sukasi gimdymo ir depresijos tema.
Nufotografavau trylika mamų, ir kiekvienos jų istorija buvo savaip paliečianti, o kai kurių sukrečianti ir labai jautri.
– Ar galite pasakyti, kad tokia fotosesija padėjo ir pačioms moterims save pamilti labiau?
– Paklausiau savo herojų, kaip jos jaučiasi po to, kai sudalyvavo fotosesijoje. Daugelis atsakė, kad save pamilo labiau visomis prasmėmis – ir savo kūną, ir savo sielą. Viena mama pasakė: „Arba aš myliu save tokią, kokia esu, arba graušiuosi visą gyvenimą. Pasirinkau pirmą variantą.“
Taip pat gavau labai daug pastebėjimų, laiškų, kad mano darytos nuotraukos įkvėpė į save pažvelgti kitaip, labiau vertinti ir mylėti.
– O jūs ar pati įsiamžinote po gimdymo?
– Žinote, kaip sakoma, – batsiuvys be batų (juokiasi). Manau, būsiu 14 herojė, kai tik galėsiu. Labai ilgai negalėjome susilaukti vaikelio – to laukėme net penkerius metus, todėl nėštumas ir gimdymas man nebuvo sunkiausias dalykas. Sunkiausia buvo tas laukimas. Mano istorija tokia, kad aš prieš gimdymą jaučiausi vienokiu žmogumi, o dabar esu visai kitas žmogus.
