Kiekvieną savaitę portale 15min kviečiame skaityti žurnalistės, priklausomybių konsultantės Gabijos Vitkevičiūtės parengtas ištraukas iš jos knygos „Širdies tatuiruotės“, kurioje ji dalijasi asmenine patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis.
Besirūpinantis kankinys ir gelbėtojas
Šis mažas žmogus ant savo gležnų pečių apsiima visą naštą: jis guodžia mamą, prižiūri broliukus, daro valgyti sesytei, plauna drabužius ir prieš Rugsėjo 1-ąją superka jiems sąsiuvinių. Norėdamas išvengti siaubingos baimės, nerimo, pykčio, kas būtų visiškai normalios ir tinkamos emocijos priklausomybės apimtuose namuose, jis triūsia ir pluša, rūpinasi ir derinasi, kankinasi ir aukojasi, kol negyvas krinta nuo nuovargio ir ne pagal amžių prisiimtos atsakomybės.
Įvyksta ir kitas nesveikas posūkis: našta šiam vaikui gerokai per sunki, bet jis mielai priima kitų reakcijas ir pagyrimus, taip pasijaučia herojumi, gelbėtoju, įvertintu. Šis žmogus dažniausiai būna artimiausias priklausomam žmogui, tad jo tikslas – padėti priklausomam, pridengiant ir slepiant jo veiksmus. Taip daroma dėl kelių galimų priežasčių: kad apsaugotų aplinkinius, išvengtų gėdos, konfliktų arba norėdamas jausti nors truputį kontrolės. Iš tiesų tokie žmonės skatina šeimos nario priklausomybę savo veiksmais, neleisdami susidurti su pasekmėmis.
Blogiukas, atpirkimo ožys
Šis vaikas pasirenka nuolat būti blogas, elgtis ne pagal taisykles. Ir namie, ir mokykloje jis maištauja, atkreipia kitų dėmesį vaikiškomis išdaigomis, vėliau nusikaltimais. Jis, tikėtina, gyvenime pasieks nedaug, tačiau galbūt bus nuolat įtraukiamas į neteisėtas veiklas, nes taip bus įpratęs. Kodėl? Nes ir jam reikia atitraukti dėmesį nuo tikrosios šeimos problemos – priklausomybės: girtas tėtis namuose dėl to visiems rūpi daug mažiau.
Kaip jis tai moka? Vis prisidirbdamas ir užsitraukdamas pykčius, rietenas, pasiaiškinimus ir skandalus – tai pavyksta tikrai lengvai. Kuo labiau jam sako stabdyti arklius, tuo smarkiau vaikas juos paleidžia zovada. Jis nieko nebijo, elgiasi agresyviai, piktai.
„Kodėl jis toks piktas?“ – neretai manęs klausia suaugusieji. Supraskime, pyktis dažniausiai yra gynybinė žmogaus reakcija, sauganti nuo beviltiškumo ir bejėgystės“, – aiškina psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė.
Pyktis dažniausiai yra gynybinė žmogaus reakcija, sauganti nuo beviltiškumo ir bejėgystės.
Už visus nesklandumus ir nerimą šeimoje kaltę tenka prisiimti šiam vaikui. Visur manoma, kad viskas, kas vyksta, yra šio nepaklusnaus vaiko kaltė ir situacijos susidaro dėl jo blogo elgesio, o ne dėl priklausomybės šeimoje. Toks vaikas tampa atpirkimo ožiu. Jis vis labiau leidžia šeimai jaustis geriau, pamirštant tikrąjį problemos šaltinį, nes visi šeimos nariai viską lygina su esą nesėkmingu šio vaiko elgesiu. Taip iškreiptu būdu jis netgi suburia šeimą.
