Pasakojimo liudininkai nepatvirtino
Kauno apygardos prokuratūros nutarime nurodoma, berniukas Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos vaikų globos namuose „Šaltinėlis“ gyveno apie penkerius metus – nuo 2008 iki 2013 m. Apklausos metu jis nurodė, kad tuo metu, kai vaikai globos namuose seserų buvo palikti vieni, jį seksualiai išnaudojo vyresni berniukai.
Kaip pasakojo pats vaikas, kai jam buvo 4–5 metai, kiti berniukai jam liepė nusirengti, ir vienas iš jų jam įkišo į užpakalį savo lytinį organą. Berniukas tvirtino, kad apie tai papasakojo vienuolei, o pastaroji pakvietė berniukus pasiaiškinti. Vėliau ji dar pasiliko su jais pasikalbėti ir turbūt skyrė bausmę – atėmė kompiuterį, o jam pačiam liepė apie tai niekam nepasakoti – už tai nupirko didelį raudoną džipą.
Globėja tyrėjams pasakojo, kad šią istoriją išgirdo, kai, pastebėjusi nuolat išmatomis suteptas vaiko apatines kelnaites, nuvedė šį pas gydytoją. Grįžtant namo jis ir pasipasakojo. Tiesa, moteris atsimena, kad vaikas jam sakęs, kad berniukai su juo kambaryje buvo užsirakinę du kartus ir „kišo savo „pimpalą“ jam į išeinamąją angą“.
Po ilgų ir kankinančių svarstymų ji ryžosi kreiptis į teisėsaugą. Tai padarė ne iš karto. Iš pradžių bandė vesti vaiką pas specialistus, gydyti atskirus simptomus, bet su laiku atėjo suvokimas, kad ji negali daugiau tylėti.
Tačiau visi kiti liudytojai, tuo metu dirbę arba gyvenę vaikų globos namuose, galimo seksualinės prievartos akto nepatvirtino. Su juo gyvenę paaugliai, dabar jau pilnamečiai, pasakojo, kad berniukas buvo pats mažiausias globos namuose, todėl vyresnieji su juo nelabai bendraudavo, jis daugiausiai laiko leisdavo su auklėtojomis. Kartais berniukas verkdavo, o paklaustas kodėl, sakydavo, kad nori namo.
Įstaigoje dirbusios savanorės taip pat tikino nepamenančios, kad vaikas būtų skundęsis, kad jį kas nors skriaudžia ar verčia daryti, ko jis nenori. Esą jis tikrai būtų apie tai papasakojęs, kadangi buvo atviras, drąsus, aktyvus, jeigu kažko bijodavo ar nenorėdavo, tai ir pasakydavo.
Pavyzdžiui, jis dalindavosi, kad jaučiasi blogai, nes tėvai jį paliko, taip pat sakydavo, kad bijo tamsos, tačiau kad bijo kitų vaikų, niekada neužsiminė. Atvirkščiai, ji noriai bendraudavo su vyresniais vaikais. Vaikų tarpusavio santykiai buvo normalūs, atitinkantys jų amžių ir nekeliantys įtarimo.
Pasak vienuolės, buvo tik vienas keistas atvejis, kai kartą koridoriuje vaikas jai pasakė, kad vienas iš vyresnių berniukų „jam liepė laižyti ar čiulpti“. Kai ši perklausė, ką laižyti ar čiulpti, šis pasimetė ir pasakė, kad pirštą.
Apklausiama berniuko nurodyta vienuolė tikino neprisimenanti, kad būtų palikusi vaikus vienus, o jeigu taip ir yra buvę, niekada nerado berniuko verkiančio ar sutrikusio. Pasak jos, buvo tik vienas keistas atvejis, kai kartą koridoriuje vaikas jai pasakė, kad vienas iš vyresnių berniukų „jam liepė laižyti ar čiulpti“. Kai ši perklausė, ką laižyti ar čiulpti, šis pasimetė ir pasakė, kad pirštą.
Ji nusivedė vaiką į kambarį apie tai pasikalbėti plačiau. Šis paaiškino to nedaręs. Vienuolė jį už tai pagyrė ir patikino, kad niekas negali nieko panašaus prašyti, o jeigu tai nutiks, jis iš karto turėtų pasipasakoti. Esą tuo viskas ir baigėsi, jokių vaiko elgesio pokyčių ji nepastebėjusi. Tą patį vakarą ji pasikalbėjo ir su kitu istorijos dalyviu ir paaiškino, kad panašūs žodžiai namuose negali būti vartojami.
Ji teigė negalinti paaiškinti, kodėl vaikas prakalbo apie seksualinę prievartą. Žaislinis automobilis buvo dovana krikšto proga – tai patvirtina ir data ant nuotraukos kompiuteryje, o naudotis bendru kompiuteriu ji neleidusi tik vieną kartą – tai padarė dėl vaikų drausmės ir pareigų nevykdymo.
Psichologai iškėlė prielaidą, kad vaikas nemeluoja
Įtarus seksualinę prievartą, vaikai kelioms dienoms yra apgyvendinami globos namų „Užuovėja“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre, kur jiems atliekamas psichologinis vertinimas, o specialistai vaiko teisių apsaugos specialistams ir teisėsaugai pateikia išvadą dėl galimos seksualinės prievartos.
Specialistė, tirdama galimos seksualinės prievartos įvykį ir emocinį atsaką į jį, atkreipė dėmesį, kad konkretaus galimos prievartos įvykio berniukas nenurodė, tačiau jo išsakomi žodžiai ir reakcijos liudija apie turimus traumuojančius patyrimus. Jis itin išgyveno dėl laukiančios nuotolinės teisminės apklausos, tikino, kad jam baisu apie tai pasakoti, nes tai yra pasakojęs tik mamai. Po apklausos globėja minėjo, kad jos metu berniukas nepapasakojo visko, ką yra pasakojęs jai, į tai jis atsakęs: „Tai tu galėsi viską papasakoti.“
Nebuvo rasta faktų, patvirtinančių pasakojimą, taip pat nenustatyta jokių aplaidžių tarnautojų veiksmų.
Po vaiko psichologinio įvertinimo buvo pateikta išvada, kad tyrimo metu surinktos medžiagos (spontaniškai išsakomų užuominų apie galimą prievartą, jas lydinčių intensyvių nerimo reakcijų, projekcinėse veiklose atsispindinčio susirūpinimo lytiškumu) pakanka pagrįstos prielaidos apie galimai patirtą seksualinę prievartą kėlimui.
Tačiau minėtame nutarime teigiama, kad psichologų išvada yra tik tikimybinio pobūdžio, įvardinama kaip prielaida, globėjos teiginiai remiasi tik berniuko pasakojimu, tačiau surinktoje medžiagoje nebuvo rasta faktų, patvirtinančių šį pasakojimą, taip pat nenustatyta jokių aplaidžių tarnautojų veiksmų, kurie sudarytų sąlygas tokiai prievartai įvykti.
Nors globėja spėjo, kad berniuko tuštinimosi sutrikimai gali būti susiję su patirta seksualine prievarta, tyrėjai pasikliovė medicinos dokumentais, kad vaikui diagnozuoti tuštinimosi sutrikimai yra funkcinio pobūdžio, bet ne išeinamosios angos ar tiesiosios žarnos pažeidimo. Apžiūros metu išorinių sužalojimų žymių išangės srityje rasta nebuvo, todėl padaryta išvada, kad objektyvių duomenų, nurodančių į analinius lytinius santykius, nėra.
Tiesa, pasak tyrimo metu apklausto chirurgo, kuris gydė berniuką ligoninėje, į kurią jis buvo paguldytas tyrimams dėl išmatų nelaikymo, kadangi duomenų apie tai, kad vaikas buvo seksualiai išnaudotas, negauta, tyrimai dėl išangės sužalojimų atliekami nebuvo. Dėl šių aplinkybių jis teigė manantis, kad negalima atmesti prielaidos, kad buvo mechaninis poveikis į išangę.
Apylinkės teismas palaikė prokurorų sprendimą
Kauno apylinkės prokuratūros sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo apskųstas Kauno apylinkės teismui, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėja, išnagrinėjusi ikiteisminio tyrimo medžiagą, skundą atmetė.
„Šioje byloje jau šiuo metu yra faktiškai visos trys reikiamų duomenų grupės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įvardintos kaip reikalingos daryti išvadai, jog yra įvykdyta nusikalstama veika: mažamečio parodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai bei specialistų–psichologų išvada (kuri nėra prilygintina teismo psichiatrijos ekspertizei pagal įrodomąją galią)“, – teigiama Kauno apylinkės teismo nutartyje.
Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna.
Pasak teisėjos, nors skunde pabrėžiama, kad Aukščiausiasis teismas tokio pobūdžio bylose yra nurodęs, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna, ir ši aplinkybė nėra pagrindas netirti tokių bylų, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą, darytina išvada, kad remtis vien tik nukentėjusiojo ir pareiškėjos parodymais nėra pagrindo, juolab kad apie galimą seksualinį išnaudojimą moteris sužinojo tik iš savo globojamojo ir praėjus netrupam laiko tarpui. Kitų įrodymų, kurie neginčijamai tai patvirtintų, nėra.
„Ikiteisminis tyrimas negali būti grindžiamas prielaidų ir spėjimų pagrindu. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų“, – teigiama nutartyje.
Teismas prokurorams nurodinėti negali
Tuomet šeima išbandė laimę Kauno apygardos teisme. Skunde buvo nurodyta, kad nebuvo atlikta teismo psichiatrinė ekspertizė, galinti patvirtinti arba paneigti byloje surinktų įrodymų pagrįstumą.
Taip pat buvo iškelta abejonė dėl liudininkų parodymų. Nors apklausus nemažą skaičių globos namuose tuo metu dirbusių ir gyvenusių asmenų, nebuvo gauta informacijos dėl mažamečio atžvilgiu įvykdytos seksualinės prievartos, didžioji dalis apklaustų asmenų arba yra iš tų, kurie buvo atsakingi už berniuko saugumą, arba galima įtarti, kad patys galėjo dalyvauti seksualinės prievartos veiksmuose vienokia ar kitokia forma, todėl esą tikėtis, kad iš jų gauta informacija patvirtins prievartos aktą, nereikėtų.
Nepaisant visų skunde išdėstytų argumentų, Kauno apygardos teismas atmetė prašymą bylą nagrinėti toliau. Kaip teigiama teismo nutartyje, ikiteisminis tyrimas gali būti nutraukiamas, kai išnaudojamos visos priemonės duomenims apie galimai padarytą nusikalstamą veiką surinkti, tačiau jų nepakanka pagrįsti įtariamojo kaltei ir akivaizdu, kad tolesnis ikiteisminis tyrimas netikslingas.
„Nuspręsti, ar byloje yra pakankamai duomenų kaltinamajam aktui surašyti, ar ikiteisminį tyrimą nutraukti, yra išimtinė prokuroro teisė, ir nei ikiteisminio tyrimo teisėjas, nei aukštesnysis teismas negali prokurorui nurodyti, kokį sprendimą jis turi priimti ir kaip baigti ikiteisminį tyrimą. Tiek ikiteisminio tyrimo teisėjas, tiek aukštesnysis teismas gali tik patikrinti, ar prokurorų priimtas sprendimas yra pagrįstas, t. y. priimtas visapusiškai ir išsamiai išanalizavus visus surinktus duomenis“, – rašoma nutartyje.
Pasak teismo, Aukščiausiojo teismo praktikoje pasisakyta, kad mažamečio parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina pasakojimą. Šiuo atveju jokių kitų įrodymų apie seksualinę prievartą, be mažamečio ir jos globėjos pasakojimo, nėra.
Nesupranta, kodėl neleidžiama ieškoti teisingumo
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė teigė, kad šis atvejis jai gerai žinomas.
„Mūsų centro komanda patikėjo berniuku ir globėja, patikėjome „Užuovėjos“ specialistų išvadomis. Nesuprantame, kodėl tokioje jautrioje temoje neleidžiama šeimai ieškoti teisingumo. Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą, kai vienoje pusėje yra mažas traumuotas berniukas, o kitoje – didelę galią turinti struktūra, tik patvirtina tą jėgų disbalansą, kurį dažnai matome seksualinės prievartos atvejuose.
Jei valstybė įsteigė, išlaiko centrą, skirtą seksualinę prievartą patyrusiems vaikams, jei ten dirba aukščiausio lygio specialistai – ir jie patvirtina, jog yra prielaidų kalbėti apie galimai patirtą seksualinę prievartą, kodėl šios jų išvados išmetamos į šiukšlių dėžę? Deja, niekas neturi imuniteto dėl nusikaltimų prieš vaikus, jokios mantijos, chalatai, uniformos, abitai nesuteikia to trokštamo „neliečiamumo“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pasak jos, net mažiausias įtarimas dėl patirtos seksualinės prievartos bet kokioje bet kokios bažnyčios struktūroje turi būti skrupulingai ištirtas, paliekant, kiek įmanoma, mažiau abejonių. Laikas šių žaizdų neužgydo, aukas ir jų artimuosius kankina ne tik patirtos prievartos pasekmės, bet ir neįvykęs teisingumas.
„Todėl mes pritariame nelengvam šeimos apsisprendimui kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, kuris užtikrina individų teises tarptautiniu lygmeniu”, – teigė K.Mišinienė.
Pasak pašnekovės, šiuo metu intensyviai dirbama prie dokumentų ir po kelių mėnesių jie pasieks Strasbūrą.
