Vaiko gimimas – vienas didžiausių iššūkių porai ir susigaudyti šiame pasikeitusiame pasaulyje prireikia laiko, skaičiuojamo tikrai ne savaitėmis, o mėnesiais ir metais. Persiskirsto bemaž visi svarbiausi gyvenimo dalykai ir atsiranda jausmas, kad tėvams mažiau lieka visko: laiko, bendravimo, miego, pinigų, laisvės, prisilietimų, intymumo, privatumo.
Neseniai tapusi mama Eglė pasakoja: „Kol laukiausi, man atrodė, kad vaikas suteiks pasitikėjimo savimi ir nuolatinę laimę, sustiprins mūsų su vyru ryšį, padidins artumą ir meilės jausmą. Tačiau realybė pasirodė stipriai kitokia, teko karčiai nusivilti.
Vietoj laukto pasitikėjimo savimi, artumo su vyru ir visur plevenančios meilės gavau bemieges naktis, iki isterijos privedantį vaiko verkimą.
Vietoj laukto pasitikėjimo savimi, artumo su vyru ir visur plevenančios meilės gavau bemieges naktis, iki isterijos privedantį vaiko verkimą, nuolatinį nuovargį ir jokio sekso, kas iki tol mūsų gyvenime užėmė svarbią vietą. Kai pagalvoju, kad beveik visi mane džiuginę dalykai dingo, kad gyvenimas pasikeitė visam laikui, apima visiška neviltis ir bejėgiškumas“.
Laikui bėgant po vaiko gimimo prisitaikome prie naujų sąlygų, išmokstame pasirūpinti savimi: randame, kas padės prižiūrėti vaikus, susidraugaujame su kitais tėvais, ištaikome laiko ir poilsiui. Pasitaiko porų, į kurių santykius grįžta romantika. Net prisimename, kad mylėtis yra smagu, dėl to pagerėja savijauta, pasijuntame artimesni partneriui, prisimename, kokie buvome prieš tapdami tėvais. Tačiau taip nutinka tikrai ne visiems: kai kurie suartėja, o kitus skiriantis atstumas tik didėja.
Šeimos kasdienybėje veiklos surūšiuojamos pagal svarbumą: vienus dalykus reikia atlikti neatidėliojant, kitus galima atidėti, vieni yra privalomi, o kiti – nebūtini, kuriuos galima nukelti į „kada nors“. Seksas dažniausiai be gailesčio nustumiamas į sąrašo galą, prie „kada nors“, pirmenybę suteikiant labiau žemiškiems dalykams.
