Mergina sakėsi žinanti, kad yra nepilnametė, tad davinys jai lyg ir nepriklauso. Ponia Rūta patikino, kad maisto turi gauti ir nepilnamečiai, ir su mergina, vardu Ana, pasišnekėjo plačiau. Paaiškėjo, kad ji Lietuvoje vienui viena, ruošiasi čia studijuoti, bet tam, kad galėtų paprasčiau tvarkyti įvairius reikalus, jai labai reikalingas pilnametis globėjas.
„Šeimoje turime tradiciją kas vakarą pasikalbėti apie tai, kas per dieną nutiko. Papasakojau šią istoriją namiškiams, vyras prasitarė, kad gal mes ir galėtume tapti tos merginos globėjais. Žinojome, kad tai nėra paprasta, nors globotinis ir nėra mažas vaikas – seniau mūsų namuose gyveno du meksikiečiai, atvykę pagal jaunimo mainų programą, ir turėjome patirties, kad visiems reikia vieniems prie kitų derintis“, – pastebėjo ponia Rūta.
Visgi jie su vyru, dar pasitarę ir padiskutavę su dukromis, nusprendė tapti vienišos ukrainietės globėjais. Tik tada, kai jau buvo tam pasiryžę ir pradėję reikiamas procedūras, sužinojo, kad oficialiai ja rūpintis reikės neilgai – jau po kelių mėnesių merginai sueis aštuoniolika. Tačiau šeima įsitikinusi, kad ir po to ryšio nenutrauks.
Netrukus po Anos į šeimą atėjo dar vieną ukrainietė, septyniolikmetė Arina, kurią Rūta taip pat sutiko savanoriaudama. Ši mergina į Lietuvą iš smarkiai puolamos Dnipro apskrities buvo atvykusi su mama, bet ši buvo nusiteikusi vykti atgal į Ukrainą, kai tik Lietuvoje pasirūpins dukros gerbūviu, o tam reikėjo globėjo.
Rūtą vėl padrąsino jos vyras, pastebėjęs, kad ji jau žino, kaip reikia tvarkyti dokumentus, tad viskas bus paprasčiau – taip jie tapo ir Arinos globėjais.
„Pradžioje, kai sutikau ją su mama, jos abi buvo paveiktos karo, pasimetusios, susigūžusios. Užsukusios į mūsų namus iš karto pasidomėjo, kur yra rūsys... Dabar matyti, kad ilgiau Lietuvoje pagyvenusi Arina nurimo, galima sakyti, pražydo, ir tai džiugina mūsų šeimą, kuri štai taip netikėtai virto daugiavaike šeima“, – pasakojo Rūta.
Šia savo patirtimi ji pasidalijo, sutikta globėjams skirtame piknike, vykusiame Vilniuje, Ozo parke, birželio 30 d.
Norisi globėjams tarti „Ačiū“
Viena iš pikniko organizatorių, „Žiburio“ labdaros ir paramos fondo vadovė Justina Luinevičienė papasakojo, kad toks renginys vyksta jau penktą kartą. Pirmajame buvo pora dešimčių dalyvių, o dabar jų jau šimtai. Tai ir globėjai su savo globojamais vaikais, ir galbūt apie šį žingsnį dar tik galvojantys žmonės, ir visi kiti vilniečiai (kas žino, gal ir juos sudomins mintis apie globą).
Vilniuje šiuo metu globėjai rūpinasi maždaug 700 vaikų, juos yra priėmusios 500 šeimų.
Vilniuje šiuo metu globėjai rūpinasi maždaug 700 vaikų, juos yra priėmusios 500 šeimų. Dažniau, apie 60 proc. atvejų, be tėvų priežiūros likusiais vaikais imasi rūpintis giminės – močiutės, tetos ir pan. – o likusius 40 procentų priima pažįstami (tarkim, krikšto tėvai) ar visai nepažįstami žmonės.
Paslaugas globėjų šeimoms sostinėje teikia penki globos centrai – tai nevyriausybinės organizacijos VšĮ Pagalbos paaugliams iniciatyva, SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija, VšĮ SOTAS, VšĮ Vaikų ir paauglių socialinis centras bei „Žiburio“ labdaros ir paramos fondas. Visoje Lietuvoje veikia 66 globos centrai, jų yra bent po vieną kiekvienoje savivaldybėje.
Globos centrai ieško naujų šeimų, kurios norėtų imtis globos. Taip pat juose rengiami globėjams ir įtėviams skirti GIMK mokymai, kuriuose šeimos supažindinamos su tuo, kas jų laukia. Retkarčiais paaiškėja, jog žmogui ar šeimai globos imtis dar per anksti – jam reikėtų geriau tam pasiruošti.
Taip pat globos centruose kiekvienai naujai globėjų šeimai paskiriamas globos koordinatorius. Jis šeimą lydi ir teikia reikiamas paslaugas tol, kol vaikui sueina 18-a.
Pagrindinė Vilniuje vykusio pikniko mintis – pasakyti globėjams „Ačiū“ už tai, kad jie padeda be tėvų likusiems vaikams suprasti, ką reiškia gyventi šeimoje, jausti suaugusiųjų meilę bei rūpestį ir augti pilnaverčiais visuomenės nariais.
Vaikai institucijoje – tokie, kaip visi
Šiuo metu Lietuvoje globos institucijose gyvena ir globėjų laukia 1332 vaikai, iš jų 253 vaikai Vilniuje. Dauguma jų – vyresnio amžiaus, nes paprastai žmonės linkę rūpintis mažais vaikais nuo gimimo iki pradinių klasių, o tiems, kuriems daugiau nei 10 m., savo žmogų sutikti ypač sudėtinga.
Tačiau J. Luinevičienės praktikoje būta ir sėkmės istorijų, kai žmonės imasi globoti vyresnį vaiką ir lieka patenkinti šiuo savo sprendimu.
Ypač gera stebėti, kaip jie, vėl patekę į šeimą, keičiasi, gyja ir klesti. Globa yra dovana.
„Klaidinga manyti, kad vaikai iš globos institucijų yra linkę blogai elgtis, kad reikia jų vengti. Jie tokie patys, kaip ir šeimose augantys vaikai – ir jie yra šaunūs, lanko būrelius, mėgsta žaisti, sulaukti suaugusiųjų dėmesio. Ypač gera stebėti, kaip jie, vėl patekę į šeimą, keičiasi, gyja ir klesti. Globa yra dovana, ir tai gali būti dovana ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam – būdamas globėju žmogus tobulėja, gali lankyti įvairius mokymus ir gauti naujų žinių, daugiau suprasti apie save ir kitus“, – sakė J. Luinevičienė.
Pridūrė, kad globėjas patirs daug džiaugsmingų pirmų kartų – veikiausiai būtent su juo vaikas pirmą kartą nuvyks prie jūros, nueis pašokinėti ant batutų ar pavalgyti į kavinę, ir tokių pirmų kartų bus daug.
Pašnekovė pastebėjo, kad globa tinka įvairiems žmonėms – ir tiems, kurie nori pirmą kartą patirti tėvystės džiaugsmus bei rūpesčius, ir tiems, kurie savo vaikus jau užauginę ir dėl to viduje jaučia tuštumą, nes dar turi daug meilės, kuria norėtų dalytis. Globa tiks ir vienišiems žmonėms ar tiems, kurie augina savo vaikus, jei tik jie nori padaryti kažką prasmingo ir mintis apie globą jiems atrodo priimtina.
Meilė daro stebuklus
Minėtieji penki Vilniuje veikiantys globos centrai kartu su miesto savivaldybe ir surengė tradicinį globėjams pagerbti skirtą pikniką Ozo parke. Jis įvyko prieš globėjų dieną, kuri Lietuvoje minima pirmąjį liepos sekmadienį. Šia proga visoje Lietuvoje vyksta žygiai, koncertai, piknikai, kai kuriuose miestuose ir aukojamos mišios už globėjus.
Renginio Vilniuje vedėjas Paulius Skučas perdavė globėjams mero Remigijaus Šimašiaus sveikinimus.
Piknike netrūko smagių nemokamų pramogų vaikams – batutų, ledų, estafečių, pramogų su virtualios realybės akiniais. Animatoriai vaikus linksmino, pūtė didžiulius muilo burbulus ir dalijo balionus. Didelio vaikų dėmesio sulaukė du meškinai, kurių ūgis – 2,6 m, bei dresuoto šuns Eltono pasirodymas.
Beje, mišrūnas Eltonas gyveno prieglaudoje, kur jį sutiko būsima šeimininkė Gretė. Paimtas iš prieglaudos jis kurį laiką buvo piktas, puldinėjo kitus šunis ir vyrus (saugojo nuo jų savo šeimininkę). Taip jis elgėsi bent pusę metų, kol suprato, kad žmonės jam pavojaus nekelia. Sulaukęs daug šeimininkės rūpesčio ir dresūros pamokų, Eltonas tapo mielu draugišku šunimi, edukaciniuose užsiėmimuose džiuginančiu vaikus.
Pradžioje lengva nebuvo
Gražiu renginiu džiaugėsi ir globėja Laura, į jį atėjusi su dviem biologiniais savo sūnumis (7 ir 9 m.) ir globotine Viktorija (7 m.). Moteris pasakojo, kad mergaitę globoti ėmėsi prieš ketverius metus – tiesiog su vyru nusprendė, kad nori padaryti gerą darbą, o namuose atsiras vietos ir meilės dar vienam vaikui.
Moteris pripažino, kad pradžioje lengva nebuvo – kai į šeimą atėjo Viktorija, pasijuto, tarsi augintų dvynukus. „Kadangi sūnus ir globotinė buvo panašaus amžiaus, reikėjo jiems taikyti panašius reikalavimus, nejučia vis lygindavau juos tarpusavyje, o juk vaikas, kuris atėjo iš probleminės aplinkos, turi kitokių poreikių...
Tiesiog su vyru nusprendė, kad nori padaryti gerą darbą, o namuose atsiras vietos ir meilės dar vienam vaikui.
Taigi pradžia buvo sudėtinga ir dabar manau, kad imantis vaiko globos vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tarp jo ir kitų vaikų būtų toks amžiaus skirtumas, kaip ir tarp biologinių brolių ir sesių“, – sakė Laura.
Visgi, kai buvo nelengva, ji sulaukė pagalbos ir specialistų konsultacijų. Dabar moteris jaučiasi turinti gražią nemažą šeimą ir džiaugiasi, kad nusprendė imtis vaiko globos.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.
