Liepos 4-ąją Lietuvoje minima Globėjų diena, o jos išvakarėse džiugiai dūzgė pirmasis nacionalinis Lietuvos globėjų festivalis „Vaikai yra vaikai“. Renginys vyko Kaune, S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome. Nuo laimingo vaikiško klegesio aidėjo visas Aleksotas. Juokas, žaidimai ir šventiška nuotaika buvo garsesnė už čia pat kylančių ir dangų dūmais piešiančių lėktuvų motorų gaudesį. Meninė lėktuvų programa buvo skirta būtent čia švenčiančioms šeimoms.
Vaikams ir juos globojantiems dainavo atlikėjai Ieva Zasimauskaitė, Donatas Montvydas. Didžiulis pulkas susirinkusiųjų prie scenos kartu išmoko ir čia pat šoko populiarų masinį vilties šokį „Jerusalema“. Galiausiai buvo įjungtos putų mašinos. Vaikai klegėdami sukrito į šiltą putų sniegą. Nuo putų ant veidų ėmė palengva tirpti nupieštos gėlės, tačiau dar labiau pražydo šypsenos.
Visoje šventės teritorijoje išsirikiavo daugiau kaip šešios dešimtys palapinių, kur apsistojo visų Lietuvos rajonų atstovai – globojančiomis šeimomis besirūpinančios organizacijos – globos centrai, globėjai ir jų vaikai. Kiekvienas čia sutiktas žmogus su savimi nešasi po neįtikėtiną istoriją – apie tai, kaip jų šeimose atsirado globojami vaikai.
„Kiek save atsimenu – svajojau globoti vaiką“
Kauniečiai Karolis ir Margarita Borutos turi du vaikus. Kaip sako globėja – vienas iš pilvuko, o kitas – iš širdies. Kaip ir kodėl jauna šeima nusprendė dalintis savo namais su globojamu vaiku?
„Čia aš viską sugalvojau. Kiek tik save atsimenu – svajojau globoti vaiką“, – šypsodamasi sakė Margarita, o Karolis patvirtino, kad jo žmona paimti vaiką iš globos namų svajojo nuo vaikystės. Jei dar tiksliau – nuo tada, kai save pamena.
Iš kur tas noras – nežinia. Abu neturėjo tokios patirties. Kai pora pragyveno santuokoje apie porą metų, moteris pradėjo rimtai planuoti imti globoti vaiką. Karolis tuo metu kėlė klausimus – ar pavyks pasirūpinti, ar išgalės išlaikyti, suteikti tai, ko vaikui reikia?
Pora pradėjo lankyti specialius kursus, kurie atsakė į daugybę klausimų, padėjo suprasti, iš kur atsiranda abejonės ir įvairios baimės. Galiausiai, kai vyras jau pats padrąsino savo žmoną – ryžosi abu. Netrukus sužinojo, kad laukiasi.
Kaip išsirinko vaiką? „Mes nesirinkome. Čia ne parduotuvė. Pakvietėme į šeimą tą, kurį mums pasiūlė. Turėjau tik vieną sąlygą – kad nebūtų visai kūdikis. Yra moterų, kurios gali ir nori globoti nuo kūdikystės. Aš taip negaliu, tačiau galėčiau laisvai į šeimą priimti paauglį“, – atviravo moteris.
Ar nebuvo minčių, kad gal būtų pakakę tiesiog savų vaikų? Margaritos atsakymas galėtų būti įkvėpimu ir nuraminimu visiems abejojantiems: „Jei sąžiningai – visokių minčių kyla visiems ir visada. Dažniausiai abejonės apninka tuomet, kai yra sunku.
Niekada nesi vienas. Kai apninka abejonės ar svyra rankos – tiesiog skambini ir sulauki profesionalios pagalbos. Visos organizacijos nori padėti. Štai neseniai skambinau socialinei darbuotojai. Ji su globotiniu prakalbėjo apie pusvalandį. Vaikas nurimo, kažką suprato. Sakyčiau taip – kol tu, žmogau, turi problemų, reiškia dar nemirei ir gali jas visas išspręsti.“
Priglaudė dar du vaikus ir sužinojo, kad laukiasi
Prie Klaipėdos palapinės sutikta globėja uoliai rūpinosi keliais laimingais ir kiaurai permirkusiais vaikais. Iš viso turi penkis vaikus. Vyriausiajai ką tik sukako 18 metų. Visi jie yra savi, tačiau, jei kalbėtų dokumentai – du įvaikinti, du globojami, o pats mažiausias – biologinis – jos ir jos mylimo vyro. Dokumentiniai statusai šioje šeimoje nieko nereiškia.
Prisistatė – Ilona. Ji papasakojo, kaip šeimoje atsirado pirmi du vaikai: „Visada galvojome įsivaikinti. Mano vyras palaikė tokią idėją, nes turėjo patirties – jo mama augo dešimties vaikų šeimoje, kur buvo ir globojamų vaikų. Nusprendėme ir mes globoti – kam gaišti – koks skirtumas, pirmiau savi ar globojami! Taip atsirado pirmieji du.“
Atskleidė, kad iš pradžių savų vaikų nepavyko susilaukti, o norėjosi trijų: „Jau artėjo keturiasdešimtmetis. Dabar arba niekada. Galiausiai nusprendėme įsivaikinti ir trečią vaiką. Vėliau paaiškėjo, kad mergaitė turi sesę. Be jokių dvejonių paėmėme abi, o po poros savaičių sužinojome – laukiamės!
Vyrui pasakiau – jei mes tų dviejų naujų mergaičių atsisakysime – man tikrai nepavyks pagimdyti. Taigi – du arba visi penki? Žinoma, penki. Beveik vienu metu mūsų šeima pasipildė trimis vaikais.“
„Esame gerame kelyje“
Globėjų festivalyje „Vaikai yra vaikai“ dalyvavusi Monika Navickienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė, priminė, kad šalyje vis dar yra 1500 vaikų, kurie gyvena institucinėje globoje, tačiau apie 4500 – radę džiaugsmą šeimose.
„Esame gerame kelyje. Matome daugybė gražių ir įkvepiančių pavyzdžių. Mūsų siekiamybė, kad kuo daugiau vaikų gyventų saugioje aplinkoje. Institucinė globa negali visiškai to užtikrinti, suteikti to, ką duoda šeima“, – kalbėjo ministrė.
Ji taip pat pabrėžė, kad visų susijusių institucijų tikslas – vaiko gyvenimas kuo arčiau šeimos: „Norėtųsi, kad globos įstaigų visai neliktų. Niekas negali pakeisti tikrų globėjų, tikrų šeimų. Šie žmonės mus įkvepia. Sveikinu visus su Globėjų švente ir džiaugiuosi, kad žmonės vis dažniau ieško pagalbos bei ją randa.“
Ilma Skuodienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė, pastebi, kad visuomenėje palengva keičiasi nuostatos – žmonės jau patys prašo pagalbos: „Kreipiasi tėvai, mokytojai, kaimynai, artimieji – padėkite mano dukrai ar brolio šeimai. Sako – nuostabi šeima, bet dabar – varge ir nežinomybėje, suteikite pagalbą.“
Tarnybos vadovė taip pat pažymėjo, kad pagrindinis visų bendradarbiaujančių įstaigų tikslas – surasti šeimas ir suteikti naujus gyvenimus tiems 1500 vaikų, kuriems vis dar tenka gyventi globos įstaigose: „Vaikas turi augti šeimoje. Jeigu nutinka krizinė situacija – būtina profesionali pagalba. Nuostabu, kad visos skirtingos institucijos dirbame bendram tikslui – Lietuva myli globėjus, globėjai myli globojamus vaikus. Viskas yra įmanoma, kai visi vaikai yra vaikai.“
Kas priglaus paauglį?
Rugilė Ladauskienė, globos ekspertė, globos centrų įveiklinimo projekto vadovė, priminė, kam reikalingi tokie renginiai – šeimos turi pamatyti, kiek jų yra daug. Jie toli gražu nėra išimtiniai atvejai. Globėju gali tapti brandus, laiko savo gyvenime ir vietos savo namuose suradęs žmogus nuo 21-erių iki 65-erių, norintis suteikti vaikui namus ir sparnus gyvenimo skrydžiui. Tereikia geros širdies, būti atviram pagalbai ir didelio noro užauginti žmogų, o žinios ir išmanymas įgyjami su laiku.
Globos ekspertė pakvietė jaunus lietuvius ryžtis pakviesti paauglį į savo namus ir padėti užaugti, nes globoti galima nuo 21 metų. „Gera žinia – nebeturime kūdikių namų, tačiau šiandien Lietuvoje labiausiai globos reikia paaugliams. Mes tampame atviresni rasei, lyčiai, vyresniam vaikui, tačiau vis dar baiminamės paauglių. Jau turime nemažai pavyzdžių, kai tarp globėjų ir globotinių nėra ir dešimties metų skirtumo, jaunieji globėjai sako, kad augina jaunesnius brolius, seses. Tokie žmonės geriau vienas kitą supranta, sutaria – mažesnis kartų atotrūkis. Jaunoms šeimoms ar žmonėms tai yra puiki galimybė padėti žengti į gyvenimą jaunuoliui – gal ne savo vaikui, gal jaunesniam broliui ar seseriai“, – akcentavo pašnekovė.
Anot R.Ladauskienės, taip nutinka tik dėl išankstinių nuostatų ir žinojimo: „Mes žinome mažų vaikų poreikius – pamaitinti, nuprausti, apklostyti prieš miegą, apkabinti. Paauglio poreikiai jau kitokie. Su juo reikia kalbėtis, susitarti, intensyviai klausytis ir girdėti. Viso to galima išmokti. Jei širdis atvira, visa kita – tik įgūdžiai, žinios. Mes visi to galime išmokti.“
Vadovė pabrėžė, kad globos namų reforma prasidėjo dar ne taip seniai – 2014-aisiais. Jei anksčiau daugelis nepilnamečių nemokėjo savimi pasirūpinti, dabar situacija iš esmės pakitusi: „Iš patirties galiu pasakyti, jog anksčiau globos namus palikęs vaikas grįžta pas girtaujančius tėvus ir bando šaltu vandeniu užplikyti arbatą. Stebisi – kodėl nepavyksta, kodėl arbata nesaldi. Kada atvyks kibiras, iš kurio visiems dalijama sriuba? Šiandien iš esmės situacija pakitusi – netgi vaikų globos namuose bazinių poreikių tenkinimą, socialinių įgūdžių ugdymą stengiamasi kiek įmanoma labiau pritraukti įprastinėms sąlygoms, kai einama su vaikais apsipirkti, vyksta maisto gamyba, leidžiama išsirinkti rūbus.
Moksliniai tyrimai rodo, kad globos namuose užaugę vaikai turi didesnę riziką nedarbingumui, ankstyvam nėštumui, dažniau tampa benamiais – ne dėl to, kad jie blogi žmonės, o todėl, kad jie neturi artimo ryšio su žmogumi ir nėra pasirengę įprastiniam socialiniam gyvenimui. Svarbiausias dalykas – žmogaus ryšys su žmogumi. Teisingiausias kelias vaikui netekusiam tėvų globos – globa namuose.“
