Globėjai gali papasakoti daugybę jautrių meilės istorijų. Romantikos jose mažoka, bet yra daug džiaugsmo, ašarų, išsiskyrimų, priekaištų, dėkingumo. Ir, žinoma, meilės, kuria apgaubiami į globėjų namus patekę vaikai.
Globa – visos šeimos sprendimas
Virginija su vyru Ramūnu – pirmoji Elektrėnuose budinčių globotojų šeima. Reiktų pridurti, kad ne tik su vyru, bet ir su abiem sūnumis, nes tokia veikla be visos šeimos pritarimo ir supratimo būtų neįmanoma.
Tad prieš keletą metų išgirdę apie galimybę suteikti vaikams laikiną globą, Ražanai visi keturi susėdę svarstė, ar galėtų to imtis. „Apie globą ir anksčiau ne kartą buvau galvojusi, bet vis sudvejodavau: ar sugebėsiu mylėti taip, kaip savo vaikus? Ar pajėgsiu su viskuo susitvarkyti? Kaip reaguos mano vaikai?“ – pasakojo Virginija.
Kai visa šeima pasitarė ir dvejonių sumažėjo, sprendimas buvo priimtas – Virginija ir Ramūnas pradėjo lankyti globėjų mokymus. Vos spėjo juos baigti, kai staiga sulaukė žinios: reikia priimti globai du vaikus.
Jaunėliui Ražanų sūnui, kuris tuomet buvo dar paauglys, teko staigiai kraustytis į vyresniojo brolio kambarį, o savąjį užleisti naujiems šeimos nariams, o tėvai išskubėjo į parduotuvę baldų kambariui įrengti. Taip viskas ir prasidėjo.
Yra buvę atvejų, kad į savo tėvų namus išvykę vaikai po kiek laiko vėl sugrįžo pas globėjus.
Nuo to laiko Ražanų namuose retai kada pasitaiko momentų, kad juose negyventų globojami vaikai. Per daugiau nei šešis metus tik sykį buvo penkių mėnesių tarpas.
Vienu metu pas laikinuosius globėjus gali būti ne daugiau kaip penki vaikai, nebent visi būtų vienos šeimos. Vaikų būna įvairiausio amžiaus – nuo kūdikio iki paauglio. Globėjų namuose jie praleidžia nuo trijų savaičių iki dviejų metų. Yra buvę atvejų, kad į savo tėvų namus išvykę vaikai po kiek laiko vėl sugrįžo pas globėjus.
Atsiklausė, ar gali vadinti Mama?
Pirmosios jų dienos globėjų namuose būna sudėtingos. Vaikai atvažiuoja išsigandę, sutrikę, kartais – pikti, su savo gyvenimo taisyklėmis, traumuoti psichologiškai. Su kiekvienu jų globėjams reikia rasti ne tik bendrą kalbą, bet emocinį ryšį, kuris neretai būna paveikesnis už žodžius.
Kai kuriems vaikams tenka padėti ne tik mokytis – jiems tenka mokytis eiti į mokyklą, kurios net nebuvo lankę. Virginija visus vaikus į mokyklą ir atveža, ir palydi, ir kalbasi su mokytojais, ir žiūri, kas parašyta dienyne. Vaikams tai būna nauja – jie nepratę prie dėmesio ir rūpesčio. Bet jį pajutę – džiaugiasi.
Virginija prisimena visų jos namuose augintų vaikų vardus. Tačiau pokalbio metu nė vieno jų neištaria. Ir nė karto nepavadino globotiniais: vaikai, vaikučiai – tiktai taip.
Virginija prisimena visų jos namuose augintų vaikų vardus.
O kaip vaikai ją vadina? Įvairiai. Mažieji dažniau kreipiasi „Mama“, kartais net atsiklausia, ar gali taip vadinti. „Vaikams paaiškiname, kad esame laikini jų tėvai, o kaip į mus kreiptis, pasirenka jie patys“, – pasakoja Virginija.
Vyresnieji retai kada globėją pavadina „Mama“. „Kartais matau, kad norėtų taip pasakyti, bet nesiryžta – jie jaučiasi, tarsi taip išduotų savo tikrąją mamą“, – pastebi Virginija.
„Ačiū, kad prižiūrite mano vaikus“
Laikinųjų globėjų namuose augantys vaikai turi galimybę bendrauti su savo tėvais: telefonu, vaizdo skambučiais, susitikti gyvai.
Tokie susitikimai labai nevienodai veikia vaikus: vieni po jų grįžta ramūs, kiti – nekalbūs, kartais – supykę. Būna, kad tėvai randa priekaištų globėjai: kodėl vaikas aprengtas ne jų pirktu drabužiu, ar dar nenuvestas skiepų. „Tėvai nori parodyti, kad globėja nėra tobula, - šypteli Virginija. – Bet labai blogų dalykų nebūna“, – patikina ji.
Ir pasidžiaugia, kad iki šiol sutikta vieno vaiko močiutė vis padėkoja. Kito vaiko mama paskambina pasikonsultuoti, pasidalinti rūpesčiais. O sykį Virginija yra gavusi dovanėlę su laiškučiu: „Ačiū, kad prižiūrite mano vaikus“.
Mes turime juos, sutraumuotus, užauginti, turime jiems padėti.
„Kai vaikai išeina iš mūsų namų, mes nebegalime jų ieškoti, domėtis jais. Bet jei pats vaikas nori bendrauti, mums parašo, pasikalbame. Viena mergaitė jau pilnametė, ji pati mus aplanko“, – pasakojo V. Ražanienė.
Ji neslepia: būna labai jautrių momentų. Ir labai sunkių būna. Ir buvo Kalėdų rytas, kai atsikėlusi ašaromis paplūdo, o nustebusiems vaikams paaiškino: „Ir mamos kartais verkia“.
„Bet tokios akimirkos, kad iškiltų klausimas, ar man to reikia – niekada nebuvo. Tai yra mano veikla. Kaip dabar madinga sakyti – aš atradau save joje. Ir tai labai reikalinga veikla. Juk tie vaikai vaikščios mūsų gatvėmis, bus su mumis. Mes turime juos, sutraumuotus, užauginti, turime jiems padėti“, – kalbėjo laikinosios globėjos kelią pasirinkusi V. Ražanienė.
Paauglė paprašė globėjos leist pasilikti
„Meilė kartu su ašaromis“, – taip laikinąją globą apibūdino molėtiškė Vida Gečienė. Jiedu su vyru Algimantu užaugino tris savo sūnus, dešimt globojamų vaikų, o nuo 2021 m. tapo ir budinčiais globotojais. Jų patirtis globojant vaikus – beveik dvidešimt metų.
Gečų namuose užaugo dešimt globojamų vaikų. Ne vienas jų turėjo sunkią negalią. Vidai teko ir pakovoti už jų saugumą, ir apginti jų galimybę lankyti mokyklą.
„Nuo to laiko, kai visa šeima pasitarę nusprendėm auginti tėvų globos netekusius vaikus, mūsų namai visada buvo jų pilni. Buvo metas, kai gyveno aštuoni vaikai. Mes jų neieškom ir neplanuojam, kiek auginsim ar kurį pasirinksim – viskas savaime gaunasi: atvyksta pas mus vaikutis ir gyvena, auga. Viena mergaitė, paauglė, laikinajai globai atvežta, pasiprašė nuolat pas mus likti ir pasiliko“, – pasakojo V. Gečienė.
Žmonės bijo sunkumų, netikėtumų ir nesiryžta būti globėjais.
Vaikai ją vadina „Mamyte“, o viena mergaitė mokykloje netgi pareikalavo, kad ir kiti vaikai jos mamos globėja nevadintų.
Be daugybės tokių širdžiai mielų momentų, būna ir sunkių. Kasdien jų būna. „Žmonės bijo sunkumų, netikėtumų ir nesiryžta būti globėjais“, – sako Vida. Jos pačios tokie dalykai negąsdina: rūpestis vaikais teikia ir daug džiaugsmo. Apie tai, kad gal jau laikas sustoti, liautis rūpintis kitais ir pradėti gyventi sau, Vida nė negalvoja. Taigi taip smagu, kai aplink daug vaikų ir šurmulio!
Laiko pokalbiui ji ištaikė trumpam atitrūkusi nuo darbo – tądien ruošė vaišes anūko gimtadieniui. „Turiu jau keturis anūkus“, – pasidžiaugė molėtiškė. Jos namuose užaugę globojami vaikai taip pat į juos sugrįžta ir visada juose laukiami.
Investuoja save į vaiką
Prieš trejus metus mažos mergytės globėja tapusi Erika Andrukonienė iš Molėtų rajono šiandien – jau mažylės mama. „Iš pradžių su vyru pasitarėme, kad galėtume suteikti šeimą vaikučiui ir paėmėme ją globoti, o vėliau pagalvojome, kad mergaitei geriau turėti mūsų pavardę ir nusprendėme įsivaikinti“, – pasakojo E. Andrukonienė.
Mes save investuojame į vaiką, į jo ateitį. „Mums tai atrodo teisingas pasirinkimas.
Žengti tokį žingsnį nėra lengva: padaugėja aplinkinių dėmesio, ir vertinimų, ir patarimų. Ir atsakomybė atsiranda dar didesnė nei auginant biologinį vaiką. Bet tai – laikina: pašaliniai žmonės grįžta į savo gyvenimus, o vaikas turi savo namus ir mylinčius tėvus.
„Mūsų šeima, mūsų giminė nuo pat pradžių viską labai natūraliai ir supratingai priėmė: tai – mūsų vaikas. Ir mes save investuojame į vaiką, į jo ateitį. „Mums tai atrodo teisingas pasirinkimas. Ir prasmingas“, – kalbėjo E. Andrukonienė.
