Iškalbinga statistika
„Šiandien, kai kalbu apie tai, ką man reiškia būti LGBT vaiko mama, noriu jums parodyti pasaulį, kuris yra šalia mūsų ir kuriame, deja, kai kas savo karus kariauja kiekvieną dieną. Pradžiai šiek tiek skaičių. Kaip LGBT žmones save identifikuoja 6 proc. europiečių. 2019 m. Europos Sąjungoje atliktas didžiulis tyrimas apklausiant žmones, kurie priskiria save LGBT, atskleidė, kad Lietuvoje niekada apie save nekalba, niekada nėra atsiskleidę arba tai padaro išimtinai retai, 86 proc. žmonių, priklausančių šiai bendruomenei. Tai, ką jūs matote viešumoje, yra 4 proc. Ir nemanau, kad per pastaruosius metus šie skaičiai labai pasikeitė.
Galiu dar pridėti, kad pusė iš LGBT žmonių yra susidūrę su smurtu, nuolatine diskriminacija, maždaug tiek pat jų bijo viešumoje paimti savo partnerį ar partnerę už rankos. Po šiais skaičiais slepiasi paslėpti gyvenimai, kai nedrįstama būti savimi, nes nepriima šeimos. Nedrįstama pasisakyti bendradarbiui, pasidalinti savo atostogų įspūdžiais, kai buvai išvažiavęs su savo draugu ar drauge, nes daugeliui tokie ryšiai vis dar nepriimtini. Jeigu viešojoje erdvėje pasirodo koks nors straipsnis LGBT tema, patys žinote, kokie būna komentarai“, – kalbėjo pranešėja.
Pasak jos, jau praėjo 49 metai nuo tada, kai Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš psichikos sveikatos sutrikimų. Prieš 32 metus Pasaulio sveikatos organizacija patvirtino tarptautinę ligų klasifikaciją, kurioje homoseksualumo, kaip sutrikimo, nebeliko. Lietuvoje mes gyvename 8 metus, kai mūsų psichologai taip pat oficialiai pripažino, kad homoseksualumas nėra sutrikimas.
Buvo laikai, kai homoseksualūs santykiai tarp vyrų netgi buvo kriminalizuojami – už tai buvo baudžiama ir sodinama į kalėjimą. 1791 m. Prancūzija homoseksualius santykius dekriminalizavo. Po 100 metų tai padarė Italija ir tuomet ši banga nuvilnijo per visą Europą. Lietuvoje mes tai padarėme 1993 m., praėjus vos keleriems metams po nepriklausomybės atstatymo.
„Šioje vietoje man norisi stabtelėti ir paklausti, kodėl šia kryptimi nejudame toliau. Kodėl mes neišlaisviname šių žmonių? Ar tai yra toks blogis, kad šiuos santykius vėl reikia užgniaužti? Šiandien pasaulis atsiprašinėja homoseksualių žmonių už taikytas represijas. Amerikos psichoanalitikų draugija 2019 m. išplatino viešą atsiprašymą, kad homoseksualumas daug metų buvo traktuojamas kaip psichikos sutrikimas ir šios praeities klaidos prisidėjo prie LGBT žmonių diskriminacijos bei psichologinio traumatizmo“, – toliau dėstė R.Račienė.
Kaip pasikeitė jos gyvenimas po viešo laiško
Jos pačios, kaip LGBT vaiko mamos, istorija prasidėjo vos prieš metus, kai ji, neapsikentusi tyčiojimosi iš LGBT žmonių ir reiškiamos neapykantos – net cituojant Bibliją, kad šie žmonės nusipelnė mirties, parašė viešą laišką visuomenei ir prezidentui. Per valandą šis laiškas surinko tūkstantį palaikančių parašų, per dvi paras – beveik 20 tūkst.
Per šiuos metus jaučiausi tarsi patekusi į automagistralę, kurioje beprotišku greičiu lekiu tamsoje.
„Laiške tiesiog norėjau prisistatyti savo ir kitų tėvų, turinčių LGBT vaikų, vardu. Esame mamos, tėčiai, artimieji, draugai, kaimynai ir giminės, kurie galbūt gyvename jūsų kaimynystėje ar dirbame toje pačioje įstaigoje. Gal lydime vaikus į tą patį būrelį ar užsiėmimą. Gali būti, kad esame tik prasilenkę gatvėje, tačiau vienas kito nepažįstame. O gal ir visai nesame susitikę. Mūsų kasdienis gyvenimas, pareigos, atsakomybės ir vertybės neturi jokių išskirtinių bruožų. Bet mes esame LGBT vaikų tėvai ar artimieji. Ir kreipiamės į jus, kad apgintume mūsų vaikus, nes norime, kad jie būtų laimingi.
Per šiuos metus jaučiausi tarsi patekusi į automagistralę, kurioje beprotišku greičiu lekiu tamsoje. Tačiau žinau, kad po nakties visada išaušta rytas. Ir galiu pasakyti, kad turbūt niekada gyvenime taip gerai nesijaučiau, nepaisant to, kad teko būti iškritikuotai, prisiskaityti apie save begales komentarų, kurių garsiai įvardinti net neapsiverčia liežuvis. Tačiau ir tiek palaikymo turbūt niekada gyvenime nesu sulaukusi nė vienoje savo veikloje, o gyvenime tikrai esu dariusi daug. Šita veikla man atnešė nepaprastai daug naujų žmonių ir naujų patirčių. Ir mano gyvenimas pasikeitė tikrai į labai kokybišką pusę. Tai man leidžia tikėti, kad esu teisingame kelyje“, – teigė R.Račienė.
Moteris, viešai paprašiusi vizito pas prezidentą, buvo pasiryžusi kasdien stovėti prie prezidentūros, kol prezidentas atkreips į ją dėmesį ir priims. Ši jos akcija sulaukė gausaus visuomenės, tarp kurių buvo ir daug žinomų žmonių, palaikymo. Šiandien ji šio vizito nesureikšmina. Pasak jos, nors prezidentas ją priėmė ir išklausė, kol kas nieko nepadarė, kad LGBT žmonių problemos būtų sprendžiamos.
Pirmoji reakcija išgirdus dukros klausimą
„Noriu prisistatyti ir šiek tiek asmeniškiau. Nuo pat vaikystės žinojau, kad būsiu mama. Motinystė man buvo svarbiausia. Ko aš siekiau savo gyvenime – tai trys mano vaikai, du sūnūs ir dukra. Visais jais be proto didžiuojuosi. Visus juos be proto myliu. Nė vienas jų nėra padaręs gėdos man. Su Austėja mes praėjome savo kelią. Susilaukusi jos, jaučiausi pasiekusi savo motinystės Olimpą. Tai be galo drąsus žmogus su giliu atjautos jausmu, šalia kurio aš vis dar mokausi. Mokausi pažinti pasaulį, kuris nėra man dar ir pačiai labai gerai pažįstamas.
Kelias su ja, kurį einu, jau nepanašus į magistralę. Jis labiau panašus į kalnų taką, kai nežinai, kas laukia už posūkio. Nežinai, kada bus skardis, nuo kurio gali nukristi. Šitaip kol kas jaučiuosi kalbėdama šia tema. Kita vertus, aš žinau, kad kiekvienas kalnų kelias veda į viršūnę, nuo kurios atsiveria pasakiški vaizdai ir erdvė“, – tikino homoseksualios merginos mama.
Moteris atviravo, kad jos kelias savo dukros priėmimo link nebuvo tiesus. Todėl ji sureagavo į vasario mėnesį nuskambėjusį viešą atlikėjos Vashos pasisakymą, kuriame ji rašė: „Štai atėjo diena, kai mano penkiametė dukra, grįžusi iš darželio, pasakė: „Mama, būna ir taip, kad vyrai myli vyrus, o moterys myli moteris.“ Nesu prieš šiuos žmones, bet pati renkuosi tradicinę šeimą ir norėčiau, kad ir dukra užaugtų su tokiomis vertybėmis, kokias turiu aš.“
„Mano dukra, kai jai buvo penkeri, apie tai nekalbėjo. Ji neatnešė tokios žinios nei iš darželio, nei dar iš kažkur. Kai jai buvo keturiolika, ji paklausė: „Mama, ką tu galvotum, jeigu pasakyčiau, kad esu biseksuali?“ Tuo metu neturėjau jokio supratimo, kas tai yra, šitos temos mano pasaulyje tiesiog nebuvo, todėl pasakiau – tai paauglystė, praeis. Dar pasakiau, jog tikiuosi, kad dukra neatves man berno su sijonu. Tai buvau aš“, – dalijosi pranešėja.
Anot jos, aktorė Elžbieta Latėnaitė, visai neseniai taip pat „išėjusi iš spintos“, kaip vadina LGBT žmonės, pasakė labai tikslius žodžius, ką išgyvena žmogus, kuris jaučiasi ne toks, kaip visi: „Homofobija žudo, ji žudo iš vidaus. Tai giliai viduje tūnanti gėda ir abejonė, ar esu normalus ir sveikas žmogus, jei mane traukia tos pačios lyties žmonės. Abejonė, ar turiu teisę būti tokia, kokia esu. Abejonė, suformuota dar vaikystėje, kai visos aplinkos buvai mokomas tam tikrų žmonių grupę matyti kaip kitus, nenormalius ar net neegzistuojančius, išstumtus.“
Todėl pasakiau – tai paauglystė, praeis. Dar pasakiau, jog tikiuosi, kad dukra neatves man berno su sijonu. Tai buvau aš.
Skaudžios jaunų žmonių istorijos
R.Račienė šiandien pripažįsta, kad tuomet savo dukrą paliko kapstytis vieną, be pagalbos, ir ieškoti atsakymų google.
„Dėkoju Dievui už tai, kad tada, turėdama tuščią galvą šioje srityje, turėjau širdį ir kažkokį supratimą, kad viskas čia yra gerai, tiesiog aš kažko nežinau ir mano vaikas, ieškodamas atsakymų, gali man parodyti platesnį pasaulį. Deja, tas pasaulis nėra gražus. Norėčiau pasidalinti šiuo pasauliu aktoriaus ir atlikėjo Dominyko Vaitiekūno lūpomis. Tai pasakojimas apie tai, kas įvyko, kai jo draugo mama jį pasikvietė.
Jeigu Dominyką jo draugo mama išmetė kaip šunį, atsiprašau už išsireiškimą, į laiptinę, Pijus buvo sumuštas, miegantis su dujų balionėliu. Tai esame mes, tėvai, kurių vaikai parsiveda savo mylimuosius į namus. Ir šitoje vietoje noriu paklausti – kas pasikeičia, kai vaikas pasako, kad jis myli kažkaip kitaip? Iš savo patirties galėčiau pasakyti – taip, atsirado tatuiruočių. Pirmoji tatuiruotė buvo kabliataškis, kuris reiškia, kad aš nededu taško, aš nepabaigiu savo gyvenimo, aš tęsiu savo gyvenimą. Dabar, kai aš viską bandau suprasti ir įvertinti, man tikrai ne tas pats, kaip toliau gyvens šitie vaikai“, – teigė R.Račienė.
