„Nutrūkus santykiams, vaikų gyvenamoji vieta buvo deklaruota su tėvu – tokią sąlygą buvęs gyvenimo draugas kėlė pasirašant taikos sutartį. Pagal ją nepilnamečiai vaikai vieną mėnesį gyvena su tėvu, vieną mėnesį – su mama. Birželis kaip tik buvo tėvo mėnuo, tačiau simbolišką datą, birželio 1-ąją, iš dukters gaunu žinutę, kad tėtis primušė jauniausią brolį, kuriam 10 metų, jam dabar skauda ir jis verkia. Esą tėtis mušė už tai, kad vaikas numetė gėlę, kurios jis, pasak dukters, net nelietė.
Kadangi tą dieną vaikai išėjo į mokyklą, parašiau žinutę sūnaus mokytojai, informavau, kad jis patyrė smurtą namuose, ir paprašiau informuoti atitinkamas tarnybas. Mokytoja tikino, kad vaikas mokykloje buvo linksmas ir jokių išorinių smurto žymių neturėjo.
Visgi įtikinau, kad su juo pasikalbėtų specialistas, ir galiausiai su socialine pedagoge abi sutarėme, kad apie įvykį pranešime vaiko teisių apsaugos specialistams. Taip ir padariau“, – savo pasakojimą pradėjo moteris.
Nepatogi mama – užduoda per daug klausimų
Specialistai sureagavo greitai – vakare atvyko į vaikų tėvo namus ir apklausė vaikus, kurie patvirtino smurto atvejį bei pareiškė norą grįžti pas mamą.
„Jie man paskambino, mano sutuoktinio namuose nėra, aš – be mašinos, lekiu autobusais iki vaikų tėvo namų, pareigūnai skambinėja, mane ragina... Galiausiai parsivežėme vaikus, juos dar kartą apklausė, vaikai dar kartą patvirtino, kad nori gyventi su manimi ir kad labai gerai sutaria su mano sutuoktiniu.
Tėvas iš pradžių bandė su vaikais susisiekti, atvykęs prie mūsų namų reikalavo, kad jie išeitų pasikalbėti, bandė įeiti į laiptinę. Kadangi vaikai labai išsigando, kad juos išsiveš jėga, iškviečiau policiją ir parašiau pareiškimą.
Tačiau man labiausiai užkliuvo, kad vaiko teisių apsaugos pareigūnai paliko mums vaikus ir išėjo iš esmės nieko nepaaiškinę. Kokios mūsų pareigos ir teisės? Ką mes dabar turime daryti? Esą jūs įstatyminiai atstovai ir darote, ką norite, galite vaikus ir pas senelius nuvežti, kur norite. Toliau – tyla.
Ketvirtą dieną neapsikentusi pati užklausiau, kas daroma su šiuo atveju ir apskritai, kas laukia mūsų šeimos. Birželio mėnesį buvome numatę namuose remontą, viskas išversta, išknista. Lėšų vaikų išlaikymui, aišku, yra, bet mūsų biudžeto eilutės šį mėnesį buvo sudėliotos kitaip. Pagaliau, ką mums atsakyti tam pačiam vaikų tėvui, kuris pas mus laužėsi pro duris?
Po mano laiško paskambino specialistas ir sako: „Labai daug klausimų užduodate.“ Ką reiškia – daug? Kiek man jų kyla, tiek ir užduodu. Tuomet mane pakvietė į skyrių apklausai. Maniau, kad reikės tik patikslinti detales, o pasirodė, kad jie nieko nežino – nei apie vaikus, nei apie įvykį. Viską teko pasakoti iš naujo, nors jau prieš savaitę buvo išsiųsti visi reikiami dokumentai.
Paklausta, kur dabar vaikai, atsakiau, kad jie yra saugioje vietoje. Po tėvo brovimosi į namus iš tiesų juos išvežėme pas senelius. Specialisto reakcija man pakirto kojas: „Tai jūs paslėpėte vaikus ir atėjote čia prisipažinti?“ – toliau dėstė pašnekovė.
Vaiko teisių apsaugos pareigūnai paliko mums vaikus ir išėjo iš esmės nieko nepaaiškinę.
Pasak Danutės, jai teko perpasakoti ir taikos sutartį su vaikų tėvu, nors ji užima vos 1,5 lapo ir specialistas galėjo ją būti pasiskaitęs iš anksto. Taip pat pribloškė specialisto klausimas, kai šis išsiaiškino, kad moteriai sukūrus naują šeimą, vaikų tėvas su ja nebendrauja: „O kai vaikui batus reikia pirkti, kaip tada?“
„Kiek tie batai kainuoja, kad turėčiau su tėvu tartis dėl jų? Jeigu matau, kad vaikui reikia batų, aš juos nuperku. Juolab kad manęs net nepaklausė, ką gyvenime veikiu. Iš klausimų supratau, jog esu laikoma tiesiog veltėde“, – klausimais stebėjosi Danutė.
Po apklausos – gluminanti specialisto išvada
Po savaitės gauta išvada daugiavaikę veiklią mamą pribloškė. Iš jos ji sužinojo neturinti motinystės įgūdžių, kadangi nebendrauja su buvusiu gyvenimo draugu vaikų klausimais, o su dukra esą kalbasi vaiko brandos neatitinkančiais klausimais, nes aptarinėja teismo taikos sutartį.
„Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pateikiau susirašinėjimo su dukra, kurio metu ji pranešė apie smurtą prieš brolį, kopiją. Dukra manęs klausė, ar vaikai gali tiesiog išvažiuoti iš tėčio namų ir su juo nebebendrauti, o aš atsakiau, kad taip negalima, nes tai būtų teismo patvirtintos sutarties laužymas.
Vaikui 12 metų ir jis yra brandus, todėl aš jam taip ir aiškinau. O kaip vaiko brandą nustatė išvadą rašęs specialistas? Jis net nėra matęs jo gyvai, branda įvertinta iš kelių susirašinėjimo nuotrupų. Esą šis susirašinėjimas – vaiko interesus pažeidžiantis motinos bendravimas su vaiku.
Ir pats geriausias dalykas, kad visur, kur reikėjo nurodyti, su kuo dar vaikai gyvena mūsų buvimo kartu mėnesiais, nurodyta – „kartu gyvena motinos sugyventinis“. Ir taip tris kartus. Ar tai noras mane „sumalti“ bet kokia kaina? Tarkime, kažkas neišgirdo, kai savo vyrą vadinau sutuoktiniu, betgi mūsų pavardės tokios pačios!“ – pasakojo pašnekovė.
Laukia pagalbos plano, kurį privalės vykdyti
Šiuo metu jos šeimai, kuri prieš vaikus nesmurtauja, kurioje vaikai nori būti ir gerai jaučiasi, priskirtas atvejo vadybininkas ir socialinis darbuotojas. Taigi po pagalbos prašymo jos šeima, moters spėjimu, veikiausiai bus įtraukta į probleminių šeimų sąrašą. Įdomiausia, kad visi domisi tik ja, o jos dabartinis sutuoktinis, su kuriuo vaikai gyvena pusę metų, specialistams nerūpi.
„Ir tai vadinama šeimos vadyba? Todėl į atvejo vadybos posėdį, per kurį mums pasiūlys tam tikrą planą, su kuriuo turėsime susipažinti, sutikti, jį pasirašyti ir vykdyti, mes su vyru eisime kartu. Taip nusprendėme, nes ir teisiškai, ir psichologiškai jaučiamės šeima, nors kviečiama tik aš“, – teigė moteris.
Gavome visą puokštę sunkių vaikiškų išgyvenimų, kreipėmės į valstybę pagalbos, bet ši, užuot ją suteikusi, tik apsunkino mūsų gyvenimą.
Tiesa, ji pasidžiaugė, kad socialinė darbuotoja padėjo rasti šiuo metu jos vaikus galinčius priimti psichologus. Antraip būtų tekę ieškoti privačių specialistų, už kurių paslaugas mokėtų pašnekovės šeima, beje, neturinti teisės gauti vaiko pinigų net tais mėnesiais, kai vaikai gyvena su ja. Vaiko pinigai pagal įstatymą mokami tam iš tėvų, su kuriuo deklaruota vaiko gyvenamoji vieta. Kol nėra teismo sprendimo, kuriuo vaikų tėvas pripažįstamas kaltu dėl smurto prieš nepilnamečius vaikus, vaiko pinigų mokėjimas jam nestabdomas, o tokie tyrimai gali užsitęsti iki metų ar dvejų.
„Kol bus priimtas ilgalaikis sprendimas, esame visiškoje nežinioje. Negalime planuoti jokių atostogų, nes yra dvi teismo datos, kurių dar nežinome. Vaikus reikia vedžioti pas psichologus, nes jie iš tiesų patyrė traumą: nėra lengva kalbėti apie blogus tėvo poelgius.
Taigi gavome visą puokštę sunkių vaikiškų išgyvenimų, kreipėmės į valstybę pagalbos, bet ši, užuot ją suteikusi, tik apsunkino mūsų gyvenimą. Iš tiesų niekas net nesigilina, kokia mes esame šeima, kokie mes žmonės. Manęs niekas nepaklausė, nei kur aš dirbu, nei ką aš dirbu, nei iš ko aš gyvenu“, – apibendrino pašnekovė.
Vietoj pagalbos šeima apraizgoma įsipareigojimais?
Asociacijos „Vardan šeimos“ vadovė Edita Raščiauskaitė-Morkūnienė pasakojo, kad panašių atvejų yra labai daug. Kaip ir šis, dauguma jų susiję su tėvų skyrybomis, kai nesusitariama dėl vaikų auklėjimo, nepasidalinama vaikais ir pan.
„Kai viena iš pusių kreipiasi pagalbos į vaiko teisių apsaugos specialistus, iš tiesų vietoj pagalbos gauna tik daugybę įpareigojimų lankyti įvairius kursus, kurių šeimai galbūt visai nereikia, tačiau net neleidžiama jų pasirinkti tikslingai.
Štai klasikinė situacija. Tėvai nesusitaria dėl vieno ar kito dalyko ir pradeda manipuliuoti vaikais. Vienas iš jų, ieškodamas pagalbos ir norėdamas spręsti problemą, geranoriškai kreipiasi į vaiko teisių apsaugos specialistus, bet po kurio laiko prašo mūsų pagalbos, kad greičiau mes tuos specialistus „atkabintume“ nuo jo.
Vaiko teisių apsaugos specialistų tikslas – įsisavinti kuo daugiau pinigų, todėl reikia tėvams paskirti kuo daugiau kursų ir paslaugų.
Šeimai paskiriama atvejo vadyba, ją nuolat lanko socialiniai darbuotojai. Taip ir negavusi to, ko jai reikėjo, šeima jau turi kovoti dėl to, kad vaiko teisių apsaugos specialistai nuo jos atstotų. Argi jums būtų malonu, jeigu jus tikrintų, nors ir esate normali šeima ir neturite, ko bijoti? Vis tiek pradedate jaustis kaip nevisavertė mama.
Žinokit, net į šaldytuvą įlenda, kieno maži vaikai, net suskaičiuoja, kiek sauskelnių turi. Be to, neretai būna, kad socialinė darbuotoja pati dar vaikas, o ateina mokyti, kaip reikia auginti vaikus“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, keisčiausia, kad šeima užsiima dvi skirtingos ir tarpusavyje nesusijusios institucijos. Kai Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pateikia savo išvadą, jos darbas baigiasi. Tuomet įsijungia atvejo vadybininkai ir tikrai pasitaiko, kai jie net nepaiso vaiko teisių apsaugos specialistų rekomendacijų.
„Jų tikslas – įsisavinti kuo daugiau pinigų, todėl reikia tėvams paskirti kuo daugiau kursų ir paslaugų. O šeima, įsukta į visą šį ratą, nebegali nepaisyti tarnybų nurodymų. Nors traktuojama, kad tai tik rekomendacija, jeigu tėvai šios rekomendacijos nepaiso, pagalbos planas tęsiamas toliau.
Taigi norint, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų, būtina 100 proc. įvykdyti paskirtą pagalbos planą, kurį aš vadinu įpareigojimų planu.
O kad šeima iš tiesų sulauktų pagalbos – jai padėtų susitvarkyti tam tikrus dokumentus, nuvežti vaiką pas psichologą, jeigu mama negali, parūpinti maisto, jeigu šeimai nepriteklius, to nėra.
Pavyzdžiui, nurodoma, kad vaikai privalo lankyti ugdymo įstaigą, o darželiuose vietų nėra. Socialinė darbuotoja, kaip savivaldybės atstovė, tikrai galėtų lengviau surasti vaikui vietą kuriame nors darželyje, tačiau mama tai turi daryti pati. Tas punktas yra įrašytas į pagalbos planą ir tai jau vadinama pagalbos teikimu“, – dėstė E.Raščiauskaitė-Morkūnienė.
Pašnekovės teigimu, net jeigu galimas smurtas prieš vaikus, kaip šiuo atveju, įvyko ne mamos namuose, jis traktuojamas kaip smurtas artimoje aplinkoje, todėl pirmiausiai ateinama pas mamą ir įvertinama jos gyvenimo aplinka. Ir ji apraizgoma tokia gausybe įsipareigojimų, kurių tikslas – mokyti ją būti mama, nors ji su smurtu visiškai nesusijusi, kad galiausiai ji melsis dievams, kad visa tai pasibaigtų, ir gailėsis, jog paprašė pagalbos.
Būtent todėl, asociacijos „Vardan šeimos“ vadovės manymu, yra didžiulis nepasitikėjimas tarnybomis – visos situacijos sprendžiamos ne iš žmogiškosios pusės, o vis dar iš sistemos, kurioje vietoj konkretaus žmogaus lieka tik atvejis.
Vaiko teisių apsaugos specialistų paaiškinimas
Pasak Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, esant pranešimui apie galimą vaiko teisių pažeidimą, vaiko teisių apsaugos specialistai bendrauja (jei yra galimybė, susitinka, jeigu susitikti galimybės nėra, bendrauja elektroninėmis ryšio priemonėmis) su vaiku, vaiko atstovais pagal įstatymą.
Abu tėvai įtraukiami į saugios ir palankios vaikui augti aplinkos kūrimą, kadangi, nežiūrint to, jog jie negyvena kartu, jei tėvų teisės nėra ribotos, abu turi vienodas teises ir pareigas vaiko atžvilgiu. Taigi dalyvauja visi šeimos nariai, bendraujama su visais, nes norima pagelbėti vaikui ir jo tėvams.
Su vaikais bendraujama visada, jei tik vaikas yra pakankamo amžiaus ir sveikatos būklės, sutinka kalbėtis. Vaiko nuomonė, jo mintys yra labai svarbios. Jei dėl objektyvių priežasčių vaiko nuomonės dėl situacijos, susijusios su galimais vaiko teisių pažeidimais, išklausyti nėra galimybės, vaiko situacija vertinama neišklausius vaiko nuomonės, siekiant, jei reikalinga, kuo skubiau užtikrinti vaikui saugią aplinką ir inicijuoti pagalbos teikimą.
Jei vaiko tėvai gyvena skyriumi, inicijavus pagalbą šeimoms, jos teikimas, atvejo vadybininko sprendimu, siekiant užtikrinti asmens duomenų apsaugą paprastai organizuojamas (atvejo vadybos posėdžiai) atskirai, ypač smurto artimoje aplinkoje atvejais.
Vaiko teisių apsaugos specialistai, jei šeimai nustatyta būtinybė vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, atvejo vadybos procese dalyvauja minimaliai, ne kiekviename atvejo vadybos posėdyje, nes su šeima tokiu atveju dirba pagalbą, paslaugas teikiantys specialistai. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai su šeima bendrauja, jei reikalingos konsultacijos (pasikreipus), jei gauna pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą ar esant kitiems atvejams.
Abu tėvai įtraukiami į saugios ir palankios vaikui aplinkos kūrimą: nors jie negyvena kartu, abu turi vienodas teises ir pareigas vaiko atžvilgiu.
Jei nustatytas apsaugos vaikui poreikis, tokiais atvejais su šeima dirba Tarnybos teritorinio skyriaus mobilioji komanda, vaiko teisių specialistai dažniau dalyvauja ir atvejo vadybos posėdžiuose. Kitaip tariant, kiek aktyvus vaiko teisių specialistų dalyvavimas pagalbos šeimai procese, priklauso ne nuo to, ar vaiko tėvai gyvena skyriumi, bet nuo situacijos sudėtingumo.
Tais atvejais, kai vaiko teisių apsaugos specialistai nustato rizikos veiksnius, susijusius su tėvystės įgūdžiais ir pan., inicijuojama atvejo vadyba, kurios specialistai atlieka išsamesnį pagalbos šeimai įvertinimą ir priima atitinkamus sprendimus dėl konkrečios pagalbos organizavimo.
Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad tėvai, siekiantys kuo geresnio vaiko išsilavinimo, sudarantys galimybes vaikui lankyti įvairius būrelius ir kitaip besirūpinantys, gali stokoti žinių apie raidos ypatumus, kas taip pat turi įtakos vaiko teisių ir geriausių interesų neužtikrinimui arba kitaip gali pažeisti vaiko teises.
Gavę pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, vaiko teisių apsaugos specialistai, atlikdami vaiko situacijos vertinimą, nustatę rizikos veiksnius, atitinkamai įvertina, ar nėra apsaugos veiksnių, kurie minimalizuoja arba eliminuoja rizikos veiksnius. Nustačius apsaugos veiksnius, atsižvelgus į jų vaidmenį rizikos veiksniams, gali būti priimtas sprendimas baigti nagrinėti pranešimą, vertinti pagalbos vaikui ar šeimai poreikį arba nustatyti apsaugos vaikui poreikį.
„Vaiko teisių apsaugos specialistai neretai susiduria su vaiko tėvų neigiama reakciją į pagalbos poreikio nustatymą, neigia jį, piktinasi. Taip pat dažnai tenka išgirsti, kad juk šeima ne socialinės rizikos, todėl pagalba tokiai šeimai neturėtų būti reikalinga.
Pasakytina, jog net jei nustatomas pagalbos poreikis, tai ne nuosprendis šeimai, neturėtų būti ir gėda gauti specialistų pagalbą, nes jos tikslas, kad vaiko tėvai įgytų įgūdžių, sužinotų arba pagilintų žinias, kas padėtų užtikrinti jų vaikų teises ir geriausius interesus. Psichikos sveikatos specialistai pažymi, kad neigiamos vaikystės patirtys didina narkotikų, rūkymo, suicidinio elgesio ir kt. riziką“, – teigiama paaiškinime apie esamą tvarką gavus pranešimą apie vaiko teisių pažeidimus.
