Vyrui užėjo PMS?!
Pašnekovės teigimu, o ko tikėtis moteriai, jei ikiteisminis tyrimas gali būti nutrauktas, nes per mažai ji buvo mušama, arba tai psichologinis smurtas, kurio neįmanoma įrodyti? Tarsi moteris turėtų įrodinėti smurto požymius, o ne vyras, kad jis nešaukia, nerėkia, nerašo grasinančių žinučių.
„Kartais iškviesta policija, pamačiusi, kad smurtas tik psichologinis, pataria moteriai tomis dienomis, kai vyro nuotaika prasta, tiesiog išeiti iš namų ar vaikus išvežti pas tėvus. Esą PMS praeis ir jis vėl galės būti šeimoje. Absurdas. Be to, kai apie smurtą šeimoje pranešama vaiko teisių specialistams, pastarieji moterį, o ne smurtautoją įtraukia į socialinės rizikos grupę.
Kartais iškviesta policija pataria moteriai tomis dienomis, kai vyro nuotaika prasta, tiesiog išeiti iš namų. Esą PMS praeis ir jis vėl galės būti šeimoje.
Moteris atsikovoja alimentus, o vyras jų nemoka. Tuo tarpu moteris, neturėdama pinigų susimokėti už vaiko darželį, turi dirbti pusantro etato, kad bent kažkaip galą su galu sudurtų. Natūralu, kad ji neturi kada su vaikais pabūti“, – vardijo specialistė priežastis, kodėl moteriai „paprasčiau“ kęsti vyro smurtą.
Pasak jos, policijos pareigūnų iškvietimų dėl smurto artimoje aplinkoje per metus skaičiuojama apie 30 tūkst. Nuo artimųjų rankos per metus žūsta iki šešių moterų. Tačiau, žinoma, nereikėtų suprasti, kad tiek turime smurtaujančių vyrų. Didelė dalis skambučių yra kartotiniai, beje, rodantys, kad valstybė nesuteikia savalaikės pagalbos, todėl pareigūnai į tą pačią šeimą važiuoja net šeštą ar septintą kartą.
Smurto šeimoje statistikos nėra
Deja, konkrečios statistikos iki šiol nėra, todėl galima tik spėlioti, kokie tikrieji smurto šeimoje mastai, tačiau apie 10 tūkst. smurtaujančių vyrų, pašnekovės manymu, gali būti.
„Dabar kalbame, kad sistemos tobulinimui reikia daugiau pinigų, bet gal pirma išsiaiškinkime, kur dabar įdėti pinigai ir koks skambučio grįžtamasis ryšys. Jeigu moteris vieną kartą paskambino, policija atvažiavo pabarė ir išvažiavo, antrą kartą – tas pats, esą, jeigu dar kartą teks atvažiuoti, jau bus blogai, trečią kartą ji gali jau ir nebeskambinti. Nebent pilietiški kaimynai paskambins“, – svarstė N.Dirsienė.
Dėl psichologinio smurto pareigūnai skundžiasi, kad jį įrodyti sunku. Ir mes bejėgiai stovime prieš tą smurtautoją, o jis šypsosi.
Kita vertus, ar moterį skatina skųstis tas faktas, kad atvykusi policija prieš ją smurtaujantį vyrą gali sulaikyti tik 48 valandoms? Vėliau dažniausiai jis grįžta atgal namo ir ne visada palankiai nusiteikęs. Todėl neretai viskas baigiasi tuo, kad moteris, įkalbėta gerumu ar piktumu, atleidžia smurtautojui. Iki kito karto.
Pagaliau šeimos, kuriose smurtaujama, paprastai turi vaikų, o vaikus auginanti moteris dažniausiai priklausoma nuo vyro ekonomiškai, sutuoktiniai turi bendras paskolas, kitus įsipareigojimus, kurie vienai moteriai būtų nepakeliami, ir pan.
„Nors auka šiuo atveju turėtų jaustis saugi iki pat proceso pabaigos, deja, socialinė pagalba per specializuotus pagalbos centrus šiuo metu pažengusi daugiau nei teisėsaugos atsakas į smurtautojo veiksmus. Ir gaunasi taip, kad moteris priversta taikytis su smurtautoju“, – svarstė pašnekovė.
Kas vyksta, kai smurtautojas grįžta namo
Nevyriausybinio sektoriaus atstovės manymu, reikia detalios statistikos smurto šeimoje analizės, kad galėtume pamatyti tendencijas. Pavyzdžiui, kodėl į tą pačią šeimą policiją važiuoja daug kartų. Tai reiškia, kad neįžvelgia smurto?
„Manau, tai požiūrio klausimas. Įstatyme labai aiškiai įrašytas ir psichologinis smurtas, tačiau kol kas Lietuva bando išsiaiškinti bent jau su fizinio smurto samprata, kai aiškiai matomos mėlynės ant moters kūno, yra lūžę kaulai, kai ir aklam aišku, kad sužalotas kūnas. Tuo tarpu dėl psichologinio smurto pareigūnai skundžiasi, kad jį įrodyti sunku. Ir mes bejėgiai stovime prieš tą smurtautoją, o jis šypsosi.
Tačiau jeigu įstatyme įrašyta ši smurto rūšis, turėtų būti kriterijai, kaip jį atpažinti. Vyras šaukia, rėkia, žemina, rašo grasinančias žinutes, o pareigūnai sako, kad viso to įrodyti neįmanoma... Gal vis dėlto ne aukos problema turėtų būti, kad policijos pareigūnai ir prokuratūra negali įvertinti psichologinio smurto?“ – klausė pašnekovė.
Kita problema, kad smurtautojas po 48 valandų sulaikymo grįžta namo ir net turi įpareigojimą nuo devynių vakaro iki septynių ryto būti namuose, bendrame bute.
„Kaip jaustis moteriai? Pagaliau dažnai ten yra vaikai, priversti gyventi įtampoje. Jie taip pat tampa aukomis. Dar vienas dalykas, kad moteriai bandant atsiriboti nuo vyro per skyrybas, vyras alimentų nemoka, todėl juos turi kompensuoti alimentų fondas, tik gerokai mažesnius: vietoj priteistų 200 – 70 eurų.
Nepaisant to, kad vyras neturi darbinių pajamų, važinėja automobiliu, kurį išlaiko. Tai galbūt atimkime jam teisę vairuoti? Gal išsiųskime jį per darbo biržą atlikti visuomenei naudingų darbų? Tegu tvarko teritorijas – tuo metu bent jau bus užsiėmęs, negers ir atidirbs visuomenei“, – įsitikinusi N.Dirsienė.
Vyrui gyventi turi tapti nepatogu
Pasak pašnekovės, jeigu vyras jau pakėlė ranką prieš moterį ar vaikus, jis neturėtų būti taip paprastai paleistas. Turi būti informuojamos visos socialinės tarnybos ir vyrui „prikabinama“ tam tikra programa, kurią jis privalo vykdyti. Pradžiai bent jau jis turi įsidarbinti ir susitvarkyti savo socialinį gyvenimą, lankytis pas psichologą, kad šis padėtų jam įvertinti savo elgesį, gydytis nuo priklausomybės ir pan. Tiesiog reikia parodyti, kad smurtinis elgesys netoleruojamas ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje.
Reikia judinti vyrus, aktyvinti vyrų judėjimą prieš smurtą ir sudaryti tokias sąlygas, kad smurtautojams būtų nepatogu gyventi.
„Judėjimas prieš smurtą prasidėjo nuo moterų. Šiandien reikia didesnio vyrų įsitraukimo. Reikia judinti vyrus, aktyvinti vyrų judėjimą prieš smurtą ir sudaryti tokias sąlygas, kad smurtautojams būtų nepatogu gyventi.
Sėkmingi vyrai turėtų kalbėti apie vyriškumo normas, vertybių kaitą, kad šiandien nemadingas smurtas. Turi keistis patriarchalinis požiūris – esą aš karalius, aš išlaikau šeimą, todėl ką noriu, tą darau. Visas blogis prikabinamas moteriai: ji neūkiška, nemoka tvarkytis su pinigais, provokatorė ir pan. Taigi pati kalta.
Kartais moterys ir bijo skambinti policijai, nes nežino, ką reikės daryti, kai vyras grįš dar labiau įpykęs, o ikiteisminis tyrimas bus pradėtas ir užbaigtas dėl nepakankamų įrodymų. Tokiu atveju moteris lieka dar kartą pralaimėjusi, o vyras dar kartą laimi.
Bendruomenėse yra socialinės tarnybos, bendruomeniniai pagalbos centrai, į kuriuos galima ateiti pasitarti, pasikonsultuoti. Moterys ne visada apie juos žinot, todėl pareigūnai, įvertinę riziką, galėtų moterį į tokius centrus atvežti, kai jai nesaugu likti namuose, ar bent pranešti apie atvejį, kad centrų darbuotojai paskambintų moteriai“, – svarstė N.Dirsienė.
Alternatyvi prevencija – nemokamas laisvalaikis
Pasak jos, moteriai tokiais atvejais dažnai reikia visokeriopos pagalbos. Jai reikia padėti atsistoti ant kojų, baigti mokslus, susirasti darbą. Būna ir taip, kad moteris, turėdama tris vaikus, 35 metus, pirmą kartą pradeda dirbti. Tokiu atveju reikėtų ir socialiai atsakingo verslo, kuris priimtų tokį darbuotoją.
Pašnekovė manymu, pats laikas peržiūrėti, ar tikrai efektyviai panaudojamos lėšos smurto prevencijai.
Būna ir taip, kad moteris, turėdama tris vaikus, 35 metus, pirmą kartą pradeda dirbti.
„Pačios programos buvimas dar nėra gėris, reikia, kad ji būtų efektyvi, veiksminga. Daug naudingiau lėšas išleisti tam, kad neįvyktų smurtas. Gal reikėtų investuoti į kokybišką šeimų laisvalaikiui? Pavyzdžiui, šeštadienį sudaryti šeimoms galimybę nemokamai lankytis baseinuose, organizuoti joms įdomias paskaitas, dailės studijas, kad šeima turėtų galimybę kartu leisti laiką turiningai.
Jeigu į tokius renginius susirinktų įvairios šeimos, silpnesni galėtų mokytis iš stipresnių. Juk jeigu į krūvą suvarysime visus tokius pačius, iš ko jie mokysis, kaip bendrauti šeimoje, kaip vaikus prižiūrėti, iš kur matys, kaip kitos šeimos švenčia gimtadienius, planuoja šeimos biudžetą, sprendžia konfliktus?“ – teigė N.Dirsienė.
Policija: ar gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė tik už priekaištavimą
Viešosios policijos valdybos Prevencijos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Artūras Bajorinas taip pat teigė, kad detalios smurto artimoje aplinkoje statistikos nebuvimas – didelė problema. Pasak jo, dėl informacinių sistemų keitimo ir tobulinimo, tikėtina, kad tokia statistika policiją pasieks tik nuo kitų metų.
„Šiuo metu, vertinant skambučių skaičių, objektyvesnis būtų pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičius. Dar viena problema, kad įstatymas smurtą apibrėžia kiek plačiau nei Baudžiamasis kodeksas. Pavyzdžiui, kilo konfliktas tarp šeimos narių. Vyras priekaištauja, kad žmona neprižiūri vaikų. Nėra jokių grasinimų, tik priekaištai. Tačiau konfliktas vyksta pakeltu tonu. Galima iš dalies tai traktuoti kaip psichologinį smurtą, bet tokie priekaištai baudžiamosios atsakomybės tikrai neužtraukia.
Baudžiamajame kodekse minimas terorizavimas, bet vien papriekaištavimas dar nėra terorizavimas. Konfliktas kaip ir yra, bet smurto, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, nėra.
Baudžiamajame kodekse minimas terorizavimas, bet vien papriekaištavimas dar nėra terorizavimas. Konfliktas kaip ir yra, bet smurto, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, nėra. Psichologiniu smurtu, kai tave nuolat nepagrįstai graužia, būtų galima vadinti, bet tai nesusiję su baudžiamąja atsakomybe, kuri viena iš griežčiausių atsakomybės rūšių.
Kita vertus, mes turime duomenis apie ikiteisminius tyrimus pagal straipsnius „grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ nuo 2012 m.. 2012 m. jis sudarė 17,6 proc. visų pradėtų ikiteisminių tyrimų, vėliau kasmet – apie 13 proc.
Taigi negalima sakyti, kad policijos pareigūnai nesugeba identifikuoti psichologinio smurto. Tačiau daugybė tyrimų pasibaigia todėl, kad abi pusės susitaiko, t. y. moteris keičia parodymus. Tokia galimybė, jei smurtas nustatomas pirmą kartą, įstatyme numatoma. Būna ir taip, kad išvežame vyrą 48 valandoms, o jau po kelių valandų atbėga moteris ir prašo paleisti, nes nėra kam ūkyje dirbti“, – pasakojo pašnekovas.
Svarsto galimybę priimti sprendimus skubos tvarka
Pareigūnas sutiko, jog sunku tikėtis, kad smurtautojas, gyvendamas su savo auka, nedarys jai spaudimo, todėl policija išsikėlusi siekį, jei tik įmanoma, užbaigti tyrimą ir priimti sprendimą per tas dvi paras.
„Tačiau tai priklauso ne tik nuo mūsų: mes kreipiamės į prokurorą, prokuroras kreipiasi į teisėją. Jeigu tai neįmanoma, prokurorai per 48 val. bent jau turėtų priimti sprendimą gyventi skyrium. Kalbant apie bausmes, realios bausmės su laisvės atėmimu labai retos. Dažnai būna atleidimas nuo bausmės arba tam tikras parų skaičius arešto, daugiausiai iki 1–2 mėnesio. Kai kada teismai skiria smurtinio elgesio keitimo programą, gydymąsi nuo priklausomybių, tačiau kiek jų realiai skirta, statistikos nėra“, – teigė pašnekovas.
Pareigūnas neturi iliuzijų, kad valdininkų viltys sumažinti smurto artimoje aplinkoje mastus, artimiausiu metu gali išsipildyti. Jo manymu, pirmiausiai reikėtų bent jau išsiaiškinti tikruosius skaičius, išanalizuoti tendencijas, suprasti, ką daryti, kad jų pradėtų mažėti.
