Mano klasės draugas, irgi šešiasdešimtmetis, norėdamas išlaikyti save ir žmoną bei prisidurti, kad galėtų bent kiek atnaujinti paveldėtą sodybos suklypusį namelį, išvyko į Airiją. Jis – seniausias prie vištų dorojimo konvejerio. Ir kol spėja, o vištai apdoroti konvejeris skiria vos kelias sekundes, jam moka kaip visiems. Namie jis buvo be darbo ir be pinigų. Aišku, išgyvent galėjo, bet nuvažiuot į pajūrį atostogų – ne. Suklypusiam namui kaime palopyti irgi iki banko nenueisi – per senas, be pajamų – neduos, o ir taisyklės ne žmonėms, o bankui kuriamos. Namuose tai elektrą, tai telefoną atjungia. Žinau, ką pamanėt, – ne, negeria.
Kita istorija. Neseniai po pusės metų emigracijos iš Londono pakraščių grįžo vienas Lietuvos fotomenininkas. Prispaudė namie bėdos – paskola už butą, meno parduoda nedaug, nuolatinio darbo jokio, žmona irgi nedaug ką dirbdama priduria. Vaikas paauglys į mokyklą eina. Žodžiu, reikia socialinio draudimo – nors verk.
Išvažiuodamas pasiskolino pirmai pradžiai, o grįžęs atidavė skolas ir dar šeimai liko kažkiek.
Tarp kitų darbo paieškų kreipėsi į svajonių darbdavį „Lidl“ – kasininku ar sandėlininku. Ir ką? Netiko. O Jungtinėje Karalystėje kažkurio prekybos tinklo logistikos centre pasimokė kelias dienas, gavo leidimą ir – už mechaninio krautuvo/keltuvo rankenos. Jam veik penkiasdešimt, bet tiems darbdaviams tiko. Išvažiuodamas pasiskolino pirmai pradžiai, o grįžęs atidavė skolas ir dar šeimai liko kažkiek. Grįžo, nes menininko mentalitetas neatlaikė emigrantų atmosferos, o ir šeimos ilgesys įveikė. Tad visų draugų prašė nors ką surasti, kad grįžęs galėtų dirbti ir Sodrai mokėti, na, ir bent, kad kokie aštuoni šimtai liktų. Kažkas rado vietą ir dabar dirba statybose. Istorija beveik su laiminga pabaiga.
Bet štai šviesi žinia iš apniukusio dangaus. Lietuvoje didžiausias gimstamumas Europos Sąjungoje. Neeee, čia sapnas, matyt. Bet Eureka! Idėja Lietuvai. Mums reikia gimstamumo šuolio, mūsų baby-bumo, skirto Valstybės šimtmečiui. Sakykime, per trejus ar penkerius metus gimsta milijonas vaikų – kaip šimtmečio dovana Tėvynei. Daugelis gauna Vasario 16-osios signatarų vardus, na, gal dar Liudo Mažylio. Ir linkėtina, jog tie vaikai gimtų socialiai atsakingose šeimose. Šeimose, kurios nepaisytų išmokų mažumo ir kitų valstybės socialinės paramos nepriteklių doroms ir gražioms šeimoms. Pavyzdžių jau yra. Teko pažinti ne vieną mūsų šalies karininkų šeimą, kuri augina keturis ar penkis vaikus. Kelios visuomenėje matomos šeimos taip pat peržengė trijų vaikų ribą. Ir jie nieko nebaksnoja, nesiskundžia ar nesako, žiū, kokie mes čia pavyzdiniai. Jie tokie, nes yra socialiai ir pilietiškai atsakingi.
Atsidarys vėl darželiai (bent jau tiek), užsipildys mokyklos bei keli likę universitetai (iki to laiko turėtume pakeisti mokymo kokybę), užaugs Tėvynės artojėliai (tikėtina ne tik tiesiogine, bet ir mokslo bei pažangių technologijų prasme) ir kareivėliai, ir krepšininkai. Socialiai atsakingose šeimose užaugę piliečiai, tikėtina, bus labiau linkę dirbti ir gyventi Lietuvoje, o tai reiškia, ir ją keisti bei tobulinti. Turėsime alfa kartą.
Deja, šių eilučių autorius niekaip negali prisidėti asmeniniu pavyzdžiu. Nebent augindamas šimtmečio anūkus. O ir asmeninė šeiminė biografija tipiška kartai. Keli vaikai geriausiu atveju iš kelių šeimų. Bet svajoti juk neuždrausta.
