Sūnus gimė, kai dukrai buvo 14-a
Inga savo dukrą, kurios susilaukė būdama 30-ies, užaugino viena. Kaip pasakojo moteris, su tuomečiu partneriu – dukters tėvu, juodu vaikų neplanavo. Tačiau sužinojusi, kad laukiasi, neturėjo dvejonių – gimdyti ar ne. „Dukra buvo labai norima ir laukiama“, – teigė pašnekovė.
Tačiau keliai su dukros tėčiu išsiskyrė. Po keliolikos metų gyvenimo vingiai į moters gyvenimą atvedė žmogų, su kuriuo Inga sukūrė šeimą. Tomas vaikų neturėjo, bet labai jų norėjo. Inga pasakojo taip pat visada norėjusi turėti juos du.
„Visada taip ir maniau, kad norėčiau dviejų vaikų. Pati užaugau su broliu, visada buvo ir tebėra labai smagu jį turėti.
Laukdamasi antrojo vaiko aš labai aiškiai intuityviai žinojau, kad viskas bus gerai, kad šitas vaikas bus sveikas.
Kai sutikau savo dabartinį vyrą, jis vaikų neturėjo, bet jų norėjo, net manė esąs nevaisingas, bet atlikęs tyrimus sužinojo, kad viskas gerai, yra vaisingas. Turėjome apsispręsti – jei norime vaiko, vadinasi, dabar, nes amžius – jau visiškai ant ribos, kai dar galima pačiam normaliai vaiką auginti ir vaikui gerai jaustis“, – dalijosi pašnekovė.
Inga pastojo būdama 43-ejų. Pasak moters, pastoti pavyko labai greitai. „Praktiškai nusprendėme ir iš karto pastojau“, – juokdamasi sakė pašnekovė.
Prabėgus 14 metų nuo dukters gimimo Inga susilaukė sūnaus.
Atliko dvejus genetinius tyrimus
Moterims, kurios pastoja sulaukusios 35-erių ir daugiau, atliekami genetiniai tyrimai, kurie leidžia nustatyti daugelį struktūrinių defektų ir įtarti kai kurias vaisiaus ligas. Tokius tyrimus atliko ir Inga:
„Pasidariau tyrimus, paaiškino, kad viskas gerai, ir dar rekomendavo pasidaryti išsamesnį „Nipt“ tyrimą (neinvazinis prenatalinis tyrimas – aut.), kuris parodo galimus apsigimimus, paveldimas ligas, Dauno sindromą.
Priklausomai nuo klinikos, pas mus jo kaina svyruoja nuo 500 iki 700 eurų. Mano vyras – belgas, aš tą tyrimą dariausi Belgijoje, nes ten jis kainuoja 250 eurų, o Belgijos piliečiams išvis yra nemokamas. Po savaitės gavome atsakymą, kad viskas yra gerai, tad su džiaugsmu laukėme sūnaus.“
Paklausta, ar buvo kalbėję, apsvarstę situaciją su vyru, ką darytų, ar ryžtųsi gimdyti, jei tyrimai būtų parodę, kad vaikas galėtų turėti apsigimimų, Inga sakė, kad tokių minčių išvis nebuvo:
„Laukdamasi antrojo vaiko aš labai aiškiai intuityviai žinojau, kad viskas bus gerai, kad šitas vaikas bus sveikas. Nebuvo jokių abejonių ar baimių. Žinojau, kad bus berniukas, nes echoskopinėse nuotraukose jis labai anksti tai parodė.“
Pirmas ir antras nėštumai beveik nesiskyrė
Paprašyta prisiminti ir palyginti pirmąjį ir antrąjį savo nėštumą, moteris sakė, kad jie beveik nesiskyrė.
„Man jie buvo praktiškai vienodi. Manęs nepykindavo, aš tikrai labai gerai jaučiausi, daug vaikščiodavau, sportuodavau – kiek tai buvo galima laukiantis. Žinau, kaip per nėštumą kitos moterys vargsta – vienoms kojos tinsta, kitoms dar kas nors, labai džiaugiuosi, kad man viskas praėjo labai lengvai.
Aišku, yra sunkumo dėl to, kad priaugi svorio, tampa sunkiau eiti, bet kokių nors kitų skundų dėl sveikatos neturėjau.
Pati gydytoja man sakydavo, kad su tokia sveikata – tai gimdyk dar ir gimdyk.
Nėštumo laikotarpiu daug laiko praleidome Belgijoje, man buvo labai keista, kad ten nėščios moterys važinėja dviračiais. Jie elektriniai, bet atrodė, kad gal tai nėra saugu. Aišku, ten dviračių infrastruktūra visai kitokia nei pas mus, taigi nuraminęs, kad viskas gerai, ant to dviračio vyras užsodino ir mane ir sakė: važiuok“, – šypsodamasi pasakojo Inga.
Moteris svarstė, kad antrasis nėštumas praėjo taip sklandžiai galbūt dėl to, kad pati propaguoja sveiką, aktyvų gyvenimo būdą, neturi sveikatos bėdų. „Pati gydytoja man sakydavo, kad su tokia sveikata – tai gimdyk dar ir gimdyk“, – juokdamasi sakė pašnekovė.
Lygindama savo nėštumus Inga užsiminė, kad nesiskyrė ir nėštumo pabaigoje pasireiškę nugaros skausmai, o štai pirmojo gimdymo skausmų moteris sakė nebepamenanti:
„Atsimenu palatą, gydytojus, bet skausmo nebeatsimenu. Labai keista. Turbūt, jei būčiau prisiminusi, būčiau nebenorėjusi gimdyti antrą kartą, nes antrojo gimdymo skausmus pamenu dar labai gerai, – juokdamasi sakė pašnekovė, antrojo vaiko susilaukusi praėjusiais metais.
– Gimdžiau be nuskausminamųjų, viskas įvyko labai greitai: pusę šešių ryto atvažiavome į ligoninę, apie pusę aštuonių atsidūriau gimdykloje, o devintą valandą ryto jau gimė sūnus.“
Reikia daugiau laiko atsistatyti po gimdymo
Ne paslaptis, kad ir kokie sveiki jaustumės, energija bėgant metams po truputį slopsta. Todėl kartais ir pajuokaujama, kad vaikus geriau auginti jaunesnio amžiaus, nes turi daugiau jėgų.
Pašnekovės teigimu, susilaukus vaiko 30-ies ir 44-erių skirtumas yra. Vienas jų – kad po antrojo gimdymo prireikė daugiau laiko atsistatyti:
„Organizmui, kol pailsi, kol susinormalizuoja svoris ir kiti dalykai, tikrai reikėjo daugiau laiko. Aš kokius penkis mėnesius jaučiau nėštumo, gimdymo pasekmes. Nuo stūmimo ir hemorojus buvo labai išvešėjęs – teko gydytis, labai jaučiau nuovargį.
Aš kokius penkis mėnesius jaučiau nėštumo, gimdymo pasekmes.
Kalbant apie nemigą – skųstis neturėčiau, kiek žinau iš savo draugių, pažįstamų, kurių vaikai jau didesni, bet vis dar keliasi po du tris kartus per naktį. Mano sūnus kol kas naktį keliasi tik kartą. Atsikelti jį pamaitinti – nieko tokio, bėda ta, kad paskui nebegaliu užmigti. Kai buvo griežtesnis karantinas, vyras buvo čia, dabar jam dažniau tenka išvykti į Belgiją darbo reikalais. Tad, kai lieku viena – labai nepailsiu.
Vis bandau prisiminti, kaip buvo, kai gimė dukra, ar teko tiek daug tų nemigos naktų. Bet nebeatsimenu. Svarstau, gal per tiek metų visa tai nustelbė kiti patyrimai, rūpesčiai.“
Dukra žinią apie brolį priėmė neigiamai
Ingos dukrai – 14-a. Paauglystė nėra pats lengviausias etapas, o žinia, kad tiek metų pragyvenus vienai su mama ir gavus visą jos dėmesį dabar juo teks dalytis su broliu, Ingos dukros nenudžiugino.
„Iki pat šiol turime visokių rūpesčių tuo klausimu. Dukra nuo pat mažens sakė, kad nereikia jokių brolių ir seserų, jai yra gerai vienai. Mes praktiškai visada gyvenome dviese. Kai atsirado vyras, dar buvo gerai, bet, kai sužinojo, kad laukiuosi ir turės brolį, jai buvo labai didelė trauma.
Dabar jau kartais ir padeda, ir drauge pabūna, bet iš pradžių ta reakcija buvo labai neigiama, manė, kad jos gyvenimas dabar visiškai pasikeis, kad jos niekam nebereikės, niekas jos nebemylės. Na, sakyčiau, toks natūralus kiekvieno vaiko jausmas, tik, kad ji jau kaip suaugusi sugeba tai išreikšti žodžiais ir ta emocija tikrai buvo gili.
Kai atsirado vyras, dar buvo gerai, bet, kai sužinojo, kad laukiuosi ir turės brolį, jai buvo labai didelė trauma.
Bet aš stengiausi jai paaiškinti, kad gyvenu ne tik dėl jos, bet ir dėl savęs, ir kad noriu dar vieno vaiko. Gal dėl tam tikrų aspektų sūnus buvo nelabai laiku dukros gyvenimo atžvilgiu, bet mudu su vyru nebeturėjome, kada laukti. Tvarkome tas problemas, pasitelkėme ir psichologo konsultacijas, tikimės, kad viskas pamažu susitvarkys.
Kiek yra tekę girdėti pažįstamų šeimų istorijų, turintiems paauglius vaikus taip pat nebuvo lengva susilaukus kūdikio. Bet aš savo dukrai sakiau, kad jos gyvenimas keisis minimaliai, kad niekada neliepsiu jai nieko daryti, kad padėti galės tiek, kiek pati norės. Kartais tos pagalbos paprašau, ji niekada neatsisako. Dukra apskritai jau labai subrendusi, mes taip stengiamės ir bendrauti.“
Nesuka galvos, kad bus vyresnė mama
Nors šeimoje tenka patirti nesklandumų ir nesutarimų, Inga sakė visada tvirtai žinojusi ir nė akimirkos neabejojusi, kad nori susilaukti antro vaiko, kad gali tai padaryti ir yra tam pasiruošusi.
Moters teigimu, vėlesnė motinystė jai padovanojo ir kitą jausmą – buvimo čia ir dabar, ramybės, kad nebereikia niekur bėgti, yra tiesiog gera būti su savo vaiku, skirti jam visą savo dėmesį:
„Pajutau skirtumą, kad, kai susilauki vaiko būdama jaunesnio amžiaus, atrodo, apsiriboja tavo laisvė, nes vis dar daug to noro bėgti, lėkti, viską daryti. O dabar tas jausmas visai kitoks: jautiesi susibalansavęs, turi daugiau laiko vaikui, skiri jam daugiau dėmesio, jis yra džiaugsmas.
Jei gali suteikti vaikui dėmesio, jei gali juo rūpintis, jei pačios sveikata gera, nėra, ko laukti ir dvejoti.
Nenoriu pasakyti, kad dukrai neskyriau dėmesio, tik lygindama situacijas matau, kad dabar esame sėslesni, nebėra to poreikio tiek visur lėkti, važiuoti. Gal čia ir požiūrio klausimas, visi mes skirtingi, bet aš pastebiu tokį dalyką.“
Paklausta, ką pasakytų kitoms moterims, kurios galbūt dar norėtų vaikų, bet baiminasi, kad gal jau kiek per vėlu, Inga linki pasiryžti: „Jei tikrai norisi, sakyčiau, reikia pasiryžti ir pirmyn. Jei gali suteikti vaikui dėmesio, jei gali juo rūpintis, jei pačios sveikata gera, nėra, ko laukti ir dvejoti, juk vaikai – gyvenimo gėlės.“
Inga teigė nesibaiminanti ir dėl to, kad, kai vaikas eis į mokyklą, ji bus perkopusi 50.
„Koks skirtumas, kiek tėvams metų, jei jie rūpinasi savo vaiku, jį myli. Mes su vyru irgi paskaičiuojame, kiek bus mums metų ir kiek sūnui, bet dėl to nesukame galvos. Be to, mokslas žengia į priekį, mūsų amžius irgi ilgėja. Tikime, kad viskas bus gerai, kad gal dar spėsime ir anūkų sulaukti“, – šypsodamasi sakė pašnekovė.
„Mes turėsim kūdikį!“ – straipsnių ciklas poroms, planuojančioms apie šeimos pagausėjimą.
Laukiame jūsų istorijų, kaip žinią apie kūdikį pranešėte savo vyrui ar artimiesiems. Rašykite gyvenimas@15min.lt arba pildykite anketą žemiau ir mūsų žurnalistai susisieks su jumis, pakalbins ir pasidalins jūsų šeimos istorija su visais!
