Tačiau taip buvo ne visada. Purviniškės kaime (Marijampolės raj.) gyvenančios moters istoriją galima padalinti perpus: „prieš“ ir „po“. Pirmoji dalis atskleidžia laimingos dviejų dukrų mamos norą namų duris ir savo širdį atverti likimo nuskriaustiems vaikams iš vaikų namų.
Po šio žingsnio prasidėjo ir daug metų tęsėsi iššūkiai, kurie stiprią ir gyvenimu besidžiaugusią moterį pavertė ligone, vartojančia vaistus. Antroji pasakojimo dalis – apie tai, kaip laiku atrasta pagalba – „Pozityvios tėvystės kursai“, „Šeimų klubas“ ir asmeninės psichologo konsultacijos – padeda išmokti gyventi santarvėje su savimi ir kitais.
Norėjo vieno, gavo – du
„Iš vaikystės prisimenu, kaip būdama mergaitė girdėjau pasakojimą apie kažkokią netoli mūsų gyvenusią moterį, kuri globojo vaikus iš vaikų namų. Nors su ja nebuvau net pažįstama, pajutau, kad kada nors ir aš taip norėčiau: globoti ar įsivaikinti likimo nuskriaustus vaikus. Tas noras niekur nedingo. Tačiau veiksmų ėmiausi tik tada, kai jau turėjau šeimą: vyrą ir dvi dukras“, – pasakojimą pradėjo Inga. Tuo metu jos mergaitėms buvo 12 metų ir 6-eri. Inga pasakojo, kad prieš užpildydama prašymą tapti globėja pasitarė su visais: nei dukros, nei vyras neprieštaravo, jog namuose atsiras naujas vaikas.
„Vyras dažnai būdavo komandiruotėse, o dukros – dar pakankamai mažytės. Visi iš karto supratome, kad globojamas vaikas bus daugiausia mano rūpestis. Toks variantas visiems tiko“, – neslėpė moteris. Ji prisiminė, kad tuomet norintys globoti vaikus dar neturėjo lankyti kursų – formalumai buvo kur kas paprastesni, tad procesas neužtruko ilgai. Vos po kelių mėnesių po to, kai buvo įtraukta į globėjų sąrašą, Inga sulaukė skambučio: „Yra berniukas.“ Nuvažiavusi sužinojo, kad tai vos dešimties mėnesių kūdikis, iš kurio mamos ruošiamasi atimti motinystės teises.
„Man nebuvo svarbus vaiko amžius, išvaizda, sveikatos būklė. Sakiau, koks atsiras, tokį ir mylėsiu. Todėl po pirmų apsilankymų nedvejojau – apsisprendžiau, kad Tomas (toks mažylio vardas – aut.) gyvens pas mus“, – pasakojo moteris.
Kaip dažnai būna tokiais atvejais, Tomas nebuvo vienintelis biologinis savo mamos sūnus – jis turėjo vyresnį brolį Haroldą, gyvenusį kitoje globos įstaigoje. Netrukus Ingai pasiūlė į namus pasiimti ir jį.
Man nebuvo svarbus vaiko amžius, išvaizda, sveikatos būklė. Sakiau, koks atsiras, tokį ir mylėsiu.
„Pagalvojau, kad mūsų namai dideli, gyvename kaime, visko, ko turime, tikrai užteks ir dar vienam berniukui. Taip vietoje vieno globotinio gavome du“, – apie didžiulius gyvenimo pokyčius prisiminė pašnekovė.
Haroldas buvo panašaus amžiaus, kaip ir vyresnioji Ingos dukra. Kaip ji reagavo gavusi ne tik jaunesnį, bet ir bendraamžį brolį? „Visko buvo. Tačiau galiausiai jie kažkaip „pasidalino“ mažesnius vaikus: vyresnioji dukra pradėjo rūpintis mažuoju Tomu, o Haroldas daugiau laiko leisdavo būdamas su mažąja mano dukra“, – pasakojo pašnekovė.
Vis dėlto idilė truko neilgai. Vos po kelių mėnesių sunkumai užgriuvo visu savo svoriu.
„Aš buvau naivi ir nepagalvojau, kad globojami vaikai turės sveikatos problemų ir kaip tai paveiks visos šeimos gyvenimą“, – neslėpė Inga. Mažasis Tomas buvo hiperaktyvus – tai paaiškėjo berniukui pradėjus eiti į lopšelį. Vaikas turėjo ir kitų sveikatos problemų, kurias reikėjo gydyti; prireikė ir operacijos. Haroldas nesirgo, tačiau naujoje šeimoje bandė ribas – išlindo kai kurios elgesio problemos. Nors Inga stengėsi pasirūpinti visais šeimos nariais, santuoka neatlaikė. Maždaug po metų, kai namuose atsirado globojami berniukai, Inga išsiskyrė.
Maždaug po metų, kai namuose atsirado globojami berniukai, Inga išsiskyrė.
Kurį laiką gyvenusi viena Inga vėl įsimylėjo: naujas žmogus jos gyvenime įnešė stabilumo, jausmo, kad nebėra viena. Neilgai trukus šeimą papildė ir bendras jų biologinis sūnus – Inga tapo penkių vaikų mama.
Seminarai, grupės ir kursai padėjo sugrįžti „į save“
Kad ir kaip gražiai skambėtų žinia apie naują vaikelį, ji neatskleidė to, ką tuo metu jautė Inga. „Visko buvo per daug: mažas vaikas, paaugliai, iš kurių vienam reikia išskirtinio dėmesio. Jau pirmadienį laukdavau savaitgalio, nors ir per juos ne ką pailsėdavau“, – prisiminė moteris. Siekdama būti gera žmona, mama ir darbuotoja (Inga dirba buhaltere – 15min past.) ji visiškai pamiršo save: nesirūpino nei fizine, nei emocine sveikata. Pabaigos pradžios ilgai laukti nereikėjo – Inga pasakojo pradėjusi jausti ne tik sunkiai valdomas emocijų audras, bet ir sunkiai paaiškinamus fizinius pojūčius. Dėl jų kreipėsi į medikus, psichiatrą, kuris skyrė antidepresantus. Pradėjus gerti vaistus savijauta pagerėjo – sumažėjo jautrumas, išnyko nemalonūs fiziniai pojūčiai. Vis dėlto moteris jautė, kad to negana. Be to, nesinorėjo ilgą laiką vartoti antidepresantų.
„Vieną 2017 m. rytą nuvedusi sūnų į darželį pamačiau skelbimą, kad „Caritas“ organizuoja nemokamus pozityvios tėvystės kursus. Nedvejodama užsirašiau. Ten sužinojau apie psichologo konsultacijas – nuėjau ir į jas. Nuo to prasidėjo mano pokyčiai: per paskaitas sužinojau, o kai ką ir prisiminiau apie pozityvų vaikų auklėjimą, tėvystę, santykius su vyru ir savimi. Tapo lengviau bendrauti, spręsti iškilusias problemas“, – pasakojo moteris. Pasibaigus šiems kursams ji užsirašė į „Šeimų klubą“ – jame sutiko daug bendraminčių – mamų – iš įvairiausių šeimų, susiduriančių su panašiais iššūkiais.
Inga pasakojo, kad tuo metu vyko ir didžiuliai vidiniai pokyčiai, virtę konkrečiais sprendimais. Pvz., po 10-ies metų pertraukos ji sugrįžo į ansamblį, kuriam laiko „neliko“ šeimoje atsiradus globotiniams, o vėliau – gimus dar vienam vaikeliui. Pagaliau ji atrado laiko ir senai svajonei – šokiams: pradėjo lankyti linijinius šokius. Į jos gyvenimą grįžo ir tikėjimas: su visa šeima lanko bažnyčią, prisideda prie „Caritas“ veiklos. Pajutusi, kiek daug jai davė šios organizacijos organizuojami projektai, Inga apie tai ėmė pasakoti visiems ir kviesti prisijungti. „Taip į projektą įtraukiau nemažai moterų“, – juokiasi pašnekovė.
Ji įsitikinusi, kad geriausiai gydo bendravimas ir santykiai su kitais žmonėmis: „Tik padėdami vieni kitiems, atjausdami, galime išlikti ir ištiesti pagalbos ranką kitiems“.
Paklausta, kuo gyvena šiuo metu, Inga neslėpė: ji turi daugybę svajonių ir labai konkrečių norų. „Tačiau svajodama turiu save riboti, nes visos svajonės ima ir išsipildo. Net vyras, vaikai, kai paklausiu, ko nori, juokauja, kad su manimi reikia atsargiai svajoti net ir apie atostogas“, – šypsojosi pašnekovė.
Vienas iš artimiausių planų – visos šeimos kelionė lietuviškuoju Šv. Jokūbo keliu. „Piligrimų pasai jau yra, datos, nakvynių vietos – taip pat“, – pasakojo Inga.
Inga dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Kompleksinių paslaugų šeimai plėtra Marijampolės savivaldybėje“. Projektą įgyvendina Marijampolės savivaldybės administracija kartu su Marijampolės socialinės pagalbos centru bei Vilkaviškio vyskupijos Caritu.
„Žingsniai“ – Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) projektų sėkmės istorijų̨ konkursas. Rubrikoje pateikiame ekspertų komisijos atrinktas istorijas apie tai, kaip projektai pakeitė konkrečių žmonių gyvenimus. Liepos antroje pusėje, paskelbę visas 20 istorijų, pakviesime portale 15min balsuoti ir išrinkti 5 savo mėgstamiausias.
