Panašūs projektai nebuvo įgyvendinti
„Vienišų vaikų, patenkančių į ligonines ir neturinčių artimųjų, galinčių jais pasirūpinti bei būti šalia, problema Lietuvoje jau seniai žinoma. Iš esmės tą pastebėjo pačios mamos, būdamos su savo vaikais ligoninėse, – komentuoja I.Šuipė. – Įvairiuose forumuose vyko diskusijos, kad reikėtų spręsti šią situaciją. Kiek žinau, ir valdžioje buvo keliamas šis klausimas, kaip ir tam tikrose organizacijose. Visgi bandymai kažką keisti nebuvo įgyvendinti.“
Taigi 2018 metų pavasarį Indrės Vileitės ir Marianos Sutkienės pradėta iniciatyva „Niekieno vaikai“ užsibrėžė mažinti šios problemos mastą. Suburti savanoriai nuo birželio 1-osios Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje pradėjo rūpintis vienišais vaikais. Dauguma jų – paimti iš krizinių situacijų šeimose.
„Džiugu, kad mūsų globoje buvo jau keturiasdešimt septyni vaikai, jog pavyko užmegzti glaudų ryšį su ligoninės personalu, įgijome pasitikėjimą. Šiuo metu tariamės dėl bendradarbiavimo su Santaros klinikomis, taip pat pradedame veiklą Kauno klinikose, Kauno respublikinėje ir Kauno klinikinėje ligoninėse. Galėsime užtikrinti, kad dar daugiau vaikų gautų jiems reikalingą paramą“, – svarbiausius pasiekimus pažymi I.Šuipė.
Savanoriai prisiima tėvų vaidmenį
Projektui atrinkti savanoriai, keisdamiesi pamainomis, su vaikais ligoninėje praleidžia nuo kelių valandų iki dviejų savaičių; budi ir naktimis, priklausomai nuo atvejo. Savanoriams keliamas reikalavimas – per mėnesį budėti bent savaitę po penkias valandas kasdien (idealu, jei būtų nepertraukiamas laikas, kad vaikas priprastų – aut.).
„Savanoriai su vaiku eina į lauką, žaidžia, bendrauja, ramina po medicininių procedūrų, padeda pavalgyti, nusiprausti, keičia sauskelnes. Iš esmės veikia tą patį, ką ir tėvai su savo vaikais ligoninėse, – kalba I.Šuipė. – Siekiame užtikrinti tinkamą priežiūrą ir emocinį palaikymą, saugumą, kurio natūraliai reikia tokioje situacijoje. O vaikai, patyrę smurtą ar nepriežiūrą, jaučiasi dar labiau nesaugūs.“
Pasak jos, numatyta, jog projekto savanorių prižiūrimų vaikų amžius – iki septynerių metų, tačiau kol kas vyriausiajam buvo penkeri, dauguma – iki dvejų metų amžiaus.
„Pagal dabartines procedūras, iki dvejų metų vaikai, paimti iš krizinių situacijų (pvz., dėl smurto, nepriežiūros, tėvų konfliktų), kartais vežami į ligoninę, o vyresni vaikai – į krizių centrą, – aiškina pašnekovė. – Taigi į ligoninę guldomi ne tik sergantys, bet ir sveiki vaikai dėl to, kad nėra kur jų palikti, kol surandami globėjai arba jie yra sugrąžinami į šeimą.“
Neigiama aplinkos įtaka – akivaizdi
Stereotipiškai manoma, jog problemiškose šeimose auga ir problemiški vaikai. Ką rodo iniciatyvos „Niekieno vaikai“ patirtis?
„Visokių vaikų yra. Negalima teigti, kad visi – 100 procentų apleisti, problemiški. Savanoriams tikrai teko budėti ir prie visiškai sveikų vaikų – tiek sveikatos būklės, tiek fiziologinės, psichologinės raidos atžvilgiu. Visgi tiesa ta, jog didžiosios dalies tų vaikų raida yra atsiliekanti.
Tokie vaikai turi daugiau neigiamo elgesio apraiškų, yra labiau išdykę, sunkiau suvaldomi.
Taip pat pastebime, kad kūdikiai ir vaikučiai moka užmigti patys, turbūt taip yra įpratę šeimose. Kai kurie nesiprašo nei ant rankų, nei reikalauja didelės meilės ar priežiūros, labai mažai verkia“, – sako projekto koordinatorė.
Jos teigimu, savanorių patirtis rodo, jog visgi didžiausias iššūkis yra vyresni vaikai.
„Natūralu, kad jų elgesys sudėtingesnis nei vaikų, augančių palankiose sąlygose. Tu matai tą vaiką – viskas su juo būtų kaip ir gerai, bet neigiama aplinkos įtaka yra akivaizdi. Tokie vaikai turi daugiau neigiamo elgesio apraiškų, yra labiau išdykę, sunkiau suvaldomi.
Jie turi daugiau neigiamų įpročių, moka visokių „netinkamų“ žodžių, pasižymi destruktyviu elgesiu (pvz., mušasi tarpusavyje, priešgyniauja, neklauso). Tačiau jie taip pat nelabai linkę rodyti savo jausmų, viską laiko savyje. Žinoma, tai nereiškia, kad jie nejaučia įtampos, skausmo“, – paaiškina moteris.
Net ir laikina patirtis vaikui yra reikšminga
Kita vertus, I.Šuipė pabrėžia, jog savanoriams su vaiku praleidus savaitę, dvi – pastebimi teigiami pokyčiai: „Kai tie vaikučiai gauna dėmesio, meilės, šilumos, jie tikrai sušyla, sušvelnėja, nurimsta. Iš vienos pusės, neturime lūkesčių, kad pakeisime jų gyvenimą, bet tame prasmės visgi yra daug.“
Ji pateikia pavyzdį, jog ligoninėje atsidūrusi dvejų metų mergaitė, paimta iš krizinės situacijos šeimoje, iš pradžių elgėsi pernelyg savarankiškai: pati avėsi batus, rengėsi, prausėsi, nenorėjo pagalbos iš kitų; lauke vaikščiodavo net nežiūrėdama, ar kažkas eina paskui, ją prižiūri. Tačiau po kelių dienų buvimo su savanoriais, ji sušvelnėjo ir pradėjo elgtis labiau pagal savo raidą.
„Atrodė, vėl sugrįžo maža mergaitė, kuria ir reikia rūpintis, prižiūrėti, globoti; ji priėmė tą meilę, kuri jai savaime priklauso“, – priduria moteris.
Anot jos, vaiko raidai ir jo tolimesniam gyvenimui kiekviena diena turi įtakos, todėl net ir laikina teigiama patirtis tokioje situacijoje gali būti reikšminga. Ir atvirkščiai: atsidūręs ligoninėje ir praleidęs kelias dienas palatoje be artimųjų ir reikalingo emocinio palaikymo, tarp svetimų žmonių, net ir sveikas vaikas, pašnekovės teigimu, gali patirti nemažai žalos.
Savanorystė praturtina
Pati I.Šuipė prie vaikų budėjo tik projekto pradžioje, kol trūko savanorių. Į pirmą budėjimą ėjo su baime, manydama, kad yra tam per jautri: „Galvojau, kad prisirišiu prie vaiko ir negalėsiu jo palikti, norėsiu parsinešti namo. Ir nors pradėjus budėti apėmė gailestis, jautrumas, noras pakeisti vaiko gyvenimą plačiąja prasme, susiėmiau.
Supratau, kad nors ir nepakeisiu vaikučio gyvenimo, tą laiką kartu galiu padaryti kuo geresnį: nešioti, raminti, glostyti, jei jam to trūksta, padainuoti dainų ar paskaityti eilėraščių, kurių jis negirdėjo. Apėmė suvokimas, kad ir per tas penkias valandas galima prisidėti prie geresnio vaiko gyvenimo, suteikti jam išties daug.“
Šiuo metu koordinuojanti savanorių veiklą I.Šuipė teigia, jog nors tokia savanorystė pareikalauja nemažai pastangų ir energijos, naudos suteikia dar daugiau.
„Pirmiausia išskirčiau asmenybės augimo aspektą: daugiau sužinai apie save, pajauti, kiek daug turi jėgų ir galimybių kažką keisti. Pradedi nebebijoti sunkių situacijų, į viską reaguoti racionaliau.
Kitas dalykas, ką supratau iš pokalbių su savanorėmis, kurios yra mamos, – kad ir kaip dažnai save kritikuotume, kad gal nesame pakankamai geros savo vaikams, susidūrusios su šiais nuskriaustais vaikais suvokiame, kad visgi viskas yra su mumis gerai, mūsų vaikai yra laimingi ir prižiūrėti. Tai suteikia stiprybės.“
Net ir vieno vaiko apgyvendinimas ligoninėje yra didelė problema
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) direktorės pavaduotoja Vita Šulskytė teigia, jog Tarnybos atstovai šių metų liepos mėnesį susitiko su projekto „Niekieno vaikai“ organizatoriais, aptarė savanorių veiklą, galimą bendradarbiavimą.
„Galime tik pasidžiaugti, jog yra tokios iniciatyvos, kurios gali prisidėti prie geriausių vaikų interesų užtikrinimo“, – raštu pateiktuose atsakymuose 15min pabrėžia ji.
– Kokios galimos bendradarbiavimo perspektyvos tarp valstybinių institucijų ir projekto „Niekieno vaikai“?
– Parengti savanoriai galėtų suteikti naudingos informacijos apie vaiką ir (ar) jo šeimą specialistams (pvz., mobiliajai komandai, atvejo vadybininkui, kuris koordinuoja reikalingos pagalbos šeimai teikimą) ar vaiko globėjui (rūpintojui), tuo atveju, jeigu vaikui būtų nustatyta laikinoji globa (rūpyba).
Pavyzdžiui, kokie vaiko pomėgiai, įpročiai, kylantys sunkumai pastebėti, kai vaikas buvo ligoninėje.
– Pagal kokią tvarką paimami vaikai iš krizinių situacijų šeimose?
– Vadovaujantis LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, VVTAĮT teritorinis skyrius, gavęs pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą nagrinėja jį ir vertina grėsmės vaikui lygį.
Grėsmės vaikui lygiai yra du. Lygius skiriantis požymis – grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ir (arba) gyvybei.
Vaikas gali būti paimtas iš jam nesaugios aplinkos ir grėsmės vaikui lygis tokiu atveju turi būti įvertintas per 2 d. d. Tai yra laikina vaiko teisių apsaugos priemonė vaiko saugumui užtikrinti.
Vaikas gali būti paimtas iš jam nesaugios aplinkos, kai:
- kyla pavojus vaiko ir (ar) specialisto gyvybei ir (ar) sveikatai;
- vaikas paliktas be priežiūros arba paliktas prižiūrėti asmenims, kurie netinkamai juo rūpinasi ir dėl to kyla grėsmė jo saugumui, sveikatai ar gyvybei;
- atstovai pagal įstatymą arba turimas vienintelis iš atstovų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas juos pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais);
- atstovai pagal įstatymą arba turimas vienintelis iš atstovų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų atstovų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių.
– Kur yra apgyvendinami vaikai, paimti iš šeimų? Kokiais atvejais jie patenka į ligonines?
– Vaikai, paimti iš nesaugios aplinkos, dažniausiai apgyvendinami pas giminaičius, asmenis, susijusius emociniais ryšiais.
Jei artimųjų, galinčių pasirūpinti vaiku, nėra, tuomet vaikai apgyvendami pagal savivaldybės nurodytą, visą parą galinčių priimti fizinių ir juridinių asmenų sąrašą. Pvz., per 2018 m. liepos–spalio mėn. iš 476 iš nesaugios aplinkos paimtų vaikų 222 buvo apgyvendinti šeimose, 195 – globos institucijose, 53 – globos centruose, 6 – šeimynose.
Vaikas, kuriam taikoma laikina apsaugos priemonė, gali būti vežamas į sveikatos įstaigą dėl:
- sveikatos patikrinimo (prieš perduodant vaiką budintiems ar laikiniems globėjams);
- reikalingos medicininės pagalbos vaikui;
- kai reikalinga vaikui užtikrinti saugią aplinką (jeigu sveikatos įstaiga savivaldybės administracijos direktoriaus yra patvirtinta, kaip galinti bet kuriuo paros metu priimti vaiką, laikinai likusį be tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globos).
– Kas yra atsakingi už šių vaikų priežiūrą ligoninėse?
– Jeigu vaikas nėra paimtas iš nesaugios aplinkos ir (ar) jam nėra nustatytas antrasis grėsmės vaikui lygis, nepaisant šeimai teikiamos pagalbos, jo atstovai pagal įstatymą yra tėvai.
Tais atvejais, kai be tėvų globos likusiam vaikui yra nustatyta laikinoji arba nuolatinė globa, jo atstovas pagal įstatymą yra savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu arba teismo sprendimu paskirtas globėjas.
Tiek tėvai, tiek vaiko globėjai privalo užtikrinti nepilnamečių vaikų teisių ir geriausių interesų apsaugą gydymo įstaigoje.
Tuo atveju, jeigu vaikas yra paimtas iš nesaugios aplinkos dėl grėsmės vaiko saugumui, gyvybei ir sveikatai ir (ar) nustačius antrąjį grėsmės vaikui lygį, iki laikinosios globos (rūpybos) nustatymo vaiko įstatyminis atstovas yra Tarnyba.
Net ir vieno vaiko toks apgyvendinimas gydymo įstaigoje, Tarnybos manymu, yra didelė šiandienos problema.
Tuo metu, kai Tarnyba yra vaiko įstatyminis atstovas, vaiką gydymo įstaigoje gali prižiūrėti ir vaiko tėvai drauge su gydymo įstaigos personalu (atsižvelgiant į tai, dėl kokių priežasčių vaikas yra paimtas iš įstatyminių atstovų ir kt.).
Laikotarpiu, kol Tarnyba yra vaiko įstatyminis atstovas, visus sprendimus, susijusius su vaiku, gali priimti tik Tarnyba.
– Daug kalbama apie tai, jog iš nesaugios aplinkos ar globos namų į ligonines patekę vaikai dažnai yra paliekami vieni. Kokio tai masto problema Lietuvoje?
– Ryškiausiai ši problema matoma savivaldybėse, kurios užuot aktyviai organizavusios budinčių globotojų paiešką bei įvairiomis priemonėmis skatinusios jų veiklą, gydymo įstaigas yra nusimatę kaip instituciją, bet kuriuo paros metu galinčią priimti vaiką, neatsižvelgiant į tai, kad vaikui nėra reikalinga medicininė priežiūra.
Net ir vieno vaiko toks apgyvendinimas gydymo įstaigoje, Tarnybos manymu, yra didelė šiandienos problema.
– Kiek vaikams tenka laukti, kol jie sugrįžta atgal pas tėvus?
– Nuo tėvų pastangų, elgesio priklauso kaip greitai vaikas gali grįžti į šeimą. Nelikus rizikos veiksnių, dėl kurių vaikas turėjo būti apsaugotas, jis nedelsiant grąžinamas tėvams. Nesant galimybės vaiko grąžinti tėvams, jam nustatoma laikinoji globa.
2018 m. liepos–spalio mėn. laikinoji globa nustatyta 572 vaikams.
Laikinosios globos tikslas – vaiką grąžinti į biologinę šeimą, todėl tokiais atvejais dirbamas intensyvus socialinis darbas su vaiko kilmės šeima.
Tik išnaudojus visas priemones ir galimybes, be tėvų globos likusiam vaikui, kuris esamomis sąlygomis negali grįžti į savo biologinę šeimą, gali būti nustatyta nuolatinė globa, tai yra – jo priežiūra, auklėjimas, atstovavimas teisėms bei teisėtiems interesams ir jų gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai, globos centrui ar vaikų globos institucijai.
Mokymai privalomi kiekvienam fiziniam asmeniui, norinčiam tapti vaiko globėju, ir jo sutuoktiniui ar bendrai gyvenančiam neįregistravus santuokos asmeniui.
– Kokie reikalavimai keliami norintiems tapti vaikų globėjais?
– Vaiko globos (rūpybos) procesas organizuojamas vadovaujantis Civilinio kodekso ir Vaiko globos organizavimo nuostatais.
Asmuo, norintis globoti šeimoje be tėvų globos likusį vaiką, turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją, kurios darbuotojams padedant, bus pradėta globos šeimoje procedūra.
Tarnybos teritorinis skyrius, gavęs Vaiko globos organizavimo nuostatuose nurodytus dokumentus, patikrina, ar asmuo nėra teismo pripažintas neveiksniu arba ribotai veiksniu šioje srityje, ar asmeniui nebuvo ar nėra apribota tėvų valdžia, ar asmuo nebuvo nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų, ar asmuo neserga ligomis, kurioms esant negali globoti vaiko.
Tarnybos teritoriniam skyriui atlikus asmens pradinį vertinimą ir priėmus teigiamą sprendimą, asmuo siunčiamas į savivaldybės teritorijoje veikiantį globos centrą dėl mokymų ir jo pasirengimo vaiko globai patikrinimo pagal Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą ir išvados parengimo.
Mokymai trunka ne ilgiau nei 3 mėnesius nuo teigiamo sprendimo dėl fizinio asmens pradinio įvertinimo, tuo tarpu išvados trunka ne ilgiau nei 10 d.d. nuo mokymų pasibaigimo.
Mokymai privalomi kiekvienam fiziniam asmeniui, norinčiam tapti vaiko globėju, ir jo sutuoktiniui ar bendrai gyvenančiam neįregistravus santuokos asmeniui, išskyrus vaiko artimuosius giminaičius, kuriems mokymai nėra privalomi, tačiau rekomenduojami.
