Jos 17-metė sesuo Nikita Marija gimė su Dauno sindromu. Tačiau tai netrukdo jai siekti svajonių ir tikslų.
Dešimtą klasę lankanti Nikita daug kuo panaši į savo bendraamžius. Ji labai mėgsta klausytis muzikos, leisti laiką su šeima, o su draugais eiti į miestą. Didžiulę jos gyvenimo dalį užima gimnastika – treniruotės vyksta kasdien. Nuo vaikystės šioje sporto šakoje besitreniruojančiai moksleivei puikiai sekasi – ji yra tapusi pasaulio čempione.
Dar vienas jos pomėgių – modelio darbas. Simpatiška ir fotogeniška jauna mergina ateityje norėtų suderinti abi savo aistras. Siekti šių svajonių jai padeda šeima. Artimas ryšys, begalinis palaikymas yra tai, ko reikia kiekvienam žmogui. Tačiau tai ypač svarbu žmonėms, gimusiems su Dauno sindromu, kurių gyvenimą aplinkiniai iki šiol vis dar linkę įsivaizduoti, remdamiesi mitais ir stereotipais. Nikita taip pat turi Dauno sindromą. Todėl vienas iš jos ir šeimos tikslų – didinti supratimą, kad visi žmonės yra tiesiog žmonės.
„Mane šeima kartais vadina profesionalia svajotoja, nes turiu visokiausių svajonių, bet viena didžiausių yra tapti modeliu“, – neslepia Nikita.
O jos vyresnė sesuo Neda Elena priduria: „Nikita be galo mėgsta fotografuotis – buvimas prieš kamerą yra tarsi jos komforto zona. Su visa šeima tikime, kad ši svajonė tikrai yra realistiška ir verta išsipildymo. Nikitai tapus modeliu, būtų paskleista ir nuostabi žinia apie žmonių skirtumus, kurie jokiu būdu nėra blogis, atvirkščiai – tie skirtumai paverčia mus ypatingais.“
Į gimnastiką – kasdien
Kaip atrodo 17-metės Nikitos įprasta diena? „Aš atsikeliu anksti ir einu į mokyklą, kai baigiasi pamokos, grįžtu namo, ten greitai pavalgau pietus ir kasdien važiuoju į gimnastikos treniruotę. Gimnastikos treniruotėje sportuoju su savo kitais gimnastikos draugais, kur mes ruošiamės įvairioms gimnastikos varžyboms. Pavyzdžiui, dabar mes ruošiamės dalyvauti varžybose Turkijoje, jų labai laukiu. Treniruotėse mokomės įvairių gimnastikos elementų ant skirtingų gimnastikos prietaisų. Vakare po gimnastikos treniruočių būnu labai pavargusi ir grįžtu namo pas šeimą. Vakarieniauju bei ilsiuosi“, – apie įprastą savo dieną papasakojo Nikita.
Mane šeima kartais vadina profesionalia svajotoja, nes turiu visokiausių svajonių, bet viena didžiausių yra tapti modeliu.
Gimnastiką ji pradėjo lankyti nuo 9-erių. „Iš pradžių man sekėsi nelabai gerai, bet paskui labai daug treniravausi ir dabar man sekasi kur kas geriau: esu laimėjusi daug varžybų ir netgi pasaulio čempionatą, kuris vyko Italijoje! Į gimnastiką mane sugalvojo nuvesti mama, kai pamatė, kad pati išmokau daryti „ratlankį“ („saulytę“).
Per tuos metus buvo momentų, kai norėjosi viską mesti, nes tiesiog buvau pavargusi. Bet supratau, kad gimnastika man labai patinka. Be to, man gera leisti laiką su gimnastikos draugais, labai myliu savo trenerę ir mėgstu siekti geriausių rezultatų, noriu laimėti dar daugiau medalių“, – prisipažino pašnekovė.
Apie gimnastiką netrūksta įvairių istorijų: nemažai jų – apie tai, kokios varginančios yra treniruotės. Tačiau Nikita sako, kad šis sportas jai nėra kančia. Ir labai aiškiai įvardija, kas sportuojant jai svarbiausia. Tai – draugai ir smagiai praleistas laikas.
„Besiruošiant varžyboms man patinka tobulėti ir vis išmokti sunkesnių ir sunkesnių elementų. Žinoma, norėčiau, kad nebūtų taip sunku, bet puikiai suprantu, kad jokiam sporte niekas lengvai nepasidaro“, – įsitikinusi mergina.
Nikitos šeimoje – trys vaikai: ji, sesuo ir brolis. Pasak Nikitos sesės Nedos Elenos, šeima be galo džiaugiuosi Nikitos aistra gimnastikai.
„Gera matyti ją ne tik siekiant, bet ir pasiekiant aukščiausių rezultatų, nuolat tobulėjant. O ta aistra, žinoma, iš niekur neatsirado. Ji tokia stipri dėl žmonių, esančių jos, kaip sportininkės, kelyje: tėvų, kurie nepasiduoda visuomenės nuomonei ir daro viską, kad jų dukra galėtų pilnavertiškai sportuoti, ir, žinoma, trenerių, kurie tiki Nikitos galimybėmis ir griauna mitus apie Dauno sindromą kartu su ja“, – kalbėjo Neda Elena.
Socialiniai tinklai – būdas keisti visuomenės požiūrį
Nikita aktyvi socialiniuose tinkluose. Instagramo paskyroje @nikita_marija, kurios turinį ji kuria kartu su sese Neda Elena, atsispindi ne tik jaunos merginos kasdienybė.
Taip pat daug dėmesio skiriama Daino sindromui ir visuomenės požiūriui į žmones su šiuo sindromu. Noras rauti stereotipus ir paneigti vyraujančius mitus kilo ir dėl asmeninių patirčių.
„Daugelis žmonių su Dauno sindromu susiduria su patyčiomis. Ypač mokyklinio amžiaus jaunuoliai sulaukia daug nepaaiškinamo nepasitenkinimo iš bendraamžių, o kartais – net ir iš pedagogų. Nikitai šiuo klausimu labai pasisekė, nes realiame gyvenime su patyčiomis jai neteko tiesiogiai susidurti, tačiau kai kartu su ja pradėjome kurti turinį socialiniuose tinkluose, ten ne tik ji, bet ir aš sužinojome, kiek visuomenėje yra piktų žmonių ir „laido riterių“, kurie tik ir stengiasi įskaudinti negalią ar kokį kitą išskirtinumą turintį žmogų“, – sakė Neda Elena.
Pasak jos, Lietuvoje dar labai trūksta švietimo apie Dauno sindromą: „Su šia mintimi ir pradėjome su sese kurti turinį jos „Instagram“ paskyroje. Norėjome parodyti, kas tas Dauno sindromas, kaip jį turintys žmonės gyvena kasdienį gyvenimą ir, svarbiausia, kad žmonės su Dauno sindromu gali pilnai integruotis visuomenėje“, – tiek už save, tiek ir už Nikitą atsakė Neda Elena.
Merginos neslėpė matančios mažus, bet džiuginančius pokyčius. Jos pastebi, kad atsiranda daugiau žmonių, kurie nekreipia dėmesio į žmogaus sutrikimus ar išskirtinumus ir nevertina to, kaip kažkokio blogio.
„Vis dėlto žinome, kad dar užtruks, kol Lietuvoje žmonės su Dauno sindromu gyvens be kreivų žvilgsnių gatvėje. Kol neliks klaidinančių mitų, nuolat supančių jų kasdienybę“, – kalbėjo Neda Elena.
Kartu su Nikita jos dalyvauja ir įvairiuose socialiniuose projektuose, skirtuose šviesti visuomenę apie Dauno sindromą.
Sesers gimimas daug davė: jaučiuosi apdovanota
Neda Elena – vyriausia šeimoje. Nikitos atsiradimo ji sako gerai nepamenanti. Pasak jos, tai, kad mažoji sesutė yra su Dauno sindromu, jai niekuomet nebuvo ypatingas dalykas, juolab „trauma“ ar „smūgis“.
„Šeimoje esame trys vaikai: aš, Nikita ir jauniausiasis brolis. Nikita šeimoje gimė antra. Visi esame labai artimi, vertiname laiką, praleistą kartu. Sakyčiau, mūsų šeima yra ganėtinai įprasta, aplinkiniams tik kiek neįprasta, kad vienas mūsų šeimos narys turi Dauno sindromą. Tačiau mes to šeimoje tikrai neakcentuojame ir kasdieniame gyvenime net nejaučiame. Nikita yra pilnavertė šeimos narė, turinti tas pačias pareigas ir tiek pat dėmesio, kaip ir likę šeimos vaikai“, – pasakojo Neda Elena.
Ji prisiminė, kad gimus Nikitai jos gyvenimas pasikeitė tiek pat, kaip ir bet kurio vaiko, kuris sulaukė sesės ar brolio. „Mano vaikystė nuo to nepakito, augome kartu linksmai, kartu žaisdavome ir, žinoma, susipykdavome kartais: ar būna sesių, kurios nesipyksta? (juokiasi).
Neatsimenu to momento, kai sužinojau ir supratau, kad mano mažoji sesutė turi Dauno sindromą. Tad gyvenime tikrai niekada neturėjau to vadinamojo smūgio, kai viskas apsivertė aukštyn kojom. Kadangi tarp mūsų amžiaus skirtumas tik 3 metai, ilgai nelabai gilinausi. Tik tada, kai tapau brandesnė, supratau, kad kartu su sese gavau progą išmokti daug daugiau dalykų. Gyvendama su Nikita išmokau kantrybės, tikrųjų gyvenimo vertybių, besąlygiškai mylėti, rūpintis, niekada nepasiduoti, taip pat patyriau, kad žmonių piktos nuomonės nieko nereiškia.
Mūsų santykiai iki šiol yra labai seseriški, geri. Mes viena kita be galo rūpinamės, mylim, palaikom, padedam – bet ką viena dėl kitos padarytumėm. Žinoma, Nikitai ir mūsų šeimai labai pasisekė, kad Nikita gerai kalba (net ir anglų kalba!), neturi didelių sveikatos problemų, greitai susigaudo skirtingose situacijose, nes žmonės su Dauno sindromu, kaip ir neurotipiniai žmonės, yra skirtingi“, – atvirai sakė Nikitos sesuo Neda Elena.
