Anksčiau gyvenęs Vilniuje Konstantinas dirbo įtemptą darbą, patyrė nemažai streso, todėl sako, kad beveik nepastebėjo, kaip užaugo jo vaikai pirmoje santuokoje. Dabar Konstantinas mano, kad tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl jis kartu su žmona Darya ir šeima nusprendęs keisti gyvenimo būdą, mitybą, pažvelgti į pasaulį kitomis akimis ir rinktis tvarumą. Tai paskatino ir sukurti naują tvarų verslą – Zero Waste ekologišką – veganišką parduotuvę ir kavinę „Žaliuomenė“, kurio dalis pajamų yra skiriamos Sengirės sukūrimo ir išsaugojimo fondui.
„Mano vaikai suaugo, susiformavo kaip asmenybės, o aš nesupratau, kada – atrodo, kad tai įvyko savaime. Tai paskatino susimąstyti, kad labai daug laiko praleidžiu darbe ir nematau, kas vyksta aplink. Pradėjau domėtis ir supratau, kad tėvystės galima išmokti, kadangi nuo to priklauso ir kokie bus mūsų vaikai. Kai antroje santuokoje gimė dukros, domėjomės viskuo – kas joms sveikiausia, kuo maitinti, kokia aplinka joms palankiausia. Taip atėjo supratimas, kad galime gyventi kitaip, valgyti kitokį maistą. Ilgainiui mūsų mintys tapo kūnu – persikraustėme į ekologinę gyvenvietę, kur galėsime auginti savo maistą, gyventi gamtoje“, – sako K.Aleksandrovičius.
– Kaip jums sekasi gyventi jau nebe sostinėje, o kaime? Kas patinka labiausiai?
– Visi pokyčiai mūsų gyvenime atėjo natūraliai, o ne radikaliai. Mes nusipirkome vieno hektaro sklypą, pasistatėme 50 kv. m. šiaudų ir molio namą, kuriam dabar ir gyvename. Tačiau šiuo metu šalia statome didesnį būstą, kuriame stengiamės rinktis kuo gamtai palankesnes medžiagas, tvaresnius sprendimus.
Sklype pasodinome labai daug vaismedžių, todėl sodui skiriame didžiausias pajėgas. Turime ir daržą, kurį puoselėjame gamtinės žemdirbystės principu – kaip sakau, dar tik mokomės, todėl ko neužtenka, įsigyjame iš kitų ūkininkų, turgaus, ekologinio ūkio.
Kartu su šeima mes norime rūpintis mūsų planeta Žeme, kuo mažiau teršti, juk teršalai vėliau atsiranda mūsų kūne. Renkamės švarų ir ekologišką maistą, stengiamės nenaudoti pakuočių – darome tai, kas mūsų jėgose.
Šiandien mes bendruomenėje gyvename visai kitu ritmu, čia nėra lėkimo, mus labai pakeitė gamta. Iš pradžių persikelti į kaimą mintis kilo ir dėl vaikų, kad jie augtų kitokioje aplinkoje, tačiau taip išėjo, kad ta vieta keisti pradėjo mus pačius – pradėjome matyti, kaip auga žolė, lapai ant medžių, ko gyvendami sostinėje nepastebėdavome, neatkreipdavome dėmesio dėl lėkimo, įtempto gyvenimo ritmo. O čia viskas buvo akimis, mes tiesiog ėjome per gamtą.
Mes supratome, kad patys kuriame viską, kas aplink mus vyksta. Jeigu mums kažkas nepatinka ir netinka, stengiamės tai koreguoti. Kitaip tariant, tai yra darbas su savimi, mes turime sau skirti dėmesio. Nuo kiekvieno žmogaus priklauso, kokia bus jo aplinka, kaip jis jaučiasi viduje ir tik jis pats atsakingas už tai, kas vyksta. Norite kažką pakeisti? Pradėkite nuo savęs, kadangi savaime niekas nepasidaro, turime įdėti pastangų.
– Kaip artimieji žmonės reaguoja į jūsų gyvenimo pokyčius? Dažnai kardinaliai gyvenimą keičiantieji sulaukia įvairių aplinkinių replikų.
– Mes supratome, kad mūsų pasirinktoje kelionėje mums yra svarbesni santykiai su artimais žmonėmis ir draugais. Kuo daugiau aiškini kitiems apie savo pasirinkimus, tuo prastėja ryšys, kadangi kiekvienas gyvena su savo tiesa. Pavyzdžiui, aš būdamas keturiasdešimties metų galvojau, kad šventes įmanoma švęsti tik su alkoholiu ir niekaip kitaip, tokia buvo mano aplinka. Po keturiasdešimties aš jau pamačiau, kad gali būti visai kitaip – su šokiais, dainomis ir be jokio alkoholio.
Tų gyvenimo tiesų yra labai daug, ir kiekvienas gyvena su savo tiesa, savo pasaulyje. Pats žmogus pasirenka, kokiame pasaulyje jis nori gyventi, ką veikti. Tad šiandien mes nesistengiame aiškinti, kodėl pasirinkome tokį gyvenimo būdą, o daugiau dėmesio kreipiame į santykius ir bendravimą, priimame vienas kitą tokius, kokiais esame.
– Pakeitėte mitybą – ar daug pastangų reikalauja maitintis veganiškai, žaliavalgiškai?
– Mitybos pokyčiai prasidėjo su vaikų gimimu ir jų primaitinimu. Tuomet pradėjome ieškoti, koks maistas tiktų labiausiai. Tada mes ir patys pradėjome ragauti kitokį maistą – be prieskonių, druskos, pajutome tikrąjį skonį. Tada ir mes pradėjome valgyti taip, kaip vaikai.
Šiandien mes stengiamės rinktis žaliavalgišką, neapdirbtą maistą, kadangi jame vitaminų daugiausiai. Dėl to praėjusiais metais su šeima iškeliavome į Kostą Riką keliems mėnesiams, kad galėtume tokiai mitybai skirti daugiau dėmesio ir maitintis tiesiog būdami gamtoje – tai ir bananai, avokadai, kokoso riešutai ir daugybė kitų dalykų. Labai tikimės, kad ir kiekvienais metais ryšimės tokiai kelionei.
Apskritai pradėję maitintis kitaip, pamatėme, koks platus augalinio maisto pasaulis, koks didžiulis pasirinkimas. Kai valgėme mėsą, atrodė, kad ryžiai, grikiai ar bulvės yra pagrindinis garnyras. O dabar matome, kad pasiūla labai didelė, todėl galime atrasti labai daug skonių ir vitaminų.
Šiandien mūsų šeima valgo labai įvairiai. Patys ruošiame humusą iš avinžirnių ir džiovintų pomidorų, gaminame kokteilius iš žalių grikių ir įvairių vaisių, uogų bei kitų naudingų priedų, beje, tokie kokteiliai labai patinka ir mūsų dukroms. Kasdien atrandame vis naujų patiekalų ir tokiu būdu mes visi pratinamės prie kitokio skonio.
Dukros geria labai daug vandens – neperkame jokių sulčių ar gazuotų gėrimų, nes manome, kad tai nėra sveika. Žinoma, jog vaikai kartais užsinori ne pačių sveikiausių dalykų, saldumynų, tačiau mes ieškome alternatyvų, kurios patiktų. Įpročiai susiformuoja labai greitai, ypač vaikams, todėl stengiamės savo pavyzdžiu parodyti, koks maistas yra sveikiausias. Juk kaip maitinasi tėvai, taip ir vaikai maitinsis augdami ir suaugę. Tie patys makaronai ar šokoladas gali būti sveiki ir naudingi, jeigu paskaitysime sudėtį. Makaronai gali būti pagaminti iš lęšių ar avinžirnių, o šokoladas geros sudėties ir be cukraus.
– Ar tikrai beveik nesilankote prekybos centruose, o ir drabužius ar įvairius daiktus taip pat renkatės remdamiesi tvarumo principais?
– Taip, mes esame reti svečiai prekybos centruose, be to, mėgstame remti mažus, vietinius gamintojus, ūkininkus, o ne didžiuosius gamintojus, prekybos centrus. Anksčiau buvo įprotis lankytis didelėse parduotuvėse, o šiandien visko randame ir mažoje kaimo krautuvėje, turguje, savo darže ar sode, derliumi pasidalina ir kaimynai.
Drabužiams taip pat neišlaidaujame. Kadangi neretai artimoje aplinkoje auga ne vienas vaikas, todėl vaikų drabužiais visada galima keistis ir dalintis. Vaikai dažnai nespėja jų sunešioti ir išauga, todėl naujų drabužių prireikia tikrai retai.
Lygiai taip pat ir su daiktais – judėjimo priemones vaikams ar kitus panašius dalykus galima įsigyti iš antrų rankų. Ir pats atrandu sau drabužių padėvėtų drabužių parduotuvėse, žinoma, tenka ilgiau ieškoti tinkamų (juokiasi).
– Ar jūs kartu su žmona Darya nusprendėte keisti gyvenimo būdą, o gal kuris nors buvote pirmas nuvedęs šiuo keliu?
– Mes vienas kitą pastumiame link pokyčių. Aš darau kažką, ko ji nedarytų ir atvirkščiai, ji daro tai, ko aš nedaryčiau. Bet kadangi esame kartu, tobulėjame dviese ir atrandame naujus kelius. Aš sakau, kad didžiausi ir geriausi mūsų mokytojai yra vaikai. Pokyčiai mūsų šeimoje įvyksta daug greičiau, kadangi esame komanda ir vienas kitą paskatiname.
Šiandien esame laimingi ir ta laimė labai priklauso nuo to, kad norime gyventi čia ir dabar. Neturime didelių ir konkrečių planų, kadangi tai jau susiję su kontrole, ar tuo, kad ne visada planai pavyksta.
Juk mes ir neturėjome plano būti tokiais kokiais esame šiandien, pakeisti savo gyvenimo būdą. Tai įvyko natūraliai ir tik pažvelgę į praeitį matome, kaip pasikeitė mūsų aplinka ir patys. Gyvename dabartimi ir kad ir kas beįvyktų, priimame gyvenimą tokį, koks jis yra. Tai mums padeda jausti pilnatvę ir būti laimingais, nes nežinome, kas gali būti po savaitės ar po metų.
