Apie anoreksiją, apie pasiektą šios ligos dugną ir akistatą su mirtimi savo prisiminimais konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ pasidalijo anoreksija sirgusi manekenė Paula Čepinskaitė ir jos mama – psichologė Jūratė Bortkevičienė.
„Apie savo patirtį įveikiant anoreksiją su Paula kalbėsime kiekviena iš savo perspektyvos. Kaip visą šią patirtį matė Paula ir kaip ją mačiau aš – jos mama. Ir patikėkite, jeigu man dar tada kas nors būtų pasakęs, kad ji mato absoliučiai kitokį paveikslą negu aš, man būtų buvę gerokai lengviau ir daug paprasčiau visa tai ištverti“, – istoriją pradėjo J.Bortkevičienė.
Negaliu kontroliuoti savo gyvenimo? Bet galiu kontroliuoti savo maistą!
„Visų pirma norėčiau pasakyti, kad valgymo sutrikimai nėra liga vien tik siekiant tobulų kūno formų. Valgymo sutrikimai kyla iš kur kas gilesnių vidinių problemų, tokių kaip nepasitikėjimas savimi, perfekcionizmas, kontrolės troškimas...
Man valgymo sutrikimai prasidėjo po labai mylimo ir artimo žmogaus mirties. Suvokusi, kad negaliu kontroliuoti savo gyvenimo, nusprendžiau kontroliuoti savo maistą. Norėjau augti, siekti dvasinio tobulėjimo ir nusprendžiau, kad tam maisto nereikia. Maniau, kad esu nusipelniusi kančios ir turiu kentėti, troškau tos kančios. Išvykusi į Kolumbiją, pradėjau eiti vadinamąjį savo kančios kelią.“
Sugrūsti jai maistą į gerklę, kai ji jo nevalgo? Kaip vėliau sužinojau, to net ir negalima daryti, nes tokiu atveju jai galėjo sustoti širdis.
„Kai Paula paskambino ir pasakė, kad turi pasiūlymą dirbti Kolumbijoje, aš be galo apsidžiaugiau, labai ją palaikiau. Būdama ten, ji skambindavo ir pasakodavo, kaip pamažu keičiasi jos gyvenimas. Mama, aš tapau vegetare, – kartą sako ji man. Na, vegetare, tai vegetare, jokių problemų aš tame nemačiau.
Po dviejų savaičių ji jau nusprendė tapti vegane. Pamenu, aš net to žodžio iki tol nelabai ir žinojau. Aišku, vėliau pasiskaičiau ir nieko blogo nepagalvojau – na, juk ji jau nemaža, gali rinktis, ką ir kaip nori valgyti.
Aš kasdien sportuoju, daug bėgioju, turiu be galo daug energijos, – dukra toliau bėrė tokios mitybos privalumus man. Aš aišku, nuotraukose pastebiu, kad jos svoris po truputį krinta, bet iškart tam randu pateisinimą: na, tokie mūsų genai, gi svorio priaugti kur kas sunkiau, nei jo numesti, o čia: darbas svetimoje šalyje, daug streso, tad keletas nukritusių kilogramų man pasirodė visiškai natūralus dalykas.“
„Aš privalau visus pamaitinti“
„Na, o tuo tarpu, kol aš visa tai sakiau savo mamai, iš tiesų būdama Kolumbijoje, aš po 16 valandos jau nebevalgiau, skaičiuodavau kiekvieną kaloriją, maistą visada sverdavau, o ta mano veganiška mityba iš tiesų tebuvo tik vaisiai ir daržovės. Daugiau nevalgiau nieko.
Vaisius valgydavau pusryčiams, daržoves – pietums, o vakarienės nebuvo. Tuo metu be galo daug sportuodavau ir turėjau labai daug energijos – šito savo mamai tikrai nesumelavau. Tik tada dar nežinojau, kad tas energijos antplūdis, kuris ateina, kai pradedi smarkiai mesti svorį, yra toks didelis tik todėl, kad taip organizmas atiduoda visas paskutines savo jėgas, kad tu išgyventum.
Taigi faktas – tuo metu tu turi daug jėgų, tačiau iš tikrųjų jos yra paskutinės. Galiausiai ateina momentas, kai tegali gulėti lovoje, nes net neturi jėgų, kad galėtum pajudėti. Bet tuo metu aš dar laksčiau, bėgiojau ir jaučiausi kaip niekada sveika.
Mano veganiška mityba iš tiesų tebuvo tik vaisiai ir daržovės. Daugiau nevalgiau nieko.
Grįžusi į Lietuvą pradėjau nuolatos gaminti maistą, kepdavau pyragus, tortus – dariau viską, kas yra ne veganiška ir ne vegetariška. Kad galėtų valgyti visi, išskyrus mane. Pamenu, tada galvodavau, kad visi aplink mane yra labai alkani, ir aš privalau juos visus pamaitinti – visus, išskyrus save. Nors iš tiesų tą alkį jaučiau aš pati. Vos tik grįžusi iš Kolumbijos, aš jau turėjau planą pabėgti į Kiniją, nes bijojau, kad mama gali pastebėti, jog aš visiškai nevalgau“, – pasakojo Paula.
„Tuo metu, kai Paula nevalgė, aš šventai tikėjau, kad ji valgo ir kad jai viskas yra gerai. Juk tiek daug maisto gamindavo. Ir man nuolat sakydavo: Aš jau pavalgiau, štai gamindama tiek visko prisiragavau, kad jau esu visiškai soti. Na, gal tik obuolį su jumis suvalgysiu.
Su Paula mes buvome labai artimos ir iki tol man net nebuvo kilusi mintis, kad ji man galėtų meluoti. Nors iš tiesų, aš jau tada neturėjau savo tikrojo vaiko. Tai buvo pirmieji signalai, kurių aš neatpažinau. Ir štai Paula išvyko į Kiniją...“ – toliau prisiminimais dalijasi Jūratė.
„Jūsų dukra gali numirti“
„Taigi, tuo metu pabėgau į Kiniją. Džiugiausi vėl įgavusi savo gyvenimo kontrolę, vėl galėjau valgyti, ką norėjau ir kada norėjau, nereikėjo nuo nieko slapstytis.
Labai svarbu paminėti, kad sergant anoreksija tave kamuoja ne vien ši liga. Anoreksija nuolat kaitaliojasi su bulimija. Tai dar viena labai anoreksijai lygiagreti liga, kuomet vienu metu tu labai daug privalgai, o paskui priverstiniu būdu tai pašalini iš savo organizmo, kitaip tariant – suvalgytą maistą išvemi, naudoji laisvinamuosius arba to silpnumo sąskaita kitą dieną išvis nieko nevalgai, ar labai daug ir intensyviai sportuoji.
Būdama Kinijoje aš jaučiau žvėrišką alkį, visaip stengiausi atsiriboti nuo maisto, bet tiesiog negalėdavau iš galvos išmesti minčių apie jį. Toliau smarkiai ribojau kalorijas – jų skaičiavimas tada buvo mano gyvenimo centras. Negalvoti apie maistą aš negalėjau, skaičiuodavau, kiek suvalgau aš pati, skaičiuodavau, kiek suvalgo mane supantys aplinkiniai.
Jei kokia mergina suvalgydavo keksiuką, aš žiūrėdavau ir negalėdavau suprasti, kaip ji gali jį valgyti ir negalvoti, kiek daug ten kalorijų? Jutau didelį pyktį, prasidėjo nuotaikų kaita. Galiausiai naktimis išbėgdavau į parduotuvę ir prisipirkdavau didžiulį kiekį maisto, nes kiekvienas ribojimas galiausiai atveda prie viso to vartojimo pertekliaus. Aš suvalgydavau didžiausius to maisto kiekius, o tada... viską išvemdavau. Pradėjau nekęsti savęs.
Jei kokia mergina suvalgydavo keksiuką, aš žiūrėdavau ir negalėdavau suprasti, kaip ji gali jį valgyti ir negalvoti, kiek daug ten kalorijų? Jutau didelį pyktį.
Kuomet sergi anoreksija, tu manai, kad tai tobula liga, nes visa kontrolė yra tavo rankose, o tuo tarpu bulimija tau atrodo kaip pasišlykštėjimas: tu kontrolės neturi, tu praradai kontrolę, ir tave aplanko begalinė gėda, kad taip darai, ir nuo viso pasaulio bandai tai nuslėpti. Dėl to sergantys šiomis ligomis ir nesikreipia jokios pagalbos“, – toliau prisiminimais dalijasi Paula.
Ir priduria: „Pamenu, internete tuomet dar labai dažnai dalindavausi savo nuotraukomis tam, kad pati matyčiau, ar esu vis dar tokia pati liesa, norėdavau, net laukdavau tų piktų komentarų, kad esu per plona, kad man reikia priaugti svorio.
Aš nesistengiau nuotraukose atrodyti graži, nenorėjau būti patraukli. Aš norėjau būti maža, giliai viduje norėjau, kad visi matytų, kaip man sunku, maniau, kad patirdama kančią aš esu vertingesnis žmogus.“
„Išties tuo metu žodžiai Tu atrodai labai perkarusi Paulai būdavo didžiausias komplimentas, jų jai reikėjo kaip oro. Kaskart kalbėdama telefonu ji man sakydavo, kad viskas jai yra gerai, kad puikiai sekasi karjera.
Tačiau nuotaikų kaita jau tada buvo didelė: vieną akimirką ji būdavo linksma, kitą – jau pikta ant viso pasaulio. Deja, ir tada dar viską nurašiau stresui ir nuovargiui. Prašiau jos grįžti į Lietuvą, tikėjau, kad susitvarkysim, ir viskas bus gerai“, – pasakoja Jūratė.
„Galiausiai vieną rytą dar būdama Kinijoje, atsikėliau dešimčia kilogramų sunkesnė ir siaubingai ištinusi. Kaip vėliau sužinojau, taip nutiko dėl sutrikusios inkstų veiklos – organizme pradėjo kauptis skysčiai, ir inkstai jų nebefiltravo. Nuvažiavau į ligoninę, bet ten man pasiūlė geriau jau grįžti į Lietuvą, nes jie esą neturėjo mano gydymui reikalingos įrangos.
Giliai viduje norėjau, kad visi matytų, kaip man sunku, maniau, kad patirdama kančią aš esu vertingesnis žmogus.
Gydytojai man tik kartojo, kokia sunki yra mano būklė, sakė, kad galbūt net skrydžio neatlaikysiu, nes gali sustoti širdis. Ir žinote, girdėdama tokius žodžius, aš galvojau ne apie tai, kad galiu tuoj numirti, o apie tai, kaip aš dabar atrodau. Ir kad mano mama dabar mane pamatys TOKIĄ – dešimčia kilogramų sunkesnę. Man buvo taip pikta – aš tiek stengiausi, o dabar esu tokia ir turbūt visą gyvenimą tokia ir liksiu“, – prisimena Paula.
„Kai Paula paskambino ir pasakė, Mama, aš ištinau, iš pradžių į tai rimtai nesureagavau, maniau, tiesiog padaugino skysčių. Tačiau, kai pamačiau jos nuotrauką, išsigandau ir liepiau tuojau pat vykti į ligoninę.
Pati susisiekiau su ten dirbančiais gydytojais ir bandžiau su jais susikalbėti anglų kalba. Tai, ką jie pasakė, mane pribloškė: Jūsų dukra gali numirti. Jos inkstai visiškai atsisako dirbti, ir šiuo metu jai yra būtina dializė.
Kaip aš galėjau nepamatyti, kas vyksta su mano dukra, kaip aš, būdama mama, nepamačiau ir kaip taip gali būti, kad mano vaikas dabar yra ties mirties riba?!
Pamenu, kai tai išgirdau, man pradėjo svaigti galva, atrodė, visas pasaulis pradėjo suktis. Aš padėjau telefono ragelį į šoną, atsisėdau ant žemės ir pradėjau klykti.
Aš nesuvokiau, kas darosi, kaip aš galėjau nepamatyti, kas vyksta su mano dukra, kaip aš, būdama mama, nepamačiau, ir kaip taip gali būti, kad mano vaikas dabar yra ties mirties riba?!
Apskambinau Lietuvos medikus, maldavau pagalbos ir patarimų, bet nė vienas iš jų man negalėjo užtikrinti, kad į Lietuvą mano dukra nusileis gyva. Visi sakė, kad skrydis yra be galo pavojingas. Likti Kinijoje – lygiai taip pat pavojinga.
Išgyventi tą parą taip toli nuo dukters, vis galvojant, kad ji bet kurią akimirką gali mirti, man buvo nepaprastai sunku.
Paula į Lietuvą grįžo. Iškart apsilankėme pas medikus, ir man pirmą kartą kilo mintis, kad ji gali sirgti anoreksija. Deja, rasti šios srities specialistus, kurie galėtų mums padėti, buvo be galo sunku.
Dažnai sulaukdavau pasiūlymo dukrą tiesiog pamaitinti. O kaipgi tu pamaitinsi 20-metę merginą? Sugrūsti jai maistą į gerklę, kai ji jo nevalgo? Kaip vėliau sužinojau, to net ir negalima daryti, nes tokiu atveju jai galėjo sustoti širdis.
Skambinau net į psichiatrijos ligonines, psichologus, perskaičiau šimtus knygų, bet vis tiek nesupratau, kas vyksta ir ką man daryti. O ir Paula, mane ramino: Mama, aš susitvarkysiu, aš pavalgysiu, aš jau valgau... O tada ji bėgdavo į tualetą ir užsirakindavo. Aišku, aš iš paskos – bandydavau išplėšti duris, nes žinojau, kad ten ji vemia. Nors išėjusi į akis man sakydavo, kad taip nedarė...
Galiausiai viena pažįstama man primygtinai liepė kartu su Paula kreiptis į valgymo sutrikimų centrą, nors netikėjau, kad mums ten gali padėti, kitos išeities nebuvo – nes tuo metu mano dukra jau net nebesikeldavo iš lovos, ji svėrė 38 kilogramus“, – pasakoja Jūratė.
Tąkart Paula pirmąjį kartą buvo paguldyta į ligoninę.
„Po keletos dienų, pamenu, Paula man skambina be galo laiminga ir vėl kupina energijos. Mama, aš jau pasveikau, man viskas gerai, aš puikiai jaučiuosi ir vėl turiu energijos!
Žinoma, apsidžiaugiau ir aš, pamaniau – ačiū Dievui, mano maldos išklausytos! Po trijų savaičių Paulą iš ligoninės išrašė, tačiau jos gydytojas, kuriam esu be galo dėkinga, jau tuomet mums pasakė: Mes dar susitiksime. Tai taip, aplankysime, pagalvojau, betgi dėl to paties tikrai negrįšime. Iš ligoninės abi išėjome nusiteikusios puikiai. Bet į ją iš tiesų dar teko sugrįžti“, – pasakoja Jūratė.
„Maistą užuosdavau ir būdavau soti“
„Išėjusi iš ligoninės aš vėl grįžau gyventi į Kauną. Džiaugiausi pagaliau vėl atitrūkusi nuo šeimos, gyvenau viena, tad vėl galėjau susigrąžinti savo gyvenimo kontrolę.
Mano situacija vėl pradėjo blogėti ir blogėjo ji sparčiai. Stengiausi kuo mažiau bendrauti su šeima, bandžiau nuo jų atsiriboti, nuolat būdavau pikta, taip tikėdamasi, kad jie pagaliau nustos mane lankyti. Galiausiai nustojau bendrauti su draugais, užsidariau nuo viso pasaulio. Mano mintys ir toliau sukosi apie maistą, pradėjau matyti haliucinacijas, gan dažnai netekdavau sąmonės...
Aš jaučiau tokią stiprią gėdą pirkdama maistą, kad galiausiai pradėjau bijoti pernelyg dažnai lankytis vienoje parduotuvėje.
Tuo metu dar dirbau padavėja, tad maistą matydavau nuolat, jį liesdavau, nešdavau ir uosdavau. Kadangi man valgyti tada kaip ir nereikėjo, maistu aš tiesiog pakvėpuodavau ir būdavau soti.
Vėliau man prasidėjo panikos priepuoliai, net eidama į parduotuvę nusipirkti maisto tiems savo eiliniams persivalgymams, aš galvodavau, kad visi žmonės mane stebi, kad skaičiuoja, ką aš dedu į pirkinių krepšį, ir galvoja, kiek daug aš suvalgau.
Aš jaučiau tokią stiprią gėdą pirkdama maistą, kad galiausiai pradėjau bijoti pernelyg dažnai lankytis vienoje parduotuvėje, kad tik pardavėjos nesuprastų, jog aš ir vėl perku maistą.
Vieną dieną mano energija visiškai išseko. Pamenu, gulėjau lovoje ir neturėjau jėgų net pajudėti. Pasijutau be galo kalta ir išsigandusi. Paskambinau mamai...“
„Mama, manau, kad aš mirštu, – tokius žodžius telefonu man ištarė Paula. Tąkart su šeima į Kauną išsiruošėme per tris minutes, jau po valandos buvome pas Paulą.
Vėl kreipėmės pas savo gydytoją, ir Paula buvo paguldyta į ligoninę. Ten jai buvo padaryta kardiograma, ir gydytojas pamatęs jos rezultatus pašiurpo. „Aš neįsivaizduoju, kaip jai dar nesustojo širdis, jums tuojau pat reikėtų važiuoti į reanimaciją“, – pasakė. Nuvažiavusios į reanimaciją mes sužinojome, kad laiku atvykome – dar valanda, ir mano dukros jau būtų nebebuvę.
Tąkart ligoninėje Paulai buvo pastatyta lašelinė, gydytojai aiškino, kad pasiekta tokia stadija, kuomet problema jau yra ne psichologinė, o fiziologinė.
Buvo būtina Paulai priaugti mažiausiai 10 kilogramų, kad jos organizmas vėl galėtų pradėti funkcionuoti. Jos priaugtą svorį skaičiuodavome gramais – net ir 50 per dieną priaugtų gramų jau buvo pasiekimas. Tik tada prasidėjo tikrasis sveikimas“, – prisimena Jūratė.
Pasveikti – įmanoma!
„Kai išgirdau iš gydytojų, kad išties manęs čia jau ir neturėtų būti, mane gal tai ne tiek ir paveikė. Tačiau, kai pamačiau savo mamą, jos skausmo kupinas akis, aš suvokiau – taip, aš galiu taip kankinti save, bet aš negaliu šitaip kankinti savo artimųjų, savo šeimos, savo brolio, sesers...
Galiausiai supratau, kad norėdama būti „tobula anoreksike“, tam aš turėsiu paaukoti savo gyvenimą, tačiau net ir tada atsiras „tobulesnių“ už mane. Todėl nusprendžiau rinktis gyvenimą be anoreksijos.
Antrą kartą atsigulusi į ligoninę, jaučiau gėdą, maniau, kad susimoviau, bet po truputį supratau, kad aš ne viena tokia, kad anoreksija yra be galo sunki psichinė liga, iš kurios nėra lengva išsivaduoti.
Iš karto paprašiau gydytojų, kad manęs neišleistų namo net ir savaitgaliais, kad mane maitintų taip, kaip reikia, kad ir ką aš sakyčiau. Aišku, buvo dienų, kai jaučiausi įkalinta, uždaryta, maniau, kad išprotėsiu. Tačiau galiausiai pradėjau sveikti.
Išėjusi iš ligoninės dar bijojau, kad bet kada vėl galiu atkristi. Nes anoreksija... Tu net nepajauti, kada ji pradeda su tavimi kalbėtis, kada ji paima viršų, kada ji kalba, o ne tu.
Kai apie savo nerimą pasidalinau su savo gydytoju, jis pirmą kartą man pasakė: „Paula, dabar tu tikrai sveiksti. Nes jeigu tu išeini be baimės, tai faktas, kad čia dar sugrįši. O tie, kurie iš čia išeina su baime, supranta, kad kiekvienam žingsny jie dar turės galvoti, bet bus atsargūs, kad liga vėl negrįžtų.“
„Galiausiai mūsų su Paula artimas ryšys sugrįžo, pagaliau į maistą vėl pradėjome žiūrėti sveikai“, – džiaugiasi Jūratė.
Ir priduria: „Pabaigai dar norėčiau pasakyti, kad labiausiai man turbūt trūko to žmogaus, kuris mane gerai supurtytų ir dar pačioje pradžioje man būtų tvirtai pasakęs: Jūrate, tavo vaikas serga, jai yra būtina pagalba, aš būsiu kartu visą laiką, bet tu privalai ieškoti pagalbos...
O tuo metu mes su visa šeima norėjome pasislėpti, užsidaryti, nes tiesiog nežinojome, ką mums daryti. Todėl visą laiką sakau: kalbėkite, kalbėkite ir ieškokite pagalbos. Žinokite, kad tokie esate ne vieni, tai yra didelė problema, apie kurią vis dar per mažai kalbame.
Ir netikėkite, kai kas nors jums sakys, kad nuo anoreksijos neįmanoma pasveikti. Įmanoma ir išeitis tikrai yra!“
-
Lietuvos svajonių mergina siekianti tapti Paula Čepinskaitė parodė jos gyvenimo moto įprasminusią tatuiruotę
-
Kolumbijos atlikėjo vaizdo klipe nusifilmavusi Paula Čepinskaitė: „Išlaisvinau laukinę širdį“
-
Sukrečianti modelio Paulos Čepinskaitės patirtis: „Netekau tiek svorio, kad kilo klausimas, gyventi ar mirti“
