„Dabar jaučiuosi tikrai gerai ir matau aiškų skirtumą tarp tiesiog motinystės iššūkių ir pogimdyminės depresijos, man labai aiškūs visi šios ligos simptomai, požymiai, pojūčiai. Šiuo metu mano sūnus išgyvena daug raidos pokyčių ir labai prastai miega naktimis. Mažai miegu ir aš, bet jaučiuosi visai kitaip, nei tą laikotarpį iškart po gimdymo“, – sako moteris.
Paklausta, kaip jautėsi pirmaisiais mėnesiais po gimdymo ir kada pradėjo pastebėti pirmuosius depresijos požymius, moteris pasakoja: „Labiausiai šokiravo tai, kad nors vaikutį mes planavome, jis buvo labai norėtas ir lauktas, nėštumas buvo pasakiškas, o gimdymas, nors ir sunkus, bet labai sklandus, po vaikučio gimimo išgyvenau visišką agoniją, absoliutų fizinį skausmą.
Po vaikučio gimimo išgyvenau visišką agoniją, absoliutų fizinį skausmą.
Net nebūčiau patikėjusi, kad taip gali nutikti, kai viskas klostėsi taip gerai. Kadangi vaikelis gimdamas buvo apsivynioję virkštele kaklą ir veidą, man labai giliai plyšo tarpvietė. Plyšimas gijo itin sunkiai ir komplikuotai, tad aš nuolatos gyvenau skausme. Skausmas, bemiegės naktys, žindymo iššūkiai, skaudanti krūtinė, nuolatinis kraujavimas po gimdymo, susvetimėjimas su savo kūnu, visiškas atotrūkis nuo jo mane vertė tiesiai šviesiai norėti mirti.“
Pirmoji pastebėjo mama
Gintarė pasakoja, kad maždaug pusantro mėnesio gyveno su vis stiprėjančiu skausmu, atotrūkiu nuo pačios savęs ir mintimi, kad norėtų išeiti iš namų ir nebegrįžti. „Nebuvo jausmo, kad norėčiau kažką padaryti sau ar vaikui, šis jausmas kilo tiesiog dėl nuolatinio skausmo, nemigos, pavargimo. Man asmeniškai buvo protu nesuvokiama, kaip galiu norėti mirti, kai aš iš tiesų įgyvendinau savo svajonę“, – sako ji.
Pati pirmoji pogimdyminės depresijos požymius pastebėjo Gintarės mama. Depresiją ji įtarė ganėtinai anksti, tiesiog ją sau pripažinti moteriai neleido principai.
„Mąsčiau, kad aš gi ruošiausi, motinystė nenukrito man iš dangaus. Įdėjau visas įmanomas pastangas, kad viskas būtų sklandu. Man buvo nesuvokiama, kaip man taip gali nutikti. Bet kuo mano situacija blogėjo, tuo labiau ėmiau galvoti, kad aš ją išgyvenu“, – sako jauna mama.
Padėjo nusimesti kaltę
Praėjus daugiau nei mėnesiui po gimdymo, Gintarė apsilankė pas savo šeimos gydytoją, nes reikėjo atlikti kraujo tyrimus.
„Buvau visiškai nusiverkusi, nes pusę nakties nemiegojau, skausmo agonijoje ir slaugė susirūpino mano būkle. Ji pradėjo manęs klausinėti, kas man šiandien sunkiausia, kur man labiausiai skauda, kaip gali padėti. Ji iš karto įvardijo, kad įtaria man pogimdyminę depresiją ir užrašė kitai dienai pas psichiatrę, o tą pačią dieną pasirūpino vieta pas ginekologę.
Ši apžiūrėjo mano siūles ir pamatė, kad situacija yra nekokia, pradėjo papildomai jas gydyti. Kai nuėjau pas psichiatrę, ji mane paragino garsiai nuoširdžiai pasakyti, ką jaučiu“, – pasakoja moteris ir sako, kad būtent psichiatrė padėjo jai labai lengvai suprasti, jog visiškai nesvarbu, ar vaikelis yra lauktas, nelauktas, norėtas, nenorėtas, nėštumas, gimdymas buvo sklandus, ar ne, depresija yra liga, kurios nepasirenkame, ji tiesiog nutinka ir nesvarbu, kokios yra aplinkybės.
„Man tai padėjo nusimesti nuo savęs kaltę, kad aš kažko nepakankamai padariau, kad man taip nutiko. Kitas dalykas, kai grįžau namo ir savo šeimos ratui įvardijau, kad man yra patvirtinta pogimdyminė depresija, mano šeima pradėjo truputį kitaip žiūrėti į mano būseną ir mano poreikius, jie suprato, kad man reikia rimtos pagalbos, o ne sakyti „susiimk“. Diagnozė padėjo ir su šeima truputį kitaip komunikuoti, ir pačiai sau atleisti, priimti mintį, kad man dabar reikia pagalbos, kad dabar yra tokia stadija, turiu įveikti ligą, kuri man nutiko“, – atvirauja moteris.
Taip pat priduria, kad jai labai padėjo ir „Krizinio nėštumo centras“, į kurį ją nukreipė ginekologė.
„Galėjau išsikalbėti, sužinojau, kad esu tokia ne viena, kad su manimi viskas gerai, tiesiog dabar yra sunkus tarpsnis, psichologė padėjo persidėlioti savo mintis ir prioritetus taip, kad tiesiog galėčiau sėkmingai veikti. Labai padėjo psichologės išvardyti 5 M, kuriais reikėtų rūpintis labiausiai: miegas, mityba, mankšta, mintys ir malonumai. Vadovaujantis šitais 5 M ir iškomunikavus apie juos šeimai, kad man dabar to reikia, jog atsistatyčiau, pavyko viską išsispręsti galiausiai“, – dalijasi ji.
Gintarė pasakoja, kad praėjus dviem savaitėm nuo diagnozės jai žymiai palengvėjo – dingo noras mirti, o po mėnesio jautė, kad įveikė ligą. Jos manymu, tai padaryti taip greitai padėjo tai, kad laiku sulaukė reikiamos pagalbos.
„Kai nusimečiau kaltę, pagalbą priimti buvo lengviau. O kai priėmiau pagalbą, galėjau skirti laiko sau, atsigauti, susitaikyti su pokyčiais ir pasimėgauti motinyste“, – džiaugiasi moteris.
Pripažinus ligą, palengvėja
Paklausta, kaip liga paveikė jos santykį su sūnumi ir vyru, moteris sako: „Kiek vėliau domėjausi, man buvo gana lengva depresija, nes aš dievinau savo sūnų nuo pat tos akimirkos, kai jis gimė. Man meilė jam, rūpestis juo buvo visą laiką, niekada nenukentėjo mano santykis su sūnumi, nukentėjo mano santykis su savimi, nes negalėjau patenkinti savo poreikių, mane kamavo milžiniška miego stoka, susvetimėjimas su savo kūnu.
Kodėl tai darau, paaiškinti negalėdavau, tiesiog verkdavau.
Labai džiaugiuosi, kad su sūnumi greitai užmezgėme ryšį ir santykį. Vyrui, manau, irgi buvo daug iššūkių ir tikrai pastebėjau, kad jis atlaidžiau pradėjo žiūrėti į mano poreikius, į mano nuolatinį verkimą, jautrumą, sudirgimą, kai man buvo diagnozuota pogimdyminė depresija. Iki tol jis vis ragindavo susiimti, klausinėdavo, kodėl aš ir vėl verkiu. Kodėl tai darau, paaiškinti negalėdavau, tiesiog verkdavau. Po diagnozės jis suprato, kad dabar man tiesiog taip yra, kitaip nebus, reikia išgyventi, išbūti visą šitą laikotarpį.“
Gintarei atrodo, kad sunkiausia yra pripažinti, kad tai nutiko būtent man ar mano žmonai, bet tai padarius ir suvokus, kad liga ištiko ir viskas, dabar laikas gydytis, palengvėja.
Gavus pagalbos iš artimųjų medikamentų gali neprireikti
Laimei, sako Gintarė, jai pavyko išvengti medikamentinio gydymo. Didelės pagalbos ji sulaukė iš šeimos, mamos, kuri atvyko ir padėjo atstatyti jai miego ritmą.
Svarbi buvo ir pagalba ginekologės, kuri padėjo sutvarkyti siūles, dėl ko atslūgo fizinis skausmas. Pasak pašnekovės, be išorinės pagalbos ji nebūtų taip greitai atsistojusi ant kojų. Tiesa, pagalba atėjo tik tada, kai moteriai buvo diagnozuota pogimdyminė depresija ir visi pamatė, kad jai yra blogai ir reikia papildomos pagalbos.
„Pastebėjau ir gal net nusivyliau šiek tiek, kad tiek daug dėmesio po gimdymo yra skiriama kūdikiui, džiaugiamasi juo, ir tiek mažai dėmesio skiriama mamai. Gal dėl to, kad aš šiaip stipri moteris gyvenime, visi tikėjosi, kad susitvarkysiu su viskuo. Buvau tokiose situacijose, kuriose nebegalėjau susitvarkyti, nors aplinka iš manęs to tikėjosi. Atrodė, aš likau užmaršty. Jaučiausi labai vieniša.“
Moteris įsitikinusi, kad turėtų būti atvirkščiai – visas dėmesys turėtų būti skiriamas mamai, nes kai mama yra aprūpinta, aprimusi, pamiegojusi, pailsėjusi, ji 100 proc. pasirūpins kūdikiu. Bet kai mama nėra aprūpinta, niekas nededa pastangų, kad padėtų jai išsimiegoti, pabūti su savimi, atsitraukti, atsipūsti, tada kenčia ir mama, ir vaikas, ir visa likusi šeima.
„Kitoms moterims man, pirmiausia, norisi pasakyti, kad jūs dėl to nekaltos, nes kai nusiimi kaltę, nukrenta ir greta to buvusi gėda. O antras dalykas, pagalbos yra, tiesiog reikia kreiptis“, – tikina Gintarė.
Kreipimasis pagalbos ir jos priėmimas – ne silpnumo, o išminties požymis
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ psichologė Rūta Mickevičienė, paklausta, kodėl svarbu atvirai dalytis savo emocine savijauta nėštumo metu ir po gimdymo, ir kaip kalbėjimas apie savo jausmus gali padėti sumažinti nerimą ir depresijos riziką, sako:
„Kiekvienos moters motinystės kelionė yra unikali ir savita, pripildyta sodrių vidinių išgyvenimų. Ne apie viską lengva ir patogu kalbėti, tačiau verta. Turėdama tvirtą, giluminį ryšį bent su vienu žmogumi, su kuriuo moteris jaučiasi saugi ir gali atsiverti, suteikia sau galimybę įžodinti vidinius išgyvenimus, pasijusti išgirsta ir sumažinti jaučiamą emocinį krūvį“.
Specialistė tikina, kad moters drąsa kalbėti apie patiriamus sunkumus su patikimu žmogumi, kreipimasis pagalbos ir jos priėmimas yra ne silpnumo, o išminties požymis. Tai padeda kartu su kitais atrasti palankių sprendimų ar galimybių, kurių šiuo metu ji viena įžvelgti nepajėgia.
„Visuomenės, artimųjų ir aplinkinių atidumas besilaukiančios ar pagimdžiusios moters būklei, o ne jos ignoravimas ar nuvertinimas, supratimas ir atjauta, įsipareigojimas padėti ir reali pagalba, aktyvus padrąsinimas kreiptis į specialistus yra tai, kas padeda lengviau ir sklandžiau įveikti ar bent sumažinti kilusius psichikos sveikatos negalavimus motinystėje“, – įsitikinusi psichologė R. Mickevičienė.
Susidūrus su pogimdymine depresiją pagalbos galima kreiptis Krizinio nėštumo centrą, kuris
teikia pagalbą patiriančioms: krizinį nėštumą, pogimdyminę melancholiją / depresiją, persileidimą / naujagimio netektį, sunkias emocijas po nėštumo nutraukimo;
www.krizinionestumocentras.lt, tel. +370 603 57912, pagalba@krizinionestumocentras.lt.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
