Ištiko paauglystė: kaip kalbėti su vaiku, kuriam staiga tapai niekuo?

A.Vinkovskienė pažymėjo, kad šiais laikais paauglystės laikotarpis šiek tiek išsitęsia. Anksčiau jis prasidėdavo nuo 12 ar 13 metų ir trukdavo iki pilnametystės. Dabar gi pirmuosius paauglystės simptomus galima pastebėti ir nuo devynerių: atsiranda nepaklusnumas, pasipriešinimas, perdėtas savarankiškumo demonstravimas.

„Tėvams sunku patikėti, kad devynmetis, kuris jiems – tik vaikas, jau žengia į paauglystę. Tačiau tai iš tikrųjų galima laikyti pirmaisiais paauglystės požymiais. O ji užsitęsti gali ir iki 20 ar 21 metų. Tai yra vadinamoji vėlyvoji paauglystė“, – aiškino psichologė ir pažymėjo, kad įprastai paauglystė prasideda sulaukus 11–12 metų, o jos pikas – nuo 12 iki 16 metų.

Pagrindinis paauglystės tikslas – vaikui atsiskirti nuo tėvų.

Tėvų autoriteto nuosmukis

Pagrindinis paauglystės tikslas – vaikui atsiskirti nuo tėvų. Vaikas pradeda turėti savo paslapčių, jam paaštrėja savo erdvės turėjimo poreikis, būdingas noras leisti laiką užsidarius kambario duris.

„Tai – laikas, kai vaikas mokosi savarankiškai vertinti pasaulį ir savo elgesį, formuojasi jo vertybių sąrašas, pasaulėžiūra. Jaunas žmogus santykius pradeda vertinti per „aš ir kiti prizmę“: kaip mane veikia aplinkiniai? Kokią įtaką aš jiems darau?“ – kalbėjo A.Vinkovskienė.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Vinkovskienė

Slopstant tėvų autoritetui proporcingai auga draugų ir bendraklasių įtaka.

„Paauglystėje draugystės reikšmė labai išauga, per ją mokomasi socialinių įgūdžių, megzti santykius ir, svarbiausia, juos išlaikyti. O kur dar pirmosios meilės problemos, dramatiški išsiskyrimai, sužadinantys daugybę stiprių emocijų“, – svarsto psichologė.

Hormonų audros, be abejo, lemia nuotaikų kaitą: tai vaikas ramus ir laimingas, tai įsiaudrinęs, sudirgęs ar susierzinęs.

„Paaugliams iš esmės būdingas dichotominis mąstymas – juoda arba balta. Iš to kyla kategoriškumas. Be to, jie sprendžia daugybę globalių ar egzistencinių klausimų: kodėl vyksta karai? Kodėl turiu mokytis, jei vis tiek senatvėje mirsiu? Kodėl gimiau? Tai yra Visatos masto klausimai, kuriuose ieškoma savo vietos, savo atsakymų ir paaiškinimų“, – dėsto pašnekovė.

Diplomatija ir kantrybė

Be kita ko, paauglystėje formuojasi savojo aš vaizdas: kas aš ir koks aš?

„Merginoms auga krūtys, prasideda menstruacijos. Berniukams keičiasi balsai, padidėja plaukuotumas. Šiuo bjauriojo ančiuko laikotarpiu natūraliai kyla klausimas, ar man patinka mano kūnas, kuris dabar keičiasi? Kaip bendraamžiai reaguoja į mano išvaizdą?“ – neramias mintis vardija A.Vinkovskienė.

Šiuo metu labai svarbi tėvų reakcija, jų komentarai, kurie net nesiekiant įžeisti gali nuskambėti šiurkščiai ar užgauliai.

„Paaugliams norisi išsiskirti, jie eksperimentuoja su apranga, ieško savo stiliaus. Ne visi eksperimentai būna sėkmingi, ne visada pavyksta dailiai pasidažyti ar suderinti drabužius. Šiuos ieškojimus tėvams siūlyčiau vertinti atlaidžiai, į savo vaiką žvelgti kaip į besiformuojantį, besimokantį, ieškantį žmogų, kuriam galima neprikišamai patarti, švelniai nukreipti“, – kalba psichologė ir pažymi, kad procesas reikalauja diplomatijos ir supratingumo.

Fotolia nuotr./Liūdintis vaikas.

Ir toli gražu ne visada į patarimus bus atsižvelgta, mat paaugliai viską nori daryti patys: pats galiu spręsti! Ko jūs lendate? Kodėl kišate savo nuomonę?

„Įdomu ir paradoksalu tai, kad situacijoje, kai iš tikrųjų reikia priimti sprendimą, paaugliai neretai labai sutrinka ir pasimeta. Tiesmukos pagalbos dažniausiai jie nepriims, todėl svarbi tėvų išmintis ir tolerancija. Pasakymas „Aš daryčiau taip, bet tau spręsti“ neturėtų užgauti paauglio ego“, – šypteli A.Vinkovskienė.

Pasakymas „Aš daryčiau taip, bet tau spręsti“ neturėtų užgauti paauglio ego“.

Santykio per dieną nesukursi

Kiekvienas žmogus paauglystę išgyvena labai individualiai. Vieniems ji prabėga nepastebėta, o kiti ne tik patys kamuojasi, bet kankina ir namiškius. Tai, matyt, priklauso nuo žmogaus charakterio, jo temperamento ir prigimtinių savybių.

„Vieni eina, ieško, domisi, tyrinėja, nori viską asmeniškai išbandyti, kiti lieka labiau stebėtojai, slepiasi šešėlyje. Vieni savo kailiu turi patirti, o kitiems visiškai pakanka papasakojimo“, – lygina A.Vinkovskienė.

Vieni savo kailiu turi patirti, o kitiems visiškai pakanka papasakojimo.

Todėl paauglystė gali sukelti chaosą tiek šeimose su stipriais emociniais ryšiais, tiek tose, kur vaikas neišmylėtas, augęs be emocinės paramos ir pagalbos. Esminis klausimas: kam bus lengviau rasti kelią problemoms spręsti?

„Gilus emocinis santykis su vaiku turi būti kuriamas nuo pat jo gimimo. Kai vaikas įžengia į paauglystę, o tu su juo turi pagarbų santykį, jis nebijos klysti ir tau apie tai prisipažinti. Jis ateis ir sakys – prisidirbau, nes žinos, kad tėvai yra pirmieji žmonės, kurie gali jam padėti. Tačiau, jei emocinio ryšio nebuvo, jei tėvai visada rūpinosi tik materialiais dalykais ar buitimi, atsitokėti, kai vaikui 15-ka, gali būti vėlu“, – įspėja A.Vinkovskienė.

VIDEO: Psichologė – apie paauglių elgesį ir grasinimus išeiti iš namų, nusižudyti

Psichologė – apie paauglių elgesį ir grasinimus išeiti iš namų, nusižudyti

Klausyti, stebėti, reaguoti

Šeimoje, kur tvirti santykiai, kur tėvai nepiktnaudžiauja savo autoritetu, kur vaikas gali paprašyti pagalbos, nebijodamas būti pažemintas ar apribotas, paauglystė praeina lengviau: „Tokiems santykiams būdingas abipusis pasitikėjimas, kuris auginamas metų metus vis plečiant ribas.“

Ten, kur trūksta pasitikėjimo, tenka gesinti konfliktų aistras – kuo didesni draudimai ir apribojimai, tuo nuožmesnis pasipriešinimas, kurį neretai seka noras pamokyti tėvus ar net jiems atkeršyti.

„Jei jūsų paauglį vaiką vėlų vakarą namo parveža policija. Jei jis apvagia šeimą. Tai – labai rimti pavojaus signalai, rodantys, kad susirūpinote jau per vėlai“, – konstatuoja pašnekovė.

Norint išvengti didelių problemų, ji rekomenduoja akylai stebėti staigius ir palyginti akivaizdžius paauglių elgsenos pokyčius.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Anna Vinkovskienė

„Gal buvo atviras, bendraujantis, bet pradėjo slapukauti, pasidarė niūrus, nežiūri į akis. Klausykitės, kokios temos vyrauja jo kalboje: ar tai, kad viskas yra nesąmonė, niekas neturi prasmės? Neisiu į mokyklą? Gal nebeliko draugų ir vaikas niekur neišeina? Pradėjo laikytis dietos, o gal valgo viską iš eilės? Šie pokyčiai nėra savaime geri ar blogi. Tai – signalai, į kuriuos tėvai turi atkreipti dėmesį, ir užduoti sau klausimą, kas vyksta ar kas įvyko?“ – nerimo ženklus vardija A.Vinkovskienė.

Keistis tenka ir tėvams

A.Vinkovskienė pažymėjo, kad yra įvairių priemonių dorotis su sunkumais: veikia įvairų paaugliams skirtų psichologinių mokyklėlių, savęs pažinimo kursų, specialių mokymų tėvams.

Psichologo konsultacija irgi gali padėti, ypač tada, kai vaikas nori bendradarbiauti.

Paaugliai labiau linkę viską mesti nei ką nors pradėti, nes jie nori kuo daugiau laiko praleisti su draugais.

„Būna, kad tėvai užrašo vaiką pas psichologą, o jis nenori, todėl ateina į konsultaciją, sėdi ir tyli. Tada psichologui reikia labai daug darbo ir pastangų jį prakalbinti, motyvuoti bendradarbiauti“, – neslepia psichologė.

Ji pabrėžia, kad vien pagalbos vaikui neužtenka: reikia, kad ir tėvai koreguotų savo elgesį, nuostatas: „Įdomi užklasinė veikla, koks nors būrelis ar hobis irgi galėtų tapti išeitimi. Bėda ta, kad paaugliai labiau linkę viską mesti nei ką nors pradėti, nes jie nori kuo daugiau laiko praleisti su draugais.“

„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.