Teoriškai lizdo tuštėjimu yra laikomas etapas nuo pirmo iki paskutinio vaiko išėjimo iš tėvų namų. Nors panaši būsena tėvus gali aplankyti ir vaikams pradėjus lankyti mokyklą ar darželį, kai atžalos namie ima praleisti daug mažiau laiko, tačiau tai, pasak Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros lektorės L.Varžinskienės, yra jau kiti procesai. Šeimų psichoterapeutė teigia, kad per pirmuosius du mėnesius, kai vaikai išvyksta, labai sumažėja poros pasitenkinimas santuoka.
Pirmuosius du mėnesius, kai vaikai išvyksta, labai sumažėja poros pasitenkinimas santuoka.
„Dažnai sutuoktiniai per visą šeimos raidą išmoksta bendrauti tik apie vaikus, o kai jų nebelieka – reikia iš naujo mokytis būti dviese. Todėl natūralu, kad per tuos pirmuosius kelis mėnesius tėvus aplanko ilgesys, jie liūdi, bando ieškoti būdų, kaip vėl reikės būti kartu. Prasideda konfliktai, kyla įtampa, vėl iš naujo vyksta derinimasis vienam prie kito.
Tačiau ištvėrus šiuos sunkiausius mėnesius, kai vėl liekama tik dviese, galima sulaukti ir itin pozityvių pokyčių. Jeigu pora vis dėlto nėra pamiršusi, kaip būti kartu, jeigu jie atranda naujų būdų, kaip leisti laiką dviese, – pasitenkinimas santuoka kyla į tokias aukštumas, kokių per poros egzistavimo laikotarpį dar nėra buvę. Žmonės tada jau pažįsta save, žino, kas jiems patinka, jie jau yra susiderinę, skirtingai nei per medaus mėnesio stadiją“, – tikina L.Varžinskienė.
Išgyvenimai priklauso nuo ryšio su vaiku
Norint išvengti stipraus sukrėtimo ištuštėjus lizdui, šiam etapui šeimų psichoterapeutė pataria pradėti ruoštis dar santykių pradžioje, vos tapus pora.
„Paprastai, pora tuo pačiu metu yra dvi posistemės vienoje sistemoje. Tėvų posistemė ir sutuoktinių posistemė – tie patys žmonės, bet posistemės skirtingos. Jeigu pora tampa labai gerais tėvais, bet pamiršta būti sutuoktiniais, tada pasiruošimas lizdo tuštėjimui tikrai nevyks taip, kaip turėtų.
Ir atvirkščiai – jeigu jie bus tik sutuoktiniai, bet pamirš būti gerais tėvais, tada jau kenčia vaikai. Čia ir prasideda tas derinimasis, ieškojimas būdų, kaip būti ir tėvais, ir sutuoktiniais. Tada lizdo ištuštėjimui bus tinkamai pasiruošta“, – teigia psichoterapeutė.
Pasiteiravus specialistės, kaip skiriasi vyrų ir moterų išgyvenimai vaikams palikus tėvų namus, psichoterapeutė atskleidė, kad tai dažniausiai priklauso ne nuo lyties, o nuo ryšio su vaiku: „Žinoma, moterys apskritai dažniau savirealizaciją sieja su vaikais. Dėl to būtų galima manyti, kad moterims yra sunkiau išgyventi ištuštėjusio lizdo laikotarpį, tačiau mano praktika rodo, kad tai labiau priklauso nuo ryšio su vaikais.“
Santykiai žalingi, kai abi pusės nesugeba gyventi atskirai
Aiškaus laikotarpio, nuo kada iki kada reiktų gyventi tėvų namuose, nėra apibrėžta. Štai, pavyzdžiui, Italijoje visiškai įprasta, jog vaikai tėvų namuose gyvena ir iki 30–35 metų. Absoliučiai priešinga situacija Jungtinėse Amerikos Valstijose – ten tėvų namai dažnai paliekami vos sulaukus 18-os. Pasak L.Varžinskienės, tokie skirtumai, visų pirma, priklauso nuo kultūrinių dalykų, ir jie turi tam tikras funkcijas.
„Čia reikėtų ieškoti labiau praktinių ir sisteminių priežasčių, ne emocinių. JAV vyrauja migrantinė kultūra, tai yra industrinė, ne agrokultūrinė šalis, tad tas ankstesnis atsiskyrimas nuo tėvų suteikia galimybę įsilieti į visuomenės gyvenimą, į bendro vidaus produkto kūrimą kuo anksčiau.
Italijoje ir santuokos yra labai vėlyvos, palyginti su kitomis šalimis, dėl to kiekvienoje valstybėje turbūt atskirai reikėtų ieškoti, kokiu būdu tos tradicijos tapo būtent tokios, o ne kitokios. Mūsų kultūroje iki pat industrinės revoliucijos buvo įprasta, kad vienas vaikas lieka kartu su tėvais tam, kad kažkas perimtų užgyventą turtą, ūkį“, – paaiškino specialistė.
Besirūpinantiems, kiek ilgai vis dėlto derėtų gyventi tėvų namuose, kad tai netaptų problema, šeimų psichoterapeutė patarė: „Ne gyvenimas tėvų namuose yra problema. Kartais žmonės ir visą gyvenimą gali išgyventi tėvų namuose, bet jie labai atsiskiria, turi skirtingą buitį. Problema tampa tada, kai abi pusės – tiek tėvai, tiek vaikai nesugeba atskirai gyventi: negali savarankiškai priimti sprendimų, negali atskirai leisti laisvalaikio. Tada čia jau yra problema – kai tai tampa žalingais santykiais, kai vieni ar kiti negali visavertiškai egzistuoti. Jaunoms poroms visada sakau – jums sveika gyventi atskirai nuo tėvų, taip yra emociškai lengviau.“
Skatinimas vietoj draudimų
Poros neretai susiduria su klausimu, kiek reiktų dalyvauti vaikų gyvenime, jiems palikus tėvų namus, kaip atrasti aukso viduriuką, kad santykiai išliktų stiprūs, šilti, nenutrūktų, tačiau ir nebūtų peržengiama riba, kai vaikas jau jaučiasi per daug kontroliuojamas.
L.Varžinskienė šiam klausimui turi paprastą atsakymą – „Paleiskite ir laukite.“ Psichoterapeutė teigia, jog svarbu paleisti vaikus ir laukti, kada jie patys sakys: „Mama, man tavęs reikia.“
„Tai prasideda gerokai anksčiau nei lizdo tuštėjimas. Tai prasideda dar tada, kai mažas vaikas, kuriam dar tik vieneri, pradeda tyrinėti aplinką, kuris prieš nueidamas nuo mamos sijono atsisuka į ją ir pasitikrina, ar teisingai daro. Nuo čia jau ir prasideda tas paleidimas.
Labai svarbu skatinti vaiką eiti, tyrinėti pasaulį, o ne drausti, kad tik kur nors nepargriūtų ar nenusibrozdintų kelių. Net ir vaikams užaugus, mums gali atrodyti, kad jie priima neteisingus sprendimus, bet kas gali pasakyti, teisinga tai ar neteisinga?“ – retoriškai paklausė L.Varžinskienė.
Anot jos, toks vaikų paleidimas į pasaulį primena situacijas, apdainuotas dar liaudies dainose, kai mama stovi prie vartelių ir laukia savo grįžtančių sūnų.
„Mamų darbas ir yra stovėti prie vartelių ir laukti, kol vaikas sakys: „Mama, prisidirbau, man reikia tavo pagalbos.“ Sveikas santykis yra tada, kai mes leidžiame vieni kitiems priimti sprendimus. Tada, kai mes esame pasiruošę pabūti vieni su kitais, kai kažkoks sprendimas nepasiteisino. Tokios frazės, kaip „juk sakiau tau, kad taip ir bus“, tikrai nepadės“, – įsitikinusi specialistė.
Per krizes mes augame
Vaikai neretai tampa pagrindiniu šeimos ramsčiu, o šiems pradėjus savarankišką gyvenimą, vyro ir moters santykiams kyla pavojus atsidurti krizinėje situacijoje. Sutuoktiniai neišmoksta gyventi ir būti dviese, tad, kai vaikų nebėra, reikia ieškoti, kas jiems galėtų tuos vaikus atstoti.
Mamų darbas ir yra stovėti prie vartelių ir laukti, kol vaikas sakys: „Mama, prisidirbau, man reikia tavo pagalbos.“
Tam, kad kiltų kaip įmanoma mažiau konfliktų, svarbu atrasti būdų, kaip būti tuose dviejų žmonių santykiuose. „Kartais poroms padeda šuns įsigijimas, sodo prižiūrėjimas, kažkokių naujų pomėgių atradimas, keliavimas kartu“, – patarė L.Varžinskienė.
Pasak jos, tokia krizė ištinka beveik visus tėvus. Tačiau po tų dviejų mėnesių viskas turėtų pradėti po truputį dėliotis į savo vietas, susireguliuoti, o jeigu tai nepavyksta arba užsitęsia ilgiau nei turėtų, rekomenduojama kreiptis į specialistą, kuris suteiktų reikiamą pagalbą. Psichoterapeutė priduria, kad „kiekvienas pokytis yra tam tikra krizė šeimoje. Tik nebūtinai ta krizė privalo būti su minuso ženklu, ji gali tapti ir pliusu. Per krizes mes augame“.
Svarbiausia nepamiršti būti ir pora
Norint, kad vaiko išvykimas iš namų netaptų skyrybų priežastimi, o virstų kitokiu, tačiau nauju ir gražiu gyvenimo laikotarpiu – svarbiausia nepamiršti, kaip būti kartu.
„Kai mes pradedame kurti šeimą, per tą visą šeimos egzistavimo laikotarpį turime nepamiršti, kad be to, jog esame tėvai, darbuotojai, seneliai ir t. t., esame ir pora, ir kaip pora mes turime skirti laiko vienas kitam“, – teigia L.Varžinskienė.
Specialistė taip pat pataria ieškoti bendrų veiklų dar vaikams augant. Kai jiems yra 14–16 metų, kai jie vis dažniau sako, jog nenori važiuoti kartu į giminės susitikimą, tada ir turi būti tas laikas, kai vaikai dar šalia, o tėvai jau pradeda ieškoti tų veiklų, kurios abiem būtų smagios ir malonios.
