„Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirbu jau beveik 20 metų ir iš savo profesinės patirties pastebiu, kad yra tokių žmonių, kurie žino, ką daryti, pvz., įvykus gaisrui. Nuvykę į nelaimės vietą kolegos ugniagesiai gelbėtojai paprastai sutinka tokių žmonių, kurie savo veiksmais padeda sau ir mums, gelbėtojams. Visų nelaimių metu žmonės telkiasi, randa daug energijos ir jėgos. Svarbiausia – kad jie žinotų, kur tą energiją tinkamai panaudoti“, – pasakojo D.Gurevičius.
Būti pasiruošus ne mažiau, kaip trims paroms
Anot jo, galvojant apie grėsmes reikėtų būti truputį savanaudžiais ir pradėti pasiruošimą nuo savęs ir savo šeimos. Tai, pasak pašnekovo, padės ir kitiems: „Valstybė bus tiek stipri, kiek būsime stiprūs mes. Nes mes ir esame valstybė.“
Nuo ko pradėti? Atsakydamas į šį klausimą pareigūnas kviečia įvertinti savo aplinką – apsidairyti, kur gyvename, dirbame, mokomės, kokios ten yra rizikos.
„Vieni gyvena mieste, kur yra daugiau žmonių. Vadinasi, nelaimės atveju galima tikėtis daugiau pagalbos. Kita vertus, didmiestyje ir įvykių gali būti daugiau, be to, gelbėjimo procesai gali būti sudėtingesni, pvz., evakuacija. Kalbant apie rizikas, verta užsukti į pasiruošimo ekstremalioms situacijoms svetainę LT72.lt, kurioje, pasirinkus savo savivaldybę, galima rasti daug aktualios informacijos“, – priminė civilinės saugos atstovas.
Šios svetainės pavadinime užkoduota žinutė, skirta visuomenei.
„Įvykus nelaimei, bent 72 val., t.y. bent tris paras, kiekvienas mūsų turėtų galėti išgyventi savarankiškai. Tai yra mažiausias laiko tarpas, kuriam kiekvienas turime būti pasiruošę, kad nei sau, nei savo artimiesiems, nei pačiai valstybei nebūtumėme našta. Svarbu suprasti, kad masinės nelaimės atveju tarnybos su įprastais resursais negalės visiems iš karto padėti, kaip kad esame įpratę“, – paaiškino D.Gurevičius.
Kaip pavyzdį jis pateikė galimą Astravo atominės elektrinės Baltarusijoje avariją. Tokios nelaimės atveju 17 rytų Lietuvos savivaldybių, kurios patenka į 100 km atstumą, blogiausio scenarijaus atveju gyventojams gali tekti slėptis, evakuotis arba tik atsakingoms institucijoms nurodžius vartoti kalio jodido tabletes.
„Žinojimas, kokioje aplinkoje esame, kokios galimos grėsmės, leidžia iš anksto planuotis, ką darysime“, – sakė pašnekovas.
Kitas svarbus dalykas, kurį verta pasitikrinti iš anksto – perspėjimas apie jas. Didelių nelaimių atveju apie tai praneša perspėjimo sirenos ir trumpieji pranešimai, kurie siunčiami į mobiliuosius telefonus.
Perspėjimo sirenų patikrinimai vyksta bent dukart per metus ir po jų, pasak pašnekovo, kartais žmonės supranta, negirdintys sirenų.
„Rengiant šeimos planą galima taip pat pasižiūrėti, kur šalia jūsų namų ar darbo vietos yra įrengta artimiausia perspėjimo sirena. Jų tinklas nuolat plečiamas, tad vien pasitikrinimas iš anksto, ar jas girdėsime, yra namų darbas, kurį turime padaryti kiekvienas iš anksto. Perspėjimo sirenų žemėlapis yra LT72.lt.
Šiuo metu perspėjimo sistema gebėtų perspėti daugiau nei pusę Lietuvos gyventojų – daugiausia jų didmiesčiuose, arba ten, kur didesnė žmonių koncentracija. Bet, jeigu nebus sirenos, yra kita alternatyvi perspėjimo forma – trumpieji perspėjimo pranešimai. Jų vidutiniškai kasmet gyventojai gauna apie 20. Kartais – visos Lietuvos mastu, jei ta grėsmė kyla visos šalies mastu. Pvz., dėl uraganinio vėjo. Vertėtų pasidomėti, ar kiekvienas šeimos narys savo išmaniuosiuose telefonuose yra aktyvavęs būtinus nustatymus, kurie ir lemia – gaunate ar negaunate perspėjimus į telefoną“, – dėmesį atkreipė pareigūnas.
Dar vienas svarbus klausimas, kurį verta aptarti iš anksto, – kur nelaimės atveju šeima slėpsis.
„Dabar berutuliodami įvairius scenarijus dažniausiai nukrypstame į karo scenarijų. Kur žmonės slepiasi karinės atakos atveju? Rūsiuose, priedangose. Todėl vertėtų pasidomėti, kur šalia jūsų yra artimiausia priedanga. Apie tai kalbėti nėra lengva net suaugusiems žmonėms, o su vaikais – dar sudėtingiau. Visgi, verta pripažinti, kad ir į tavo kiemą gali ateiti tokia diena, kurios nelauki, bet kiek kiekvieno galimybės leidžia, reikia pasiruošti iš anksto. Savo galimybių įvertinimas leidžia jaustis ramesniam ir nutikus tam tikrai situacijai – nepanikuoti“, – pastebėjo pašnekovas.
Kada ieškoti priedangos, o kada – kolektyvinės apsaugos statinio?
Sugrįžęs prie klausimo apie priedangas, jis patarė aplankyti jau minėtą interneto svetainę. Joje yra visų atskirose savivaldybėse įrengtų priedangų žemėlapis.
„Priedanga yra skirta trumpalaikei apsaugai oro pavojaus atakos atveju, taip pat antriniam karo pavojui – apsisaugoti, pvz., nuo sprogimo bangos, stiklo dūžių, atsitiktinės kulkos ir pan. Tai gali būti vieta, patalpa arba net, pvz., požeminė perėja. Svarbiausias bruožas – tokia vieta dažniausiai yra po žeme“, – kas yra priedanga, paaiškino D.Gurevičius.
Jis neslėpė, kad kartais priedanga yra per toli arba ją pasiekti nėra galimybių: „Tokiu atveju paprastas po namu esantis rūsys yra geriau negu nieko. Todėl iš anksto reikėtų žinoti, ar šeimos gyvenamojoje (ar darbo) aplinkoje yra tas rūsys. Galbūt kaimynas turi rūsį ir, rengiant šeimos planą, verta su juo pasikalbėti apie tai, jog karo atveju būtų galimybė pas jį laikinai pasislėpti?“
Priedangos – vietos, skirtos laikinam apsisaugojimui oro pavojaus atveju. Kitų nelaimių atveju trumpalaikis prieglobstis suteikiamas kolektyvinės apsaugos statiniuose. „Kaip pavyzdį aš visada pateikiu karo pabėgėlius iš Ukrainos, kai mokyklos, kultūros centrai ir buvo tokios vietos, kur ukrainiečiai 2022 metų pavasarį atvažiuodavo registruotis ir gaudavo galimybę iki kelių parų apsigyventi.
Mokyklos, darželiai, kultūros centrai turi labai patogią infrastruktūrą, kur yra daugiau dušų, tualetų. Kolektyvinės apsaugos statiniai reikalingi ir tuomet, kai dėl vienokios ar kitokios nelaimės gyventojai evakuojami iš savo namų – tarkime, Astravo nelaimės atveju didelį skaičių gyventojų esant pačiam nepalankiausiam scenarijui gali tekti evakuoti ar laikinai perkelti į Vidurio ar Vakarų Lietuvą: užregistruoti, nušvarinti, nuvežti, paskirstyti, pamaitinti, apgyvendinti ir t.t.
Tokios nelaimės atveju natūraliai dalis gyventojų patys pasitrauktų, evakuotųsi kuo toliau nuo grėsmės šaltinio, vadinasi, staiga išaugtų poreikis laikinai apsigyventi, prisiglausti. Panašiai – ir gamtinių nelaimių, ar hibridinės atakos prieš Lietuvą atveju. Pastaruoju per Baltarusijos sieną į Lietuvą pateko didelis kiekis žmonių, kuriuos reikėjo kažkur laikinai apgyvendinti. Kolektyvinės apsaugos statiniuose būtų suteikiami būtiniausieji humanitariniai poreikiai ir prieglobstis didelio masto nelaimės metu“, – skirtumą nuo priedangos paaiškino pareigūnas.
Jis taip pat pridūrė, jog žinoti, kur artimiausias kolektyvinės apsaugos statinys reikia ir dėl to, kad didelės nelaimės atveju ten gali prireikti jūsų ir jūsų šeimos pagalbos. „Taigi, žinoti arti esančius tokius statinius arba priedangas verta dėl įvairių priežasčių“, – pabrėžė civilinės saugos atstovas. Gyventojų evakavimo punktų, per kuriuos vyktų gyventojų evakavimas, kolektyvinės apsaugos statinių ir priedangų žemėlapį galima rasti minėtoje svetainėje.
Paaiškėjus, jog saugaus prieglobsčio artimoje aplinkoje nėra, jis pataria aptarti ir kitas galimybes.
„Karo atveju antra siena nuo pastato išorės irgi yra geriau negu stovėti prie lango ar prie durų, kurios nuo smūgio bangos gali būti išneštos. Neretai daugiabučiuose tai būna vonia ar tualetas, kuris yra bute per vidurį“, – praktišką patarimą paminėjo D.Gurevičius.
Ką būtina aptarti, sudarant evakuacijos planą?
Sudarinėjant šeimos planą reikėtų ir labai atvirai apsvarstyti evakuacijos galimybes. Šiuo atveju reikėtų numatyti vietą, kur bus važiuojama, ir apsvarstyti galimus kelius. Apsvarstyti, kokia transporto priemone važiuosite, kur susitiksite, ką darysite, jei kelias bus uždarytas, nepravažiuojamas – kuo detaliau bus aptarta, tuo daugiau šansų nelaimės atveju sėkmingai pasiekti kelionės tikslą.
„Galima turėti ne tik planą A, bet ir planą B, jei, pvz., sulūš automobilis – galbūt gyvename netoli geležinkelio ar autobusų stoties? Tie dalykai turėtų būti aptarti. Kiekvienas šeimos narys turėtų žinoti tikslų vietos, kur bus vykstama adresą ir net koordinates. Verta ir užsirašyti ne tik mintinai žinoti. Taip pat patartina iš anksto sutarti su artimaisiais, pas ką susirinksite.
Būtina turėti veiksmų planą, kaip visi šeimos nariai elgsis, jei išsikraus išmanieji įrenginiai. Anot D.Gurevičiaus, idealiausiu atveju daugelis mūsų mintinai žinome tik kelis artimiausių žmonių telefono numerius. Todėl, ruošiant šeimos planą, galima susirašyti daugiau kontaktų, pvz., žmogaus, pas kurį evakuositės, visų šeimos narių.
Pašnekovas patarė iš anksto apgalvoti ir tai, kam gali prireikti jūsų pagalbos: „Galbūt jūsų vieniša kaimynė galėtų tilpti į jūsų automobilį ir vykti kartu? Šeimą tikrai verta suprasti ir platesne prasme ir pasirūpinti tais, kurie patys to padaryti negali.“
Nelaimių scenarijai gali būti labai įvairūs – visų numatyti neįmanoma. Visgi, patartina, turėti iš anksto aptartą šeimos narių susitikimo vietą, į kurią bet kokio pavojaus atveju visi rinktųsi. Taip pat šeimos plane reikėtų įrašyti ir konkrečias šeimos narių atsakomybes, pvz., kas grįš namo ir paims išvykimo krepšį ar krepšius.
„Įsivaizduokite, kad pavojus paskelbiamas darbo dieną. Jūs esate darbe. Žinote, kad namuose liko artimieji. Bet iš anksto esate sutarę ir užrašę šeimos plane: lokalios nelaimės atveju mes visi susitinkame už kelių šimtų metrų prie vaikų žaidimų aikštelės ir pan. Ir, jeigu jūs girdite ar kaimynai sako: „Žinai, pas mus ten dabar chaosas – kažkas vyksta.“ Bandote prisiskambinti artimajam, bet jis neatsiliepia arba telefonas išjungtas. Tai ką jūs darote? Važiuojate į sutartą vietą ir laukiate. Nes ten pagal susitarimą ir užfiksavus šeimos plane atvažiuos ir kiti šeimos nariai“, – vieną iš galimų situacijų pakomentavo pareigūnas.
Ruoštis verta ne tik karui
Blogiausias scenarijus – karas, tačiau, anot D.Gurevičiaus, turint šeimos planą, lengviau išbūti ir ištikus kitokioms negandoms. Jis prisiminė prieš keletą metų dalyje Lietuvos fiksuotą didelį snygį, dėl ko žmonės kelioms paroms liko be elektros.
„Buvo vienkiemiai, kurie 6 paras neturėjo elektros. Užversti sniegu, išvažiuoti negali, generatoriaus nėra, nes apie tai nebuvo pagalvota. Tačiau, jei turi išvykimo krepšį, turi ir atsargų mažiausiai trims paroms – maisto, vandens“, – kalbėjo pašnekovas.
Kokie yra svarbiausi daiktai? Anot D.Gurevičiaus, tai rūbai, kurie išsaugotų tavo šilumą (flisiniai, atsparūs vandeniui), patogūs batai. „Bėgikai, žygeiviai paprastai dalį išvykimo krepšiui reikalingų dalykų jau turi – jiems apskritai lengviausia jį susikrauti“, – šypteli pašnekovas.
Kaip vieną svarbiausių ir, deja, daug vietos užimančių daiktų jis įvardino geriamąjį vandenį: kiekvienam žmogui parai reikia turėti nemažiau nei 4 litrus vandens. Taigi, iš viso trims paroms vienas žmogus krepšyje turėtų neštis bent 12 litrų vandens. Alternatyvos – filtrai arba specialios tabletės, kurios išvalo nešvarų vandenį. Maistas turėtų būti greitai duodantis energijos, pvz., juodas šokoladas, riešutai.
„Jeigu imsi grikius, reikės ir daugiau vandens bei priemonės, ant kurios tuos grikius išsivirsi – tai irgi reikia apgalvoti“, – sakė civilinės saugos specialistas.
Išvykimo krepšyje būtina turėti ir visus svarbius dokumentus: ne tik pasas, asmens tapatybės kortelės, bet ir, pvz., atšviesti ar originalūs nekilnojamojo turto išrašai ir panašūs asmeniniai dokumentai.
„Galima iš anksto sudėti į vieną vietą jų kopijas arba sudėti į kietąjį diską, nusiskanuoti ir pan. Nes, jeigu jie ir liks kažkur, mes bent jau jų kopijas turėsime“, – sakė pašnekovas.
Visa kita – asmeninio poreikio dalykai: higienos priemonės, medikamentai (greta įprastos vaistinėlės verta turėti šiek tiek daugiau vaistų, kitų medicininių priemonių, pvz., turniketų; jei žmogus serga konkrečiomis ligomis – jam reikalingų vaistų atsargų).
Išvykimo krepšyje verta turėti ir ryšio palaikymo priemones, pvz., radijo imtuvą, kad girdėtumėme perspėjimus ar aktualią informaciją apie besikeičiančią situaciją.
Visą svarbiausią informaciją apie šeimos plano punktus, išvykimo krepšį bet kuris norintis gali rasti LT72.lt.
Psichiatras: žmogaus protas mėgsta aiškumą
Temos apie pavojus dažnai yra tos, kurių šeimoje vengiama aptarinėti. Vis dėlto psichikos sveikatos specialistai pabrėžia, kad elgtis reikėtų priešingai. Psichiatras Vilius Ogenskas pataria, kad, jei šeimoje yra labai karo ar kitų nelaimių bijančių žmonių, pirmiausia reikėtų pripažinti žmogaus jausmus ir mintis.
„Pritarti, kad iš tikro gali kilti karas, nesvarbu, kokia to tikimybė. Pasakyti, jog yra normalu jausti nerimą ir jaudintis dėl karo grėsmės, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje. Galima užduoti klausimą: „Ką galėtume padaryti, jog jaustumeisi saugesnis?“ Tačiau nereikėtų pačiam pirmam siūlyti sprendimo variantų. Labai svarbu nemenkinti žmogaus jaučiamo nerimo, nesakyti tokių dalykų kaip „ką čia išsigalvojai“, „pasitikrink galvą“, „nebus čia jokio karo, geriau vakarienę padaryk“ ir pan.
Jei nesulauks jūsų atsako, žmogus jausis paliktas su savo problema, ir nerimas tik dar labiau kils. Tokiam žmogui geriau pasiūlyti pasivaikščioti gryname ore, atlikti meditacijos pratimus“, – kalbėjo pašnekovas, pridūręs, kad, jei visa tai nepadeda, verta kreiptis į specialistą – psichologą ar psichiatrą. „Kiekvieną savaitę bent keli žmonės kreipiasi į mane dėl išsivysčiusio nerimo sutrikimo, kuris apsunkina kasdienybę ir neleidžia užsiimti kasdiene veikla. Tokiu atveju reikalingas ir medikamentinis gydymas“, – kalbėjo gydytojas psichiatras.
Jis pritarė minčiai, kad ramiau jaustis padeda ir „plano turėjimas“, todėl verta iš anksto aptarti galimus scenarijus, ką šeima darytų karo atveju, turėti šeimos planą, išvykimo krepšį.
„Žmogaus protas mėgsta tvarką ir aiškumą. Tam tikri žmonių tipai toleruoja ir gerai jaučiasi chaotiškoje aplinkoje, visgi dauguma žmonių gerai jaučiasi tik kontroliuodami aplinką. O tam tikri asmenybės tipai visai negali išbūti net su mažiausia chaoso tikimybe. Kada jaučiate nerimą? Dažniausiai tada, kai nežinote, kas bus. Pirma diena naujame darbe, susitikimas su viršininku, karo grėsmė. Jei laukiame kažko nuspėjamo, nejaučiame nerimo.
Karas (ar kita nelaimė) yra chaotiškas, todėl net jo tikimybė kelia nerimą – ten kontrolę išlaikyti sunku. Tad plano turėjimas, kitaip sakant instrukcijos – kaip kontroliuoti pasikeitusią aplinką, suteikia žmogui aiškumą ir apibrėžtumą, sumažina tikimybę, jog bus kažkas netikėto.
Ekstremaliose situacijose žmogaus smegenyse kontrolę perima vadinamosios „driežo smegenys“ arba limbinė sistema – instinktai ir emocijos, o logika paremtus sprendimus, neturint pasiruošimo, priimti darosi sunkiau. Tad iš anksto pasiruošus galimai grėsmei ir turint konkrečiai sudėliotus veiksmus smegenyse kontrolę išlaiko loginis mąstymas“, – paaiškino V.Ogenskas.
Daugiau informacijos ir patarimų apie tai, kaip pasirengti šeimos planą, ieškokite Lietuvos pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms interneto svetainės LT72.lt rubrikoje „Šeimos planas“.
