Susirinkusią salę klausytojų ji iškart pakvietė pagalvoti, kokio rezultato mes siekiame taikydami įvairias bausmes savo vaikams. Ir kartu pasvarstyti – ar taip darydami, mes elgiamės tinkamai.
Kokio rezultato klaidingai siekiate bausdami savo vaikus?
Taip bandote „nuleisti garą“. „Na, tikriausiai kiekvienam taip yra buvę: esate pavargę po sunkios darbo dienos, o vaikas nebeklauso, tad nesusitvardę, išliejate ant jo per dieną susikaupusias emocijas. Na taip, nesusivaldėte, bet vaikas juk dėl jūsų blogos nuotaikos yra nekaltas“, – aiškino J.Bortkevičienė.
Bandote parodyti savo valdžią. „Baudžiant vaiką, nėra pagrindinė taisyklė parodyti savo valdžią. Tad ir tokie pasakymai: nes aš taip pasakiau šeimoje neturėtų būti vartojami. Juk nemalonu būtų ir jums, jei vadovas darbe pasakytų: – Šiandien negersite kavos. – Kodėl? – Nes aš taip pasakiau! Lygiai taip pat jaučiasi ir jūsų vaikas“, – primena psichologė.
Bandote vaiką priversti nustoti blogai elgtis. „Na taip, jis liaunasi, tuo metu nustoja šokinėti ant lovos. Ir kas tada? Tą akimirką ant lovos jis nešokinėja, ir čia jau yra gerai? Rezultatas pasiektas? Ar nuo to, kad vaikas baigė daryti veiksmą, kuris jums nepatinka, jau jis išmoko jam siunčiamą pamoką? Veikiausiai ne“, – sako J.Bortkevičienė.
Mokote vaikus suprasti, ko iš jų norite. „Na, suprato, kad eiti reikia būtinai per pėsčiųjų perėją. Suprato. Bet ar tai reiškia, kad būtinai ir eis? Suprato, kad einant per gatvę su suaugusiuoju, jam reikia duoti ranką. Suprato. Bet ar visada taip daro?“, – susirinkusių klausė psichologė.
Kaip reikėtų auklėti vaikus?
Anot J.Bortkevičienės, išmokyti vaikus tinkamo elgesio – tai pagrindinis kiekvienų tėvų tikslas: kad vaikai žinotų, ko mes iš jų norime, ko mes iš jų tikimės ir kas yra svarbu.
Specialistė atkreipia dėmesį į keletą labai svarbių punktų.
Ribos ir taisyklės. „Labai svarbi taisyklė, kurią tėvai tikrai turi žinoti, yra tai, kad ribos ir taisyklės vaikams yra reikalingos. Jos yra būtinos kiekvienam, kad žinotume, ką gyvenime daryti galiu ir ko kartais – ne. Juk ir darbe, jeigu atėjus dirbti mums niekas nepaaiškintų, kokios yra darbe taisyklės, ko iš mūsų yra tikimasi, mes irgi nežinotume, kaip ten reikėtų elgtis, tiesa?
Ribas ir taisykles vaikams reikėtų skiepyti jau nuo mažumės. Maža to, tos skiepijamos ribos pamažu vaikui augant turi keistis. Tarkime, jei mes dar visai mažam vaikui neleisime lipti laiptais vienam, tai jau trejų metų vaikui tai daryti turėsime leisti. Na o jei dar baisu, tai eikite iš paskos, bet leiskite jiems tai daryti.
Tačiau vienos taisyklės nepamirškite – lygiai taip pat, kaip mes suaugusieji, tikrai ne visada laikomės nustatytų taisyklių, neverta to tikėtis ir iš savo vaikų. Tik stenkitės dažniau kantriai priminti, ko iš vaikų tikitės“, – pataria psichologė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mokslų daktaras Aricas Sigmanas: dovanokite savo vaikams nuobodulį – tai didžiulė dovana
Šeimos vizija. Anot J.Bortkevičienės, šeimoje taip pat labai svarbu turėti bendrą viziją. Kokios yra mūsų šeimos taisyklės? Ko mes tikimės iš vaikų? Kaip norime, kad jie elgtųsi? Ar savo namuose leidžiame vaikams laisvai lakstyti po namus? Jei taip, tuomet tokia yra taisyklė. Jeigu neleidžiame, vadinasi, vaikai lakstyti turi eiti į lauką.
„Žinoma šeimos taisykles reikia aptarti su savo antrąja puse. Ir reikėtų, kad taisyklės nesikirstų su realiais vaikų poreikiais: smalsumo patenkinimu, fiziniu išsikrovimu, valgymo poreikiu.
Jei norime, kad vaikai gerbtų mus, patys privalome gerbti savo vaikus.
Kitas svarbus momentas – svarbu atsakyti į klausimą ir sau – ar aš pats taip elgsiuosi, kaip reikalauju iš savo vaiko? Ar aš taip pat pasiruošęs prie stalo bendrauti, o ne sėdėti sulindęs į telefoną? Ar aš pasiruošęs vakarienei maitintis sveikai ir prieš imdamas šokoladą desertui, prieš tai suvalgyti visas daržoves? Ar jei norime, kad vaikas nepertraukinėtų suaugusiųjų pokalbio, mes esame pasiruošę lygiai taip pat nepertraukti vaikų pokalbio?
Jei norime, kad vaikai gerbtų mus, patys privalome gerbti savo vaikus. Taisyklių turime laikytis kartu ir geriausias pavyzdys vaikui yra jo tėvai“, – pataria psichologė.
Ar vaiko poreikiai patenkinti? „Kai vaikas elgiasi netinkamai, pats pagrindinis klausimas, kurį mes turime sau užduoti – ko mano vaikui reikia? Galiu jums pasakyti faktą – vaikai gimsta ne tam, kad kankintų savo tėvus, tačiau, jeigu jiems ko nors pritrūksta, jeigu jų poreikiai yra nepatenkinti, jie išties gali elgtis netinkamai.
Pavyzdžiui, mano sūnus – jeigu jis yra nepavalgęs ar nepamiegojęs – prie jo jau geriau nelįsti. Taigi, mano, kaip mamos, pareiga yra visada pasirūpinti, kad šie du jo poreikiai visada būtų patenkinti, jei taip nėra, tuomet aš pati kalta, jeigu jis pasidaro suirzęs ar nepaklusnus.
Lygiai tas pats būna, kai vaikui trūksta dėmesio. Kai vaikas elgiasi gražiai, mes labai dažnai jo nematome, tačiau jei tik jis padaro kažką blogo, dėmesys iš karto atkreipiamas, tiesa? Taip vaikai ir išmoksta – rodyti šou, kad tik gautų dėmesio“, – pasakoja psichologė.
Aiškūs atsakymai. „Jeigu kažko neleidžiate, vaikams būtina atsakyti, kodėl, ir tai aiškinant, nepakanka atsakyti todėl, kad galūnė -ėl, reikalingas konkretus atsakymas. Tad jei neleidžiate vaikui valgyti saldainių, paaiškinkite, kodėl jie yra nesveika, jei neleidžiate šokinėti ant lovos, paaiškinkite, kas nutiks, jeigu jis nuolat ant jos šokinės.
Vaikams paaiškinimas reikalingas taip pat, kaip ir mums suaugusiems. Taip pat būtų gerai, jei draudžiamam elgesiui rastumėte alternatyvą. Tarkime, jeigu vaikas negali šokinėti ant lovos, galbūt jis galės pašokinėti lauke ar batutų parke, jei neleidžiate valgyti saldainio, gal pasiūlykite jam suvalgyti jo mėgstamą vaisių“, – sako specialistė.
Darželis ugdo, mokykla ugdo, o vaiką auklėja tėvai. Nenumeskite savo vaikų auklėti kitiems.
Rečiau – „negalima“. „Paskaičiuokite, kiek kartų per dieną pasakote savo vaikui „negalima“ arba „ne“. Ir tada pagalvokite, ar norėtumėte būti vaiko vietoje? Užuot aiškinę vaikams, ko daryti negalima, paaiškinkite, ką daryti galima, ir pamokykite vaikus, kaip tinkamai elgtis.
Instinktyviai mes labai dažnai vaikui sakome: „Nebėk“, bet juk galime sakyti: „Sustok ir duok man ranką.“ Vietoj griežto „negalima“ mes visada galime pasiūlyti vaikui, ką jis galėtų padaryti geriau, ir tai jam bus kur kas lengviau suprantama.
Auklėjant vaiką, kur kas efektyviau yra koncentruoti dėmesį į tai, ką mes norime, kad jis darytų, o ne ko nenorime. Taigi iš „nenoriu“ pradėkite eiti į „noriu“, galvodami, ką dėl to galėtumėte padaryti. Labai svarbu ir patiems koncentruoti dėmesį į tai, ko aš noriu, ir to mokyti vaikus“, – sako psichologė.
Ir pataria kaskart taikyti sau vieną pratimą: „Kai tik norite vaikui sakyti, ko jis šiuo metu negali daryti, pirma, sakote stop sau ir pagalvojate – ką aš noriu, kad vaikas darytų? Tokiu būdu vaiką mokysite matyti pozityvius dalykus ir galvoti, ko jie nori“.
Kokias klaidas tėvai daro drausmindami savo vaikus?
Mano, kad vaikams ribų nereikia. Anot psichologės, kai kurie tėvai nusprendžia, kad vaikams ribų iš viso nereikia, ir palieka savo vaikus „auklėti“ visiems aplinkiniams: kaimynams, tėvams, draugams, darželio/mokyklos auklėtojoms. Tokie tėvai, vaikams dažnai sako: „Išeisi į darželį, suprasi, kas yra ribos.“
„Ne darželis yra baubas, ne darželis turi kurti ribas. Darželis ugdo, mokykla ugdo, o vaiką auklėja tėvai. Nenumeskite savo vaikų auklėti kitiems“, - siūlo psichologė.
Baudžia pagal nuotaiką. Psichologė tikina, kad vaikai savo tėvų nuotaikų pokyčių ir to priežasčių tikrai nesupranta. Todėl vaikus bausti reikėtų ne pagal nuotaiką ir ne trūkus kantrybei, o pagal tai, kokias taisykles šeimoje esate sukūrę.
Taiko grasinimų repertuarą. „Į lauką neisi“, „Visą vasarą sėdėsi namuose“, „To dviračio dabar jau tikrai nepirksiu“. Pažįstami pasakymai? Anot psichologės, neretai šie ir panašūs grasinimai net neturi logikos, nes dažnai jie net nėra įgyvendinami.
Dovana – kaip paskatinimas ar bausmė. „Vienas dažniausių čia naudojamų svertų – Kalėdų senelis: „Kalėdų senelis viską mato, jei blogai elgsiesi, savo prašytos dovanos negausi“, „Gimtadienio nedarysiu, gimtadienio dovanų negausi“.
Tačiau ar mes tikrai vaikams dovanas dovanojame už gerą jų elgesį? Ne. Mes norime jiems padaryti gerą, juos paskatinti, parodyti, kad mylime. Arba dažnai tėvai sako: „Jei paskaitysi knygutę, duosiu planšetę“, taip vaikui atrodo, kad tos knygutės skaitymas yra toks baubas, kad už jį netgi reikia gauti apdovanojimą. Ar tikrai norite, kad vaikas taip galvotų? Vaiką geriau ne skatinkite dovanomis, o parodykite ar paaiškinkite, kaip yra gerai tam tikrus dalykus daryti“, – pataria psichologė.
Vaikui taiko „nekalbadienius“. „Vaikams tai ištverti ypač sunku, nes jie niekaip nesupranta, kas įvyko. Mokykime vaikus kalbėti, nes tylėdami mes juos išmokysime užsisklęsti savyje. Vadinasi, ne spręsti problemą, kai ji yra, o tylėti. Kai yra sunku, kai yra problema, kalbėkite ir ieškokite sprendimų, tylėjimas čia nepadės.“
Kai vaikui kelia kaltės jausmą. „Čia per tave man galvą skauda“, „Tik dėl tavo elgesio dabar esu piktas“ – tai taip pat dažnai girdimi tėvų pasakymai. Bet išties tikrai ne dėl vaikų taip yra. Taip yra dėl to, kad patys tėvai nemoka savęs kontroliuoti“, – aiškina specialistė.
Smurtas prieš vaiką. „Kai kurie tėvai iki šiol galvoja, kad mušimas, pakelta ranka prieš vaiką, supurtymas, yra normalu ir reikalinga. Taip nėra. Juk ir patys nenorėtumėte, kad jūsų vadovas ar antroji pusė jums prasikaltus kaskart jus gerai supurtytų, tiesa?
Atminkite tai – smurtas gimdo smurtą, jis dresuoja, o ne augina. Taip elgdamiesi gal ir pasieksime greitą rezultatą, tačiau užauginsime nevisavertišką, savimi nepasitikinčią ir be galo daug kompleksų turinčią bei nelaimingą asmenybę“, – aiškina psichologė.
Kaip drausminti vaikus?
Stop – man nepatinka tavo elgesys. Anot psichologės, tai tvirtas, tačiau ne perdėtai griežtas pasakymas vaikui, kai norite, kad jis liautųsi daryti tai, kas jums nepatinka. Šį pasakymą kaskart turėtų lydėti ir paaiškinimas: „Aš norėčiau, kad tu duotum man ranką eidamas per gatvę. Aš norėčiau, kad išjungtum televizorių.“. Vis dėlto, atkreipia dėmesį J.Bortkevičienė, jeigu vaikų poreikiai nepatenkinti, nė vienas metodas neveiks.
Natūrali pasekmė. Kitaip tariant, kai vaikas patiria natūralias savo elgesio pasekmes. „Štai, pavyzdžiui, vaikas numetė sausainį ant žemės. Daugelis tėvų iškart lenkiasi pakelti. Gerai, jei vaikas tą sausainį numetė netyčia, tačiau dažniausiai šį veiksmą jis daro norėdamas pažiūrėti, kas bus. Na, ir jei tas sausainis nukrito – jo nebėra. Jei mašinytė sulūžo, jos nebėra ir nereikia bėgti pirkti naujos.
Taip, žinoma, vaikui bus liūdna, bet jis tai išgyvens, patirs ir supras savo elgesio pasekmes. O tėvai tuo tarpu gali palaikyti, paguosti. Bet – ne moralizuoti ar tuojau pat ieškoti, kuo prarastą žaislą pakeisti. Žinoma, šio metodo taikyti negalima, kai pasekmės gali sukelti pavojų vaikui. Tokiu atveju vaikus apsaugokime ir neleiskime to patirti“, – aiškina psichologė.
Logiška pasekmė. „Kai vaikas neklauso to, ką sakote, taikykite jam logiškos pasekmės metodą. Tarkime, vaikas negražiai elgiasi kavinėje ir dažnai tėvai bent keletą kartų jam pagrasina, kad jei ir toliau blogai elgsis, jiems teks išvažiuoti, tačiau to ir nepadaro.
Tokiu atveju vaikas supranta, kad jis gali daryti ką nori, o tėvai „tiesiog pašnekės ir praeis“. Įspėkite vaiką tik vieną kartą, jei jis neklauso toliau – darykite tai, ką sakėte ir iš kavinės išvažiuokite. Pasakykite vaikui: „Aš labai tikiuosi, kad kitą kartą mes jau tai išmoksime.“ Vaikas turi suprasti, kad bus pasekmė dėl jo netinkamo elgesio“, – pataria J.Bortkevičienė.
Suteikite vaikams galimybę rinktis. „Vaikas sako: Noriu pažiūrėti filmuką. Tėvai: Nori pažiūrėti filmuką ar vakare norėsi pasakos, ką renkiesi? – Filmuką. Na, ir atėjus laikui miegoti, vaikas, žinoma, prašys pasekti ir pasaką. Tuomet jam atsakykite: Ne, tai buvo tavo pasirinkimas. Mes sutarėm, kad tu žiūrėsi filmuką, tad pasakos šiandien nebus. Ji bus rytoj. Ir laikykitės šio vaiko pasirinkimo“, – sako psichologė.
Vietoj „ne“, sakome „taip“, tačiau tai neturi keisti esmės arba sulaužyti tų pačių taisyklių: „Taip, tu galėsi suvalgyti saldainį pavalgęs vakarienę. Taip, galėsi pabėgioti, kai nueisime į parką.
Taip, anot psichologės, mes pasakome vaikui, kada jis tam tikrą dalyką galės daryti, o ne iš karto jį uždraudžiame. Jei nenorite, kad vaikas tai darytų, tuomet jam paaiškinkite, kad jūsų tokios taisyklės, ir vaikas to daryti negali.
Mokykite vaikus spręsti problemas, ne ieškoti kaltų, o – surasti sprendimą: ką galime padaryti, kad išspręstume tam tikrą situaciją? „Štai sulūžo žaislas, vaikas pradeda rėkti. Paklauskite jo, ką jums dabar daryti, kaip elgtis šioje situacijoje? Taip vaikai mokysis galvoti apie tai, ko jie nori ir kokį sprendimą jie mato. Žinoma, nesitikėkite, kad tą sprendimą jums vaikas ims iš karto ir pateiks. Ne, bet taip jie mokysis. Ir nepamirškite vaikų pagirti už tinkamus sprendimus. Mokykite vaikus ne teisintis, o ieškoti sprendimo“, – siūlo specialistė.
Klaidingas metodas – palikti vaiką nusiraminti vienumoje. „To daryti mes negalime. Taip vaikas nurims, tačiau, kas tuomet liks jo širdelėje? Juk lygiai taip pat, kai ir mums būna sunku, kai verkiame į pagalvę ir pykstame ant viso pasaulio, ar tikrai norime, kad mus paliktų vienus? Ar iš tikrųjų mums reikia – kad kas apkabintų ir paguostų?
Jei norite, kad vaikas nurimtų, patraukite jį iš tos zonos, kur kilo stiprios emocijos, ir nusiveskite į kitą kambarį, tačiau nepalikite jo ten vieno. Verčiau pabūkite kartu ir su juo pasikalbėkite, paprašykite, kad nurimtų.
Saugumas yra svarbiausia savybė vaikui, nes kaskart susidūręs su gyvenimo iššūkiais, jis žinos, kad šalia visada yra tie, kurie jį palaiko ir myli.
Taip, vaikas nusiramina, kai jį paliekate, bet, patikėkite, jis galiausiai nusiramins ir jums būnant šalia. Negana to, taip jis išmoks pasitikėti savo tėvais. Ir kai jam bus sunku, jis nebijos jūsų apkabinti ir pasipasakoti. O kai jums bus sunku – paguosti jus. Vieninteliu atveju vaiką geriau palikti vieną – tai tada, kai jūs patys esate neadekvatūs. Kai patys nevaldote savo emocijų, kai patys rėkiate ant vaiko, tuomet taip ir pasakykite: „Aš nesusitvarkau su savimi, man reikia pasitraukti.“ Tuomet nurimkite ir grįžkite pas vaiką, o po to jo atsiprašykite ir apkabinkite“, – siūlo J.Bortkevičienė.
Blogo vaikų elgesio prevencija
Tam, kad šeimoje būtų paprasčiau, lengviau ir reikėtų kuo mažiau to drausminimo, labai svarbu, anot psichologės, yra daryti keletą dalykų, nuo kurių ir vaikai, ir jūs būsite laimingesni.
Visada rytą pradėkite su šypsena. Šypsokitės patys ir pagalvokite, kaip žadinate vaikus. Darykite tai švelniai, su meile, įsijunkite muziką, pašokite kartu. Taip rytas ir visa diena bus smagesnė tiek jums, tiek ir jūsų vaikams.
Dažniau vaiką apkabinkite ir sakykite, kaip jį mylite. Dažniau apkabinkite ir savo antrąją pusę, tegu vaikai mato, kaip mylite vienas kitą.
Visada atkreipkite dėmesį į teigiamą vaiko elgesį ir skatinkite jį toliau taip elgtis. „Mes labai dažnai matome, kai vaikas elgiasi blogai, tačiau kai jis pasielgia gražiai, manome, kad taip turi būti, tad į tai net neatkreipiame dėmesio. Matykime kai jie elgiasi gražiai, pasidžiaukime, kai jie patys sprendžia problemas ir įvertinkime jų gerą elgesį.
Nepamirškite – visi vaikai nori būti geri. Taip pat kaip ir mes – norime būti geri, bet galbūt ne visada tai išeina. Esame savo vaikų mokytojai ir nuo to, kokį pasaulį jiems parodysime, tokie jie ir užaugs.
Tad rodykime savo vaikams laimingą, džiugų ir saugų pasaulį, auginkime savimi pasitikinčią asmenybę. Saugumas yra svarbiausia savybė vaikui, nes kaskart susidūręs su gyvenimo iššūkiais, jis žinos, kad šalia visada yra tie, kurie jį palaiko ir myli“, – tikina psichologė Jūratė Bortkevičienė.