Apie tai, kaip planuotas ir norimas kūdikis gali atnešti ne tik įprastų kasdienybės iššūkių tėvams, bet ir pareikalauti tvirtybės norint jį išsaugoti, apie išlaisvinantį atsisakymą bandyti kontroliuoti gyvenimą ir nebandymą atsakyti į visus „Kodėl? Kodėl man?“ kalbėjausi su jauna dviejų vaikų mama Monika (28 m.), kuri dar prieš metus leido dienas su sūneliu Vincentu ligoninėje, o dabar džiaugiasi mamos iš akių nepaleidžiančiu ir džiaugsmą nešančiu guviu vaiku namie.
Kai jauna moteris ėmė lauktis antrojo vaiko, dukrytei buvo vos 8 mėnesiai, taigi žinodama visą nėščiosios patikros procesą pas gydytojus pernelyg neskubėjo. Apžiūros jauna moteris lankėsi būdama nėščia 12 savaičių. Darant echoskopiją gydytoja atrodė nerami ir tik tarstelėjusi, kad kažkas neaišku, pasikvietė kitą kolegą.
Paskui laukė apsilankymas pas gydytoją genetikę Santaros klinikose, vėl kolegos gydytojo pagalba ir galiausiai diagnozė – gastrošizė. Tai diagnozė, reiškianti, kad išorinė vaiko pilvo siena nesusiformavusi ir žarnynas formuojasi išorėje. Gydytojai tik patikino, kad prognozės tokiems vaikams gana geros ir tokių vaikų išgyvena 80–90 proc., bet esant tokiai ankstyvai nėštumo stadijai prognozuoti dar nieko negalintys – tik stebėti.
Tai diagnozė, reiškianti, kad išorinė vaiko pilvo siena nesusiformavusi ir žarnynas formuojasi išorėje.
Paklausus, kaip pati Monika reagavo į tokią diagnozę, ši sakėsi, kad niekaip nereagavo, nes gana sunkiai viskas suvokiama, kai dar net nėra matomo nėščiosios pilvo, ir tai, ką pasakoja gydytojai, buvo lyg ne apie ją ir jos situaciją.
Nors diagnozė šoko nesukėlė, vėlesnis apsilankymas pas akušerę nebebuvo toks sklandus:
„Nuėjusi pas akušerę pasakiau, kad man nustatė tokią diagnozę. O ji žiūri į mane ir sako: „Aš jums siūlau labai gerai pagalvoti. Aš, žinokit, tokių visokių atvejų esu mačiusi.“ Ir ji taip dramatiškai visa tai man pasakoja.“
Nors tokie akušerės pasiūlymai pamąstyti Moniką ir sutrikdė, bei, kaip ji pati sakė, išėjusi iš kabineto pasijuto taip, kaip turbūt galėjo pasijusti vos sužinojusi diagnozę – nesuprantanti, kas vyksta jos gyvenime. Vidinis nusiteikimas ir vyro palaikymas šioje vietoje buvo svarbesni.
„Aš iki to ir po to, kai atsigavau po akušerės tokių „patarinėjimų“, labai aiškiai supratau, kad nieko nepadariau, jog taip nutiktų, nes man ir gydytoja genetikė labai aiškiai pasakė, kad nėra priežasties. Žinojau, kad nieko nepadariau ir nieko negaliu pakeisti. Ir turėjau tvirtą apsisprendimą, kad nesėdėsiu ir neverksiu per dienas dėl to, nes tai nieko nekeičia į gerą.“
Nors žinią jauna šeima priėmė ramiai, su artimaisiais neskubėjo dalytis – pirmiausia tiesiog supažindino juos su faktu, kad laukiasi, o apie diagnozę pradėjo kalbėti skirtingai su skirtingais žmonėmis, nujausdami, kaip kiekvienas reaguos.
„Tiesiog pranešėme, kad žmonės žinotų, nes visi visada tikisi, jog viskas bus gerai. Bet iš tikrųjų kiekvienas nėštumas, net ir visiškai sklandus, yra nežinomybė. Iš tikrųjų nežinome, kaip baigsis, ar gimdymas bus sėkmingas, kas ten laukia, o juk būna visko.
Mes suvokėme, kad nežinome, kas mūsų laukia, ir dėl to labiausiai išgyvenome. O nežinomybė yra tai, su kuo visada turi susidurti besilaukdamas vaiko“, – pasakojo pašnekovė.
Iš aplinkinių jauna šeima susilaukė ir minčių, kad kūdikio sutrikimo priežastis yra ta, jog praėjo per mažai laiko nuo tada, kai moteris pagimdė pirmąjį vaiką. Tekdavo išgirsti ir tai, koks šis vaikas nepatogus mūsų visuomenei, tačiau apie abortą Monika niekada nesvarstė.
„Aš manau, kad šitas vaikas yra šitas vaikas, o kitas vaikas – jau kitas vaikas. Gi mes nesakome, kai miršta vienas senelis, kad, ai, gi dar turi kitą. Taip nekalbame apie suaugusius žmones. O štai vaikas atsiduria tam pariby, kur ar vienas, ar kitas – tai jokio skirtumo. Aš tiesiog manau, kad neturiu teisės uždaryti durų, kurias ne aš atidariau“, – sakė Monika.
Tokią diagnozę turinčių vaikų natūraliai gimdyti neleidžiama, kad nebūtų pažeisti vidaus organai, taigi vaiką buvo planuojama gimdyti atliekant Cezario pjūvio operaciją. Tačiau kūdikis į pasaulį pasibeldė kiek anksčiau ir, kaip vėliau paaiškėjo, – pačiu laiku, nes ilgiau būti mamos organizme jam būtų buvę pavojinga, ir praėjus dar kelioms dienoms vaikas būtų neišgyvenęs.
„Šitokiu atveju galėtum sakyti: oi, kaip gerai sutapo, kad tie vandenys pradėjo bėgti, kad viskas labai gerai susidėliojo. Aš manau, kad čia buvo Dievo valia, jog tas vaikas apskritai turėjo šansų išgyventi, nes dar kelios dienos ir turbūt būčiau turėjusi pati gimdyti negyvą vaiką. Mane nuo situacijos, kuri būtų buvusi nepalyginamai baisesnė nei tai, ką paskui turėjome ištverti, apsaugojo“, – sakė pašnekovė.
Tekdavo išgirsti ir tai, koks šis vaikas nepatogus mūsų visuomenei.
Iš karto po Cezario pjūvio operacijos vaikas buvo išgabentas į vaikų reanimaciją, kur buvo leidžiamas morfijus ir migdomieji, kad kūdikis nemirtų iš skausmo. Dar po savaitės – operacija, o tada ilgos savaitės ligoninėse su daug nežinomybės, procedūrų ir lėto gijimo.
Monika pasakojo, kad vienas gražiausių momentų buvo, kai reanimacijoje tarp atnešamų sauskelnių rado kūdikių šukas ir paskui sužinojo, kad net ir toks užimtas medicinos personalas turėdamas laiko pašukuoja jų sūnų, kuris, kad ir gimė anksčiau, bet su centimetro ilgio plaukais.
Nors šeimai teko daug ištverti ir vis dar tenka tvarkytis su likusiais padariniais ne kiek fiziškai, bet dvasiškai, Monika dabar džiaugiasi, kad nesvarstė apie jokius alternatyvius situacijos sprendimo būdus ir nebandė pabėgti nuo tos laukiančios nežinomybės ir problemų prieš susidurdama su jomis.
„Ir dabar žiūriu į sūnų – taip, mūsų valstybei kainavo jį laikyti reanimacijoje, daryti operaciją, bet man atrodo, kad vis dėlto būtų daug didesnis nuostolis, jeigu jo nebūtų. Ir ne tik mūsų šeimai, bet ir aplinkiniams.
Iš tikrųjų jis yra tas vaikas, kuris atneša labai daug džiaugsmo ir visi aplinkui jau seniai pamiršo viską, kas prieš tuos metus vyko. Tik mes stengiamės nepamiršti, kad tai būtų mums pamoka, jog ne visą laiką gyvenime būna viskas gerai, ir kad nepriimtume visko kaip savaime suprantamo“, – dalijosi moteris.
Paklausus Monikos, iš kur jauna moteris turi tiek stiprybės, ji sakė, kad tikėjimo ir vilties turėjimas leidžia nusimesti naštą viską gyvenime sukontroliuoti ir nekvestionuoti, kodėl taip nutiko:
„Ir aš tikiu, kad šis vaikas turės kažkokią ypatingą istoriją. Gal jis nebus Lietuvos prezidentas, kaip dažnai tėvai tikisi, ir nemanau, kad tai yra būtina. Bet jau dabar, būdamas vienų metų ir turėdamas šitą istoriją, jis atlieka savo misiją, nes, kai aš ją kam nors pasakoju, manau, tai kažką keičia.“
Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytojos ginekologės-akušerės, Nėštumo patologijos sektoriaus vadovės Reginos Mačiulevičienės komentaras apie atvejus, kai kūdikio laukimą užtemdo pilki ar net visai juodi diagnozių debesys.
– Kalbinta pašnekovė laukdamasi kūdikio su gastrošize – patologija, su kuria didelis procentas gimusių kūdikių išgyvena – iš akušerės sulaukė pasiūlymo gerai pagalvoti dėl laukiamo vaiko. Ar tai normali praktika / patarimas nėščiajai?
– Gastrošizė nėra lengva diagnozė – po jos laukia iš tiesų sunki operacija. Tačiau net gydytojai ginekologai negali siūlyti nutraukti nėštumą, o akušerė negalėjo to siūlyti, nes tai net ne jos kompetencijos ribose, o tuo labiau gastrošizės atveju, nes tai yra išgydoma liga.
– Ar gali gydytojas ginekologas siūlyti abortą, kai žinoma, jog vaikas gims nesveikas arba gimęs net neišgyvens?
– Galiu atsakingai patvirtinti, kad gydytojai ginekologai, pranešdami apie vaisiaus raidos sutrikimus, niekada nesiūlo nutraukti nėštumo. Mūsų pareiga yra suteikti kaip įmanoma daugiau informacijos tėvams apie vaisiui diagnozuotą ligą, jos gydymo perspektyvas esant gimdoje ir po gimimo. Pastebėjus labai sunkią vaisiaus patologiją, abortas galimas iki 22 nėštumo savaitės.
Sprendimą netęsti nėštumo priima tėvai. Bet jei tik matome, kad šeima abejoja, ką daryti toliau, ar matome, kad klausosi mūsų, visada siūlome nenutraukti nėštumo, nes moksliniai tyrimai rodo, jog moterys, nenutraukusios jo ir net palaidojusios vaiką turi nepalyginamai mažiau psichologinių problemų, depresijos, alkoholizmo atvejų ir polinkio į savižudybę tolesniuose gyvenimo etapuose nei tos, kurios pasirinko nėštumą nutraukti.
– Kokios šeimos / tėvai lengviau išgyvena vaikų su patologijomis nėštumo istorijas?
– Remiantis statistinių tyrimų išvadomis, lengviau išgyvena tie, kurie yra vyresni, miesto gyventojai (tuo atveju lengviau pasiekiama psichologo pagalba), labiau išsilavinę ir praktikuojantys kokią nors religiją.
– Teko girdėti, kad kitose šalyse esant labai sunkioms situacijoms vaiko besilaukiantiems tėvams padeda perinataliniai hospisai. Kas tai?
– Perinataliniai hospisai – tai gydymo įstaigos, kuriose vienoje vietoje akušeris-ginekologas, gydytojai specialistai ir psichologai bei dvasininkai padeda šeimoms.
Čia suteikiama psichologinė pagalba, nėštumo priežiūra, taikomas gydymas vaisiui ar naujagimiui po gimimo. Kai neįmanomas gyvenimas ne gimdoje, suteikiama dvasinė pagalba, palydėjimas gedėjimo procese. Taip pat veikia šeimų, išgyvenusių panašias patirtis, savitarpio pagalbos grupės.
– O kokia situacija Lietuvoje – ar čia taip pat planuojama turėti tokius hospisus?
– Lietuvoje nėra perinatalinių hospisų, nes čia turime gerai veikiančius perinatalinius centrus Vilniuje ir Kaune, kur teikiama reikalinga pagalba, ir ji yra prieinama moterims iš visos Lietuvos.
Jei tik matome, kad šeima abejoja, ką daryti toliau, visada siūlome nenutraukti nėštumo.
– Kaip vyksta procesas, kad moteris patektų į perinatalinį centrą?
– Jei gydytojas akušeris-ginekologas, atlikęs vaisiaus ultragarsinį tyrimą, įtaria vaisiaus raidos sutrikimą, jis pats užregistruoja moterį į perinatalinį centrą papildomam laikui – atsidaro vadinamasis žaliasis koridorius ir moterys priimamos per 2 ar 3 dienas.
Kad šeimai nebūtų nepagrįsto nerimo, gydytojas, be papildomos kito gydytojo apžiūros ir tyrimų, neturi teikti informacijos apie vaisiui nustatytus vystymosi sutrikimus.
– Kiek gydytojas ginekologas yra pasiruošęs suteikti psichologinę pagalbą ar nukreipti į tinkamą vietą?
– Dabar kreipiamas didelis dėmesys į medicininius etikos klausimus ir tai, kaip pranešti sunkias diagnozes – tiek per profesinius mokymus, tiek per konferencijas ir įvairiuose profesiniuose leidiniuose. Gydytojas ginekologas visuomet šiais sudėtingais atvejais yra vienoje komandoje su psichologu, socialiniu darbuotoju.
Šeimų paramos grupės kuriasi ne gydytojų, o pačių tėvų iniciatyva, mamos susiranda kitas mamas internetu ir bendrauja. Vis dėlto, remiantis moksliniais tyrimais, labiausiai moteriai psichologinės pagalbos reikia iš vyro, tėvų, draugų (80 proc.), daugiau kaip pusei jų – iš gydytojų, apie 50 proc. tikisi pagalbos iš psichologo.
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ teikia pagalbą išgyvenančioms neplanuotą, krizinį nėštumą, kūdikio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar aborto. Taip pat organizuoja savipagalbos grupes krizinio nėštumo metu ir netekus naujagimio.
Pagalbos galite kreiptis: tel. +370 603 57 912, el. paštu pagalba@neplanuotasnestumas.lt.
