Šį kartą apie krizes. Ir šeimą. Ir šeimos krizes. Visos šeimos jų patiria. Svarbiausia, kaip šeima atrodo po krizės: labiau sustiprėjusi ir vieninga, ar kaip tik – išsibarsčiusi ir ant sugriuvimo ribos.
Žodis krizė skamba labai baisiai ir turi daug neigiamų asociacijų (santykių krizė, ekonominė krizė, naftos krizė, maisto krizė).
Jei labai paprastai, krizė tai situacija, kuri:
- Kelia didelį stresą
- Yra trumpalaikė
- Reikalauja kuo greitesnio sprendimo
Baisu? Taip. Ar gali būti ne taip baisu? Žinoma.
Dažniausiai ką mėgstu daryti, tai pasitelkti šiek tiek sveiko humoro jausmo. Nujautrinu patį žodį, jog jį išgirdus nekiltų panika. Pakrizenu pats sau. Lengviau? Bent man tai taip. Gerai, važiuojam toliau.
Tačiau kartais ištinka didelės krizės, kur humoro jausmas padeda tik labai trumpam. Sprendimai atrodo labai sunkūs, o pasekmės vis tiek tragiškos. Tai ligos, mirtys, bankrotai, skyrybos.
Mūsų šeimą tokia krizė užpuolė prieš 10 metų. Tada dar studijavau medicinos universitete. Kaip tik turėjau chirurgijos praktiką, kai eidamas per ligoninės koridorių prie mamografijos (krūtų rentgeno) kabineto netikėtai pamačiau savo mamą. Ji sėdėjo susirūpinusi, bet pamačiusi mane šyptelėjo ir pamojavo lyg niekur nieko. Atsisukęs dar kartą pamačiau vėl nuliūdusį jos veidą.
Toliau sekė kiti tyrimai, visa diagnostika ir procedūros, ir paaiškėjo galutinė diagnozė – krūties vėžys, ketvirta stadija. Net taikant gydymą penkių metų išgyvenamumas siekė vos 3 procentus. Krizė.
Gydytoja, nepamirštanti, kad ji – irgi žmogus
Kas yra mano mama? Nežinau, ar kiekvienas gali taip pasakyti apie savo mamą, bet mano mama Ina yra nuostabus žmogus. Ji užsispyrusi, kartais net per daug, tiesmuka, dažnai nesupranta kitų žmonių ribų ir nepagalvoja, kaip kitas gali pasijausti išgirdęs jos žodžius. Bet ji nemeluoja. Dažniausiai. Tik kartais pateikia faktus, kaip jai patogiau. Vardan didesnio gėrio. Tą išmokau iš jos ir tuo didžiuojuosi.
Mama mėgsta konkuruoti. Ji visada kažką veikia ir niekada negali nusėdėti vietoje. Nemačiau jos darant tik vieno darbo vienu metu. Daug kalba. Mėgsta pasakoti istorijas, ypač apie savo nuotykius jaunystėje. Mėgsta ir klausytis istorijų. Vaikystėje ji turėjo kantrybės išklausyti visų mano pasakojimų. O aš irgi daug kalbu. Labai. Ji mokėjo drakonų kovos veikėjų vardus ir kiek stadijų turi super sajanai. Palaikė mano paaugliškas madas ir pati man pirko pankiškus drabužius. Nepamiršdavo pridėti: „Aš irgi paauglystėje maištavau..“ Tada sekdavo istorija apie jaunystę.
Mano mama yra protinga. Itin protinga. Ji gali diskutuoti praktiškai visomis temomis. Ir ne tuščiai reikšti savo nuomonę, bet diskutuoti faktais. Ji sukaupusi labai daug žinių. Kai vaikystėje su šeima vakarais žiūrėdavome šeši nuliai – milijonas ar kitas viktorinas, ji šaudavo atsakymą dar nebaigus užduoti klausimo. Visada klausiau: „Kodėl neini žaisti į teliką?“ O ji atsako: „Nes apsijuoksiu prieš visą Lietuvą. Prieš kameras tokia protinga nebūčiau.“
Ina yra anesteziologė-reanimatologė. Ji puiki gydytoja – kartu su ja atlikinėjau praktiką ligoninėje ir mačiau kaip ji dirba – tikra profė. Prieš atlikdama procedūras juokauja, plepa, tačiau atėjus laikui dirbti kaipmat pasikeičia – surimtėja, susikaupia, atrodo tampa kitu žmogumi ir staiga – vėl juokauja ir plepa apie beleką. Niekada nesureikšmino fakto, kad yra gydytoja ir gelbėja gyvybes.
Sakydavo: „Taigi, tų gydytojų kaip prišikta, toks čia ir nuopelnas." Dėl to aš irgi niekada nesureikšminau savo specialybės. Negalvojau, kad esu kažkuo ypatingas, visada mokiausi itin pagarbiai bendrauti su savo pacientais. Mama visada kartodavo, kad gydytojai dirba pacientams, o ne rodo savo žinias. Ji mėgsta kartoti savo mamos, mano močiutės, išugdytą požiūrį į pacientus: „Oi tie mano ligoniukai“, – sakydavo močiutė.
Į priekį varantis noras konkuruoti
Mano mamos hobis yra rašymas. Čia turbūt irgi paveldėjau. Ji visą gyvenimą kažką rašė: į sąsiuvinių paraštes savo klasiokams, paskui – nepadorius bajerius savo grupiokėms. Vienu gyvenimo epizodu lyg ir nieko nerašė. Ir tada aš pradinėje mokykloje laimėjau respublikinį rašinių konkursą. Ir Ina užsivedė. Kaip minėjau, ji mėgsta konkuruoti. Net su savo vaikais. Tada pradėjo rašyti nuotykių apsakymus, remdamasi savo vaikyste ar mano ir brolio žaidimais. Gėdijosi savo rašliavos, per daug niekam nerodė, tik tarp giminaičių. Gražiai rašė, aš pavydėjau jos lengvo rašymo stiliaus ir užsidegimo. Aišku, niekada to nepripražinau.
Taip jos rašiniai keliavo tarp giminaičų, bet didesnės auditorijos nepasiekė. Iki kada aš vėl, jau būdamas abiturientas, laimėjau novelių konkursą (iš tikro laimėjau trečią vietą, bet vistiek tai vertinu kaip pergalę), ir mano apsakymas buvo išspausdintas kartu su kitais laureatais. Priminsiu – Ina mėgsta konkuruoti. Tuo metu ji rašė pasakas vaikams ir po truputį išdrįso jas leisti į viešumą. Ir taip žingsnis po žingsnio ji buvo pastebėta.
Dabar jos pomėgis rašyti tapo kažkuo daugiau nei tik rašinėliais giminėms – ji laimėjo ne vieną vaikų rašytojos premiją ir apdovanojimą, yra išleidusi daug knygų vaikams. Pasiekė pripažinimą. Tačiau to irgi nesureikšmino. Tik važinėja po Lietuvą ir dalina autografus. Bet nesureikšmina. Naujausias jos, kaip rašytojos, etapas – eilės. Kartais keistos, kartais trenktos, kartais ne visai suprantu apie ką. Bet man patinka ir ją palaikau.
O tai kur ta krizė?
Po diagnozės prasidėjo gydymas. Vėžys yra tokia liga, kai žmonės kartais miršta ne nuo jos, o nuo taikomo intensyvaus gydymo. Operacijos, chemoterapija, spindulinė terapija. Nuslinkę plaukai. Žaizdos nuo radiacijos. Visiškas išsekimas. Pirmais gydymo metais ji buvo sunkiai atpažįstama. Net nebuvo panaši į žmogų. O man prieš akis visada stovėjo tie trys procentai statistikoje. Kančia jos veide. Kančia mano viduje. Kartais galvodavau – greičiau jau viskas baigtųsi. Nors būtų ramu. Daug kartų galvoje sukdavau jos laidotuvių vaizdus. Tačiau laidotuvės taip ir neįvyko.
Daug kartų galvoje sukdavau jos laidotuvių vaizdus. Tačiau laidotuvės taip ir neįvyko.
Jei žmonės laimi vikingų loto ar kitose loterijose, tai mano mama laimėjo gyvenimo loteriją. Kažkokiu netikėtu būdu (na, statistiškai įmanoma, visgi trys procentai tai ne nulis) ji išlipo ligai iš nasrų ir pasiekė remisiją. Sunkiai. Neįtikėtinai. Tačiau neprarado humoro jausmo ir savito asmenybės žavesio. Visgi ji kovotoja. Mane stebino, kaip ji sugebėdavo tarp chemoterapijos seansų savaitgaliais vis išskristi į Milaną, Barseloną, Paryžių ar kitą miestą, ironiškai vis klausdama: „Įdomu, ar čia paskutinė mano kelionė?“
Žavi ne tik tai. Ji liko dirbti gydytoja. Ir, kaip dauguma gydytojų, dirba keliose įstaigose. Nors ir turi neįgalumą. Niekada nepamiršiu, kai laukdama eilėje prie chemoterapijos kabineto besitaisydama peruką (labai juokingai su juo atrodė) paklausė savo daktarės: „O kiek laiko čia užtruksim? Nes man reikia į darbą?"
Šalia sėdinti irgi chemijos laukianti moteris neteko amo: „Jūs dar dirbate?“
„Aišku. O ką dar veikti? Gailėti savęs?" – su nuoširdžia nuostaba atsakė mano mama.
Liga sugrįžo po dešimtmečio
Taip ėjo metai. Krizė, atrodo, buvo suvaldyta. Mamos liga tapo mūsų šeimos gyvenimo palydove. Tokia tylia, bet visada už kampo stovinčia grėsme. Vėžiukas, nuolat rodantis savo žnyples. Jau 10 metų Ina sukasi nuolatiniame tyrimų ir palaikomosios chemoterapijos rate. Ir su nekantrumu visi šeimos nariai laukia gydytojų nuospredžio. „Remisija“, – visada išgirsdavome.
Deja, prieš kelis mėnesius, Inai kaip tik sulaukus anūko, gana netikėtai į šeimą vėl atėjo krizė. Vaizdinio tyrimo metu pastebėtas naujas aktyvus vėžio židinys. Vėžiniai markeriai išaugę 100 procentų. Iki šiol taikytas gydymas nutrauktas kaip neveiksmingas. Dabar rekomenduojama atnaujinti spindulinę terapiją ir skirti naują chemijos rūšį. Lyg ir nieko ypatingo. Bet yra vienas BET. Vaistas, kurį nori skirti Inai yra Lietuvoje neregistruotas ir nekompensuojamas ligonių kasų. Jį tektų pačiai pirktis iš užsienio ir toks gydymo kursas, priklausomai nuo veiksmingumo ir trukmės, gali kainuoti daugiau nei 50 000 eurų. Ir tai be jokių garantijų, jog padės.
Kad ir kokia kovotoja būtų mano mama, kad ir kaip stengtųsi palaikyti gerą nuotaiką, tačiau tai – didelė krizė mūsų šeimai. Ir nors ji puikiai maskuoja savo nerimą, tačiau mamos veide vėl matau baimę ir beviltiškumą.
Kaip įveikti krizę? Kaip padėti savo mylimam žmogui? Žinoma, galima tiesiog pasiduoti. Arba galima ieškoti naujų būdų ir kelių. „O ką dar veikti? Gailėti savęs?“
Tad nieko nesakęs savo mamai, paskatintas ir padrąsintas savo žmonos, nusprendžiau palinkėti Inai sveikatos. Tiesiog kviečiu visus žmones, pažįstamus ir nepažįstamus, gimines, draugus, kolegas, mano mamos pacientus ar atsitiktinius skaitytojus palinkėti Inai sveikatos. Žodžiais ar pinigais, ar viskuo kartu.
Ina yra žmogus, dėl kurio verta stengtis visiems.
Šis įrašas portale 15min publikuojamas leidus autoriui.
