Leidyklos VAGA negrožinės literatūros lentynoje – Julios Samuel knyga „Kiekviena šeima turi savą istoriją“ – apie šeimas ir įvairiausius jų patiriamus iššūkius.
Palikdama nuošaliau savo individualaus darbo su žmonėmis praktiką, Julia Samuel į knygą sudėjo patirtį ir įžvalgas, kurios buvo išgrynintos psichoterapinių sesijų su šeimomis metu.
Nors šeimų yra daugybė, tačiau problemos kiekvienoje iš jų gali būti panašios: tuščio lizdo sindromas, konfliktai, priklausomybių keliama žala ar svarba priimti netradicinės orientacijos šeimos narį – visos šios situacijos gali ištikti mus arba mums artimus žmones.
„Šeimos mane žavi ne be priežasties: šeima yra svarbu. Ji – svarbiausias veiksnys vaiko gyvenimui ir tam, koks jis užaugs. Tą nuoširdžią meilę jie atsineša ir į suaugusio žmogaus gyvenimą. Ji stiprina emocinę, fizinę ir dvasinę jų gerovę, leidžiančią gyventi laimingą, sveiką ir produktyvų gyvenimą. Darni šeima yra saugi vieta kurioje galime būti savimi su visomis silpnybėmis ir ydomis ir vis tiek būti mylimi bei visiškai suprasti. Idealiu atveju, tai yra vieta, kurioje visiškai atsiskleidžia mūsų vystymosi ištakos ir aplinka, kurioje užaugome“, – sako knygos autorė.
Vis dėlto, gyvenimas šeimoje gali sukelti traumų, kurioms įveikti būtina psichoterapeuto pagalba. Būtent tokį traumų įveikimą knygoje aprašo Julia Samuel. Aštuonios šeimos ir jų atvejai – kupini nedrąsos ir skausmo, tačiau atsivėrimas, kurį galiausiai pasiekė psichoterapiją lankę šeimų nariai, apdovanojo juos išsilaisvinimo, atleidimo ir dar tvirtesnės meilės dovana.
Nuo netekties skausmo iki išėjimo iš namų, skyrybų ar santykių su patėviais – knygos autorė aptaria, kaip tokios situacijos gali būti paveldimos ir mums net nesusimąstant perduodamos iš kartos į kartą.
„Ši knyga ne apie tai, kaip sukurti tobulą šeimą. Tokių šeimų nėra. Šeimos gyvuoja balansuodamos ties veikimu ir neveikimu – priklausomai nuo vidinių ir išorinių stresorių. Šioje knygoje pasakoju apie aštuonių šeimų patirtis, kai jos susiduria su ypatingu iššūkiu, tekusiu kelioms kartoms. Vienos kartos kitai kartais daromos įtakos lygis dažnai yra nepakankamai įvertinamas. Neišspręsti vienos kartos stresą sukeliantys veiksniai gali būti perduodami kitai kartai ir apsunkinti kasdienį gyvenimą.
Šeimos nuolat patiria sunkumų, todėl jos yra tokios sudėtingos, ir su jomis reikia daug dirbti. Kol vyresnioji karta išgyvena senatvę, jų suaugę vaikai mato iš namų išeinančius savo palikuonis, o tie jaunuoliai prisitaiko ir žengia į pilnametystę.
Šiais laikais tai, kas buvo traktuojama kaip norminis keturių etapų gyvenimo ciklas – įsitvirtinimas (santuoka), plėtra (vaikai), susitraukimas (vaikų išėjimas iš namų), išsiskyrimas (partneris miršta) – anaiptol pritaikoma ne visiems. Santykiai dažnai baigiasi skyrybomis, vaikai išeina iš namų ar grįžta po kelerių metų, o gal vaikų iš viso nėra. Skaitydami tolimesnes istorijas suprasite, kad kartais šeimoms reikia dirbti išvien, o kartais – atsitraukti. Būtent šis šokis – grįžimas į šeimą ir išėjimas iš jos, harmonijos siekimas pripažįstant skirtumus – palaiko stabilumą“, – pastebi knygos autorė.
„Kiekviena šeima turi savą istoriją“ – tai jaudinanti ir sykiu raminanti meditacija, kurioje pateikiami būdai, kaip sumažinti nesutarimus šeimoje ir puoselėti jos gerovę. Knyga, kuri paskatina žengti atleidimo, meilės ir darnos link.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Meilė yra svarbi
Meilė, pagrindinis ir nuspėjamas šaltinis, kuris padeda šeimoms valdyti emocijas, yra svarbiausias dalykas. Meilė visomis formomis: gebėjimas ją duoti, priimti, veikti, atsitraukti, paleisti ar judėti artyn per negandas ir džiugias akimirkas. Šeimos skilimų ir sielvarto priežastis dažnai yra pavydas ir konkurencija dėl to, kas gali būti vertinama kaip ribotas visų šių formų meilės išteklius. Tai virsta kančiomis bei skausmu ir iš to kylančiomis brolių ir seserų bei porų kovomis arba net kartų konkurencija.
Šiuo metu vyksta diskusijos apie prigimtį ir auklėjimą. Gimstame jau turėdami genetinį planą: polinkį į intelektą, atletiškumą ir charakterio bruožus, žinome, kad jų potencialasgali būti išnaudotas arba sumenkintas – priklauso nuo mus supančios aplinkos. Atsitiktinė sėkmė ir tai, kokioje šeimoje gimstame – turtingoje ar skurdžioje, kokia jos istorija, psichologinė sveikata ir šeimos modeliai – turi įtakos auklėjimo kokybei.
Tačiau gerovės esmė yra pagrindinė tapatybė: „Aš esu mylimas ir priklausau šeimai. Ši šeima yra mano namai ir saugus prieglobstis, kad ir kas nutiktų man ar jiems.“ Iš savo patirties ir to, ką sužinojau iš šioje knygoje aprašomų šeimų, galiu pasakyti, kad, lyginant nebiologiškai ir biologiškai susijusias šeimas, istorijos, kurias sau įsiteigiame, tampa tuo, kas esame. Kai mums pasakojamos tikros istorijos, tikime, kad esame mylimi ir jaučiamės šeimos dalimi. Ir klestime, kad ir koks būtų genetinis paveldas ar ryšys.
Šeimos darosi netvarkingos, sutrikusios ir nevykusios tada, kai labiausiai mylime, taip pat labiausiai sielvartaujame, stipriausiai kovojame ir darome didžiausias klaidas. Tačiau klestime, kai šeima saugiai įsitaisiusi mūsų viduje ir visada yra šalia. Šeima verta pastangų, širdgėlos ir nesantaikos. Kai galime pasitikėti, ji gali virsti jėga, padėsiančia išlikti, jei pasaulis apvirstų aukštyn kojomis. Net ir kai skiria didelis atstumas, šeimos buvimas mūsų būties centre gali padėti rasti pusiausvyrą, nepaisant pasaulyje įsivyravusių netvarkos ir beprotybės.
Geriausias dalykas, kurį galime padaryti, kad padėtume tai įgyvendinti, yra prioretizuoti savo šeimą tiek širdyje, tiek mintyse, tiek skiriant laiko.
