Matas mokosi nuo trejų
Mato mama Jurgita atvira – iššūkių šeimai teko įveikti nemažai, berniuko mama jais dalinasi ir su visuomene, tiek „Facebook“, tiek „Instagram“ socialiniuose tinkluose rašydama tinklaraštį „Mato diena“.
Kai Matui suėjo 3-eji, pasakoja Jurgita, Matas pradėjo lankyti vietinę prancūzišką mokyklą Belgijoje. „Atsimokęs ten dvejus metus, pramoko prancūziškai ir grįžome į Lietuvą. Neslėpsiu, Lietuvoje buvo sunkoka gauti darželį, nes toliau norėjome lankyti bendrojo ugdymo įstaigą.
Paskambinus kelioms įstaigoms ir pasakius, kad Matas turi Dauno sindromą (nes visada norėjome būti atviri), gaudavome atsakymą, kad arba neturi sąlygų tokiam vaikui, arba bijo kitų vaikų tėvų, kurie pareikš pretenzijas dėl tokio vaiko jų grupėje. Tąkart mus priėmė privatus darželis, kuris tuo metu bendradarbiavo su Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacija“, – patirtį Lietuvoje prisiminė Jurgita.
Po 3 Lietuvoje praleistų metų šeima išvyko gyventi į JAV ir Matui vėl teko keisti mokyklą. „Lietuvoje turėjęs eiti į pirmą klasę, Niujorke pagal gyvenamąją vietą priklausančioje bendrojo ugdymo mokykloje buvo priimtas iš karto į 3-ią klasę ir mokėsi iki 6 klasės.
Tuomet vėl turėjome grįžti į Lietuvą. Matas pagal amžių Lietuvoje turėjo eiti į 3-ią klasę ir be jokių problemų patekome į tą mokyklą, kurią nurodėme savivaldybei prašyme dėl priėmimo. Baigęs pradinę mokyklą, Matas buvo priimtas į 5-ą klasę pagal gyvenamąją vietą priklausančioje progimnazijoje, kurioje šiuo metu ir mokosi“, – detaliai pasakojo berniuko mama.
Jurgita neslepia, kad dėl dažno mokyklų keitimo kiekvieną kartą šeima išgyvendavo nerimą – ar bendrojo ugdymo įstaiga apskritai priims Matą? Moteris atvira, kad patirčių buvo įvairių.
Pirmoji mokykla
Belgijoje, prisiminė Jurgita, Matas buvo priimtas lengvai, nes tą pačią mokyklą lankė jo brolis ir šeima jau pažinojo mokyklos administraciją.
„Taip pat toje mokykloje jau mokėsi vienas vaikas su Dauno sindromu ir mokyklos bendruomenė žinojo, ko galima tikėtis, kam ruoštis. Ir jie labai gerai pasiruošė: sumažino klasės dydį nuo 24 iki 14 vaikų. Paskyrė mokytojai padėjėją, kuri padėjo visai klasei ir Matui.
Turėdavome reguliarius susitikimus su mokyklos administracija ir specialistais, kuriuose aptardavome Mato progresą, su kokiais iššūkiais mokykla susiduria, ir diskutuodavome, kaip juos spręsti. Kasdien bendraudavome su mokytoja ir padėjėja, tad viską žinodavome ir reikalui esant, galėdavome iš karto reaguoti“, – apie bendradarbiavimą su mokykla kalbėjo Jurgita.
Tiesa, ji pridūrė, kad Belgijoje šeima bendravo su viena nevyriausybine organizacija, kuri neatlygintinai teikia pagalbą šeimai ir mokyklai: „Vieną kartą per savaitę tos organizacijos specialistas ateidavo pas mus į namus ir į mokyklą, stebėdavo Matą ir vėliau patardavo mums ir mokytojams, kaip turėtume elgtis su Matu. Buvo didelė pagalba tiek mums, kurie taip pat ne viską žino, tiek mokyklai.“
Jurgita atkreipė dėmesį, kad tik vėliau iš Dauno sindromo bendruomenės sužinojo, kad Belgijoje patekti į bendrojo ugdymo mokyklą nelengva, nes tuo metu Belgijoje egzistavo (o gal ir dabar egzistuoja) specialaus ugdymo mokyklos: „Buvo itin reti atvejai, kai bendrojo ugdymo mokyklos priimdavo vaikus su Dauno sindromu. Tad tam tikra prasme buvome jiems įkvėpimas ir pavyzdys, kad įmanoma tai pasiekti ir Belgijoje.“
Kuo skiriasi JAV?
Prisimindama gyvenimą JAV, Mato mama taip pat tikina, kad patirčių būta labai įvairių. „Kaip žinia, JAV turi priėmusi specialųjį teisės aktą, kuris įpareigoja visus vaikus priimti į bendrojo ugdymo mokyklas, jų nediskriminuojant pagal negalią, rasę, religiją, kultūrą ir pan. Tėvai sprendžia, kurią mokyklą lankys jų vaikas. Tačiau kiekviena valstija yra nustačiusi savo tvarką ir priėmusi teisės aktus, kaip vyksta ugdymo procesas.
Kadangi mes gyvenome Niujorke, jame vis dar egzistuoja segregacinis ugdymas, t.y. įsteigtos specialiosios mokyklos, kuriose mokosi vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais“, – situaciją aiškino berniuko mama.
Anot jos, po dviejų bendrojo ugdymo mokykloje praleistų metų Matui buvo pasiūlyta pereiti į vieną iš specialiųjų mokyklų. „Kadangi mes griežtai nesutikome, o mokykla primygtinai reikalavo pereiti, teko įsikišti Niujorko švietimo departamentui ir spręsti šią situaciją. Situacija buvo išspręsta mūsų naudai ir Matas liko savo mokykloje toliau tęsti ugdymo procesą. Esu girdėjusi, kad nuo šių mokslo metų Niujorke yra pakeista tvarka ir dabar tėvai patys nusprendžia, kokią mokyklą lankys jų vaikas, ir mokykla turi užtikrinti visas sąlygas vaiko priėmimui (kaip reglamentuota pagrindiniame JAV teisės akte)“, – apie nelengvus iššūkius kalbėjo Mato mama.
Iššūkis – stereotipai
Bandydama palyginti turėtas sūnaus patirtis bendrojo ugdymo įstaigose Jurgita atkreipia dėmesį, kad, pirmiausia, skiriasi pats priėmimas, o antras dalykas – stereotipai.
„Dalykas, su kuriuo susidūrėme tik Lietuvoje – tai mokyklų administracijos ir klasės vaikų tėvų stereotipinis mąstymas bei iš to kylančios įvairios nepagrįstos baimės. Vis dar galvojama, kad vaikas, turintis Dauno sindromą, yra nemokytinas, kad jis gali būti pavojingas ir keliantis grėsmę kitiems vaikams. Matas, pavyzdžiui, kalba keliomis kalbomis ir net buvo kviestas vertėjauti konferencijoje apie įtraukųjį ugdymą.
Vis dar galvojama, kad vaikas, turintis Dauno sindromą, yra nemokytinas.
Tačiau taip nėra. Kiekvienas žmogus yra skirtingas ir kiekvienas vaikas su Dauno sindromu taip pat yra skirtingas savo būdo, elgesio savybėmis, intelektu. Todėl nemačius ar nepažįstant vaiko, nuspręsti, kad jis netinkamas būti mokykloje ar klasėje vien tik dėl to, kad jis turi Dauno sindromą, yra neteisinga, ir tai liūdina“, – įsitikinus Jurgita.
Mato mama viliasi, kad jos šeima savo pavyzdžiu ir atvirumu prisideda prie požiūrio į ypatingus vaikus pokyčio.
Beje, ji pridūrė ir dar vieną opų dalyką: „Norėčiau akcentuoti ir tai, su kuo dabar intensyviai kovojame – tai patyčios mokykloje. Matas šiuo metu išgyvena ypač sunkų tarpsnį – paauglystę, sulaukia iš kitų vaikų daug patyčių ir užgauliojimų. Patyčios labai skaudina Matą. Jis sunkiai jas išgyvena, ypač, kai jį vadina „daunu“.
Matas pilnai suvokia šio žodžio reikšmę ir paplitimą visuomenėje, todėl jis dvigubai skaudžiau į tai reaguoja. Apie tai nuolatos kalbamės tiek su mokyklos administracija, mokytojais, tiek su klasės tėvais. Suprantame, kad yra labai sunku eliminuoti patyčias iš mokyklinės aplinkos, tačiau džiaugiuosi, kad ir mokyklos administracija, mokytojai, ir ypač Mato klasės tėvai yra suinteresuoti tą padaryti“, – viltingai kalbėjo Mato mama.
Svarbus žingsnis
Nepaisant sunkumų, Jurgita pridūrė, kad labai džiaugiasi, jog Lietuva žengė tokį svarbų žingsnį į visuotinę įtrauktį. „Šis sprendimas – tai svarbus žingsnis link brandesnės mūsų visuomenės. Pajuokausiu, bet tai yra tiesa, kad dabar jau Lietuva yra kelrodė žvaigždė Vakarų pasauliui dėl įtraukiojo ugdymo. Tačiau priimtas sprendimas – tik pradžia nelengvo kelio, kurį Lietuva turi nueiti, kad įtraukusis ugdymas būtų sėkmingas“, – svarstė moteris.
Sėkmingam įtraukiajam ugdymui, Mato mamos teigimu, turi būti sukurta visa sistema, kuri užtikrintų tiek mokytojams, tiek mokiniams kokybišką ugdymo aplinką ir reikalingą pagalbą. Trūksta dar daug įvairių sričių specialistų mokyklose – mokytojų padėjėjų, specialiųjų pedagogų, psichologų ir pan., kurie sudaro reikšmingą dalį įtraukiojo ugdymo sėkmės. Būtent todėl pereinamuoju laikotarpiu, pasak pašnekovės, labai reikalingas visų susitelkimas.
Šiame etape turėtume visi susitelkti ir padėti vieni kitiems.
„Šiame etape turėtume visi susitelkti ir padėti vieni kitiems. Seminaruose tėvams ir mokytojams akcentuoju – tam, kad vaiko su ypatingaisiais poreikiais įtraukimas būtų sėkmingas, reikalingas visų šalių (mokyklos administracijos, mokytojų, specialistų, vaiko tėvų ir klasės tėvų) bendradarbiavimas. Tik bendradarbiaudami mes galime padėti vieni kitiems, kad šis procesas būtų lengvesnis ir sklandesnis“, – neabejojo moteris.
Kalbant apie visuomenės požiūrį, Jurgita pasidžiaugė, kad jis akivaizdžiai gerėja: „Mes šioje kelionėje jau 14 metų: kas buvo prieš 14 metų ir dabar – kaip diena ir naktis.“
Mokykloje, Jurgitos teigimu, Matui labai patinka. „Jis daug joje išmoksta, ne tik akademiškai, bet ir bendravimo su kitais, disciplinos, tvarkos laikymosi, savarankiškumo. Manau, kad jo buvimas bendrojo ugdymo mokykloje moko ir mokyklos bendruomenę priimti visus vaikus tokius, kokie jie yra, juos pažinti ir suprasti, taip pat empatijos“, – tikino Jurgita.
Mato mama neslepia, kad iššūkių pasitaiko ir dabar, bet ji džiaugiasi, kad sūnus mokosi bendrojo ugdymo mokykloje: „Jaučiame didelį žmonių palaikymą ir optimistiškai tikimės, kad taip bus iki mokyklos baigimo 12-oje klasėje.“
Daugiau informacijos apie įtrauktį rasite čia.
