Kristina pasakoja, kad nors projektas gimė prieš metus, tačiau polinkis svajoti joje buvo gimęs jau seniai.
„Kai man buvo 16 metų, mano draugė pasakė, kad jeigu likus minutei iki Naujųjų metų sugalvoji kokią nors svajonę, ji išsipildo. Ši idėja buvo visiškai crazy, bet aš tuomet sumąsčiau tokį netikėtą norą ir pasakiau, kad jeigu tai išsipildys, vadinasi, stebuklų būna“, – prisimena Kristina.
Noras išsipildė ir būtent tai privertė ją susimąstyti, kad yra tam tikros technikos, savo norų išraiškos būdai, kurie padeda pasiekti savo tikslą.
Iš skurdžių svajonių – į pilnatvę
K.Busilaitė rimtai pradėjusi svajoti sulaukdavo ir pastebėjimų, kad tai neveikia.
„Aš visuomet sakau – žodžių galia yra labai stipri. Neužtenka pasakyti, kad „aš noriu automobilio“. Tai niekada neišsipildys – jūs turite žinote, ko tiksliai norite, nes nesuformulavę minties galite gauti tai, ko nesitikite“, – pasakoja ji.
Ji pati įvardija klaidas, kurias darydavo. Pavyzdžiui, sakydavo, kad niekada negalės sau to leisti, o ir net neleisdavo sau svajoti apie brangesnius daiktus.
Labiausiai palietė vaikų pastebėjimas ir klausimas, ar ir kitos šeimos taip svajoja?
„Prieš daugiau kaip metus paklausiau savo vaikų, ko jie norėtų gimimo dienos proga. Supratau, kad jau trečius metus vaikai prašo to paties, o kadangi aš pati sau daug ko neleidžiu, vadinasi, ir mano vaikai yra riboti. Intuityviai pradėjome kartu su vaikais rašyti svajones – jos buvo juokingos, netikėtos, keistos. Vaikai iš pradžių net nesuprato to prasmės, tačiau mes visi tapome žymiai laisvesni, kūrybingesni ir pastebėjome, kad tos svajonės pildosi“, – prisimena Kristina.
Tačiau svarbu ne tik tai – Kristina sako, kad gebėjimas kartu svajoti juos suartino kaip šeimą, padėjo užmegzti dar tvirtesnius ryšius: „Ir mes kalbame ne apie daiktus, bet apie gilesnius dalykus, pavyzdžiui, įveikti baimę ar išmokti kokią nors naują kalbą.
Labiausiai palietė vaikų pastebėjimas ir klausimas, ar ir kitos šeimos taip svajoja? O jeigu jos taip pat darytų, kaip ir mes, jie būtų laimingi ir jų svajonės taip pat išsipildytų? Tai tapo pradžia ir mano knygai „Svajonių kūrėjas“, – sako K.Busilaitė.
Ji prideda, kad knygos tikslas buvo suburti šeimą, kad visi kartu dalintųsi svajonėmis ir kurtų tvirtą tarpusavio ryšį, o svajojimas taptų kultūra, tradicija.
Pati Kristina pasakoja, kad yra kilusi iš nedarnios, skurdžios šeimos, patyrusi patyčias, o santykiai su mama – šalti, todėl antra jos rašoma knyga yra apie tai, kaip atkurti ryšius, apie vaikystės patirtis – ji dalijasi kiekvienu žingsneliu, kuris priartina ją ir mamą vieną prie kitos. Santykiai šeimoje Kristinai itin aktualūs, nes ji veda ir įvairius seminarus šeimoms netikėtomis, sudėtingomis ir aktualiomis temomis.
Karantinas, kuris neišgąsdino
Nors daugeliui karantinas tapo tikru kalėjimu, ne vienas jame atrado tai, ko ilgai ieškojo. Kai kas pradėjo naują verslą, kai kas – atrado ramybę, na o Kristina sau leido pripažinti, kad yra rašytoja.
„Man rašymas buvo toks savaime suprantamas dalykas, kad aš net negalvojau apie tai, jog galėčiau gauti kokias nors pajamas iš šio savo užsiėmimo. Pradėjau dalintis savo tekstais ir sulaukiau palaikymo – žmonės man vis kartodavo, kaip jie laukia mano knygos. O aš to net negirdėdavau.
Iki rašymo aš dirbau visus įmanomus darbus – dešimt metų medicinos srityje, taip pat užsiėmiau statybų ir restoranų veikla, žodžiu, kuo toliau nuo meno srities.
Pradėjau dalintis savo tekstais ir sulaukiau palaikymo – žmonės man vis kartodavo, kaip jie laukia mano knygos. O aš to net negirdėdavau.
Džiaugiuosi, kad išdrįsau – karantino metu gimė mano knyga. Ėjau į tai, kad noriu kurti, ir nepaisant suvaržymų, dirbau labai intensyviai“, – sako Kristina, kuriai šiandien žmonės sako, kad ji visiškai kitokia nei buvo, ir tam įtaką padarė jos pačios priimti sprendimai, pokyčiai, atsidavimas sąmoningumui, mokymams.
Kaip teisingai suformuluoti savo norus, kad jie išsipildytų?
Kristina pasakoja, kad jos knyga – tai ir praktinis vadovas, patariantis, kaip svajoti ir ko nedaryti. Pirmiausia, pasak jos, reikia sau leisti norėti svajoti, nenumesti svajonės į šoną.
„Žmonės sako, kad svajoja, bet į tai žiūri atsainiai, todėl labai svarbu tiksliai įvardinti savo svajonę, aiškiai apibrėžti.
Pavyzdžiui, aš prie kelerius metus užsirašiau savo dienoraštyje, kad noriu pamatyti Paryžių. Taip ir nutiko – aš tiesiogine prasme pamačiau Paryžių, bet kad mėgaučiausi kelione, patirčiau džiaugsmą, įkvėpimą, to nebuvo. Kelionė buvo bėgte, todėl grįžome pervargę ir nesulaukę tų įspūdžių, kurių tikėjomės. Tada supratau, kokia stipri žodžio galia ir kad reikia skirti pakankamai laiko, kad aprašytum svajonę", – sako Kristina.
Ji priduria, kad labai svarbus svajonės vizualizavimas ir detalizavimas. „Kai norėjau išleisti knygą, aš vizualizavau ir buvau tame jausme, kad esu Knygų mugėje ir pasirašau savo knygas. Kai vizualizuojame, jau esame tame ir tuo mėgaujamės, todėl visi veiksmai, kurie būtini pasiekti tą svajonę, tampa lengvesni. Pastebiu, kad vizualizuoti lengviau meninės pakraipos žmonėmis, o linkusiems į tiksliuosius mokslus patarčiau detaliai aprašyti savo svajones nuo formų iki spalvų, idėjų, jausmų, vietos“, – sako K.Busilaitė.
Kitas svarbus aspektas – apsupti save tinkamais žmonėmis. Tai reiškia, kad reikia stebėti aplinką ir semti naudingą informaciją iš tų, kurie pozityvūs, motyvuoti, įkvepia.
„Kai aš pradėjau kurti knygą, sulaukiau ne tik palaikymo. Man sakė, kad visi daro tuos pačius dalykus, pilna mokymų, kam tau reikalingi tie seminarai ir panašiai. Aš visada padėkoju ir stengiuosi atsiriboti, nes tokie žmonės mane stabdo. O juk baimė daro didžiausią įtaką mūsų svajonių ir norų neišsipildymui. Baimė, kad nepasiseks, baimė, kad tai, ko niekada nedarėme, atneš nesėkmę. Aš visada žmonėms patariu įvardinti ir suprasti, ar tai reali baimė, ar tik kitų žmonių primesta nuomonė, jų patirtis“, – sako rašytoja.
Kitas svarbus aspektas – apsupti save tinkamais žmonėmis. Tai reiškia, kad reikia stebėti aplinką ir semti naudingą informaciją iš tų, kurie pozityvūs, įkvepia.
Ji priduria, kad terminas svajojant taip pat svarbus. Žmonės dažnai sako, kai užaugs vaikai, tada.... mokysis, keliaus ar darys tai, apie ką svajojo.
„Tokie žodeliai kaip „kai“, „kažkada“, „kada nors“ ir panašūs – neveikia, tik stabdo. Todėl patarčiau sau duoti tam tikrą laiko terminą ir pasąmoningai save projektuoti, kad tos svajonės išsipildytų. Nes tai disciplina, padedanti planuoti, kurti strategiją ir tapti atsparesniems netikėtumams", – pastebi Kristina.
Kita problema, kuria užkertame kelią savo norams, – ribojimas. Kristina pasakoja, kad pati susidūrė su nepritekliumi ir svajonėse dėl to save labai ribodavo. „Pavyzdžiui, aš sau leisdavau svajoti apie atostogas Palangoje, bet ne Australijoje ar Balio saloje. Todėl šiandien sakau, kad reikia sau leisti kuo daugiau ir neriboti savęs svajojant. Labai padeda įpročių keitimas svajojant“, – sako ji ir priduria, kad žmogaus smegenys yra sutvertos taip, kad joms pokyčiai nereikalingi, jos linkusios daug ką daryti automatiškai ir, pradėdami tam tikrus pokyčius, tarkime, sportuoti, neretai juos metame.
Kodėl taip nutinka ir ką turime žinoti? Pasak pašnekovės, jeigu turime norą kardinaliai keisti gyvenimą, natūralu, kad mūsų smegenys priešinsis tam. „Reikia suprasti, kaip dirba smegenys. Kai pradedame nuo mažų pokyčių, jau galime suprasti, kaip smegenys su mumis žaidžia, kaip reaguoti ir kaip dirbti, kad pasiektume tikslą“, – sako rašytoja. Jos nuomone, reikėtų lavinti savo protą ir nepasiduoti automatiškiems veiksmams.
Aš sau leisdavau svajoti apie atostogas Palangoje, bet ne Australijoje ar Balio saloje. Todėl šiandien sakau, kad reikia neriboti savęs svajojant.
Kitas jos patarimas – išmeskite „ne“ iš savo žodyno. Mes labai dažnai savo žodyne vartojame žodžius, kurie prieštarauja mūsų pačių norams. „Aš tai vadinu kalbos higiena – reikia galvoti, ką kalbame. Žodžiai „taip“ ir „ne“ turi būti vartojami tikslingai. Nesakykite „ne“, jeigu norite pasakyti „taip“, ir atvirkščiai – nesutikite, jeigu tai darote iš reikalo“, – sako Kristina.
Kaip svajonės pakeitė Kristinos šeimos gyvenimą
Rašytoja pastebi, kad svajonės pakeitė jos ir šeimos gyvenimą: „Atsirado didžiulis pasitikėjimas, pajautėme daugiau laisvės, namuose daugiau pokalbių apie svajones, apie jausmus, vienas kitą pažinome kur kas geriau. Aš pati pradėjau savimi pasitikėti gerokai labiau.
Na, o finansai, materija – tikiu, kad tai šalutinis poveikis. Kai tu darai tai, ką myli, kai save realizuoji, tu savaime pritrauki sėkmę. Visą savo gyvenimą aš gyvenau tame jausme, kad man neužteks pinigų. Gyvenau nuo algos iki algos, o eidama į parduotuvę galvodavau, ar man pakaks pinigų tam, ko noriu.
Šiandien aš tokio jausmo jau nepatiriu, jaučiuosi laisva ir galinti viską. Tai užkrečiama – pavykus vienam projektui, atsiranda kitas, taip pat tave apsupa ir žmonės, kurie įkvepia“, – sako rašytoja.
