Neužbaigti kirpimai
„Kai sūnui buvo ketveri metukai, nutarėme, kad laikas pagaliau patrumpinti jo gražius garbanotus plaukus. Pradžia buvo visai nebloga: nuvykome į vaikų kirpyklą, dėl visko pavyko susitarti, kitais kartais kartu vykdavo sesė, kuri rodydavo pavyzdį ir tarsi problemų nebuvo. Apsikirpimo krizė prasidėjo, kai dėl kažkokių priežasčių sūnus pasidarė ypač sensoriškai jautrus, ir pats procesas pasidarė sunkiai pakeliamas. Vaikas verkšlendavo „jau pabaiga!“ ir muistėsi, norėjo kirpimą baigti kuo greičiau, o kirpėja siekė apkirpti gerai ir kruopščiai, tad neišvengiamai atsirasdavo konfliktas, nepasitenkinimas ir galiausiai baimė“, – dalinasi Kristina Radžvilaitė, Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ narė, psichikos sveikatos ambasadorių judėjimo „Žvelk giliau“ koordinatorė.
K. Radžvilaitė prisimena, kad porą kartų sūnus jau nebeišsėdėjo kėdėje dėl jaučiamo didelio streso. Teko išeiti iš kirpyklos su „pusiau apkirptu“ vaiku, o namuose bandyti viską užbaigti: „Taigi, šukuosenos stilių būta visokių: ir neužbaigtų „bliūdeliu“, ir priekyje trumpi, o nugaroje ypač ilgi plaukai. Tuo metu vis skaičiau, klausinėjau kitų tėvų, stengiausi padrąsinti, kirpau vaiką kas vakarą po mažulytę sruogelę, motyvuodavau ir pan. Ir taip iki dvylikos metų.“
„Mūsų kirpimo atomazga tokia, kad tėvų grupėje pagaliau sužinojau apie kirpėją, kuri atvyksta į namus, beje, ji pati irgi augina autistišką sūnų. Pabandėme ir išties pavyko: ji kirpo greitai ir profesionaliai. Šiandien jau galima džiaugtis rezultatu: nuvykstame į kirpyklą, sūnus išsėdi kėdėje visą laiką, nors ir užsimerkęs, kiek nerimauja, kai kerpama aplink ausis, tačiau to streso nebeliko. Visam tam, kaip ir daugeliu atvejų auginant autistišką vaiką, reikėjo kantrybės, nuoseklaus ėjimo su vaiko galimybėmis jo nespaudžiant, bet vis po žingsnelį pabandant. Bene svarbiausia buvo vėl susigrąžinti vaiko pasitikėjimą mumis, kai jo prašymas „jau pabaiga“ ir mums reiškia, kad sustoti reikia dabar“, – sako K. Radžvilaitė.
„Gelbėkit“ – kirpykla
Panevėžyje dirbančiai kirpėjai Daivai pavyko atrasti kelią į autistiškų vaikų širdis. Apie kirpėjos specialybę moteris sako svajojusi nuo vaikystės, o dabar jau sukaupusi 18-os metų patirtį. Antroji sritis, kuri labai domina grožio specialistę yra psichologija.
„Kirpdama išklausau savo klientus, daug bendraujame. Gaunasi, kad darbo metu susijungia dvi man svarbios ir įdomios sritys: kirpimas ir psichologija. Yra klientų, kuriuos kerpu jau daugelį metų ir galiu stebėti, kaip žmonės keičiasi, kaip užauga vaikai. Ateina pirmą kartą būdami dvejų metukų, o ilgainiui tampa vyrais ir pasipasakoja savo patirtis“, – pasakoja Daiva.
Empatiškai kirpėjai mamos patiki ir savo autistiškus vaikus. Pasak Daivos, būna atvejų, kai vaikučiai bekerpant atsistoja, nes juos kažkas sudomina, pavyzdžiui, ima atidarinėti žaliuzes, tada svarbu išlaukti, kol vaikas sugrįš į kėdę. Pirmaisiais kartais į kirpyklą autistiškus vaikus geriau atvesti besibaigiant kirpyklos darbo laikui, kai patalpa ištuštėja, sumažėja triukšmo, nepažįstamų vaikui žmonių.
Daiva prisimena kai dar savo darbo pradžioje vienas berniukas visą laiką kartojo: „Gelbėkit“. Vis tik šis vaikas užaugo ir dabar ne tik pats taksi atvyksta į kirpyklą, paduoda pinigus, bet ir paklausia, kaip praėjo meistrės diena.
Reikia kantrybės
Bijai, kai nežinai, kas tavęs laukia. Paklausta, kokiais būdas geba prieiti prie prisilietimų vengiančio vaikučio specialistė sako: „Priimu žmogų tokį, koks jis yra, ir bandau prisitaikyti. Labiau jaudinasi patys tėveliai atvedę autistišką vaiką. Tenka nuraminti. Kai tėvai ramūs, tai ir vaikai nusiramina. Prisilietusi prie galvytės stebiu, kaip vaikas reaguoja, ar patinka, ar ne. Jei įjungus mašinėlę bijo garso, stengiuosi kirpti neliesdama galvos arba naudoti tik žirkles. Paglostau, prisiliečiu po truputį.“
Sandra Lopetaitė, asociacijos „Panevėžio lietaus vaikai“ vadovė, individualiosios psichologijos konsultantė sako, kad vis tik svarbiausia pačioje pradžioje tiek kirpėjai, tiek tėvams neturėti lūkesčių nukirpti vaiką: „Tegul pirmiausiai atėjęs pasėdi kėdėje, užsideda kirpimo skraistę, pajaučia kvapus, susipažįsta su procesu stebėdamas, kaip kirpykloje vyksta darbas. Taip pat siūlyčiau, kad mama galėtų tai nufilmuoti ir vėliau kartu su vaiku aptartų kirpimą, o antrą kartą jau nueitų pasiruošę pačiam kirpimui. Veikianti rekomendacija, jei kirpimo metu pastatytas laikmatis: tada vaikas žino, kada kirpimas baigsis, o kirpėja svarbu, kad spėtų per tą laiką.“
„Daiva taip pat yra ir mano vaiko kirpėja ir aš jai visada sakydavau: „Mes esame komanda – tai nėra tik paslauga, tai socialinių kontaktų plėtimas, kaip tu pakalbini, kokia bendravimo pradžia, kokia pabaiga, nes viską sūnus dedasi į galvą ir mokosi, kaip reikia elgtis.“ Tad apsikirpimo svarba yra kur kas didesnė: tai ne tik įvaizdis, tai vaiko raida, jo augimas“, – akcentuoja S. Lopetaitė.
Parengta pagal Evelinos Butkutės-Lazdauskienės straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale.
