Jis painioja jausmus ir nuoskaudas, dažnai geba papasakoti tik paskutinių kelių valandų veiklų eigą. Todėl šiuo atveju labai svarbus tėvų vaidmuo – gebėjimas išklausyti, išgirsti, paklausti, nusileidžiant iki vaiko suvokimo lygmens. Kaip vakarais iš vaikų išgristi daugiau nei tik „sekėsi gerai“, pataria „Šiaurės licėjaus“ priešmokyklinio ugdymo pedagogės Diana Meškelevičienė bei Jolanta Žilionytė.
Būkite lygūs pokalbio dalyviai
Kalbant su vaiku svarbu vertinti jį kaip pašnekovą. Vaikas turi suprasti, kad ši vedama diskusija jums tokia pat svarbi, kaip ir bet kuris kitas pokalbis su suaugusiais asmenimis.
Dialogo metu reikia atkreipti dėmesį į kelis aspektus, kurie padės jums prisitaikyti ir rimtai priimti vaiko amžiui būdingą suvokimo lygį. Svarbu vengti situacijų, kai tėvai nežiūri į vaiką, kaip į bendramintį, netyčia pasijuokia iš vaikiškos situacijos ar kitaip jam nesuvokiamai pažemina vaiko vidinį ego.
„Kalbant su vaiku visuomet turite palaikyti akių kontaktą ir būti vaiko akių lygyje (šiuo atveju jūs esate klausytojas ir vaikas, kalbėdamas monologą, jausis saugus, klausomas). Svarbu ir tai, kad pokalbio trukmė neturėtų būti ilgesnė nei vaiko amžius. Jeigu vaikui septyneri metai – pokalbis turi trukti septynias minutes. Ilgos diskusijos šeimoje vaikui bus neįdomios ir nenaudingos“, – pastebi J.Žilionytė.
Nusiteikite ir skirkite pokalbiui laiko
Pokalbiui su vaiku reikia nusiteikimo. Paprastas paklausimas – „kaip tau šiandien sekėsi mokykloje?“ – sulauks labai paprasto ir trumpo atsakymo – „gerai“, juolab, jeigu tuo pačiu metu jūs dirbsite papildomus darbus ir neskirsite viso savo dėmesio išklausymui.
Išgirdę iš vaiko ką nors, kas galbūt jums bus nemalonu, nereaguokite iš karto, leiskite vaikui išsikalbėti, apgalvokite gautą informaciją, tik tada tęskite pokalbį.
„Pokalbis su vaiku neturėtų vykti nei automobilyje, nei apsipirkinėjant prekybos centre, nei aplinkoje, kurioje yra kitų pašalinių trukdžių. Čia jūs galite aptarti matomus objektus, pasikartoti skaičiavimo gebėjimus ar raides, pasiteirauti akivaizdžių, kasdienių aplinkos pasikeitimų, tačiau nereikėtų gilintis į jo emocijas, nuotaiką, išgyvenimus.
Vaikui pradėjus pasakotis, būtinai išklausykite jį ir pasiūlykite pratęsti pokalbį, kai būsite dviese namuose. Vairuodami, apsipirkinėdami jūs nepalaikote artimo kontakto su vaiku, negalite jo matyti, apkabinti, paguosti, nuraminti“, – pataria D.Meškelevičienė.
„Vaikui, kaip ir kiekvienam kitam žmogui, reikia paprasto, nuoširdaus išklausymo, tuomet jis atsiskleis ir noriai dalinsis su jumis savo išgyvenimais.
Viena iš pagrindinių nuoširdaus pokalbio sudedamųjų dalių – empatija. Juk nuo mažens vaikus mokome suprasti savo ir kito jausmus, todėl to paties iš jūsų tikisi ir vaikas. Kalbant, vaikas turi jaustis saugiai, nes jis atskleidžia kitam savo didžiausius išgyvenimus: meilę, netektis, pykčius, laimę, sėkmę.
Nuo mažens jis turi žinoti (jei paprašys), kad jo paslaptys, pasakytos mamai, bus saugios nuo tėčio, ar atvirkščiai. Taip vaikas išmoks suprasti, kad visi jausmai yra geri, kad galima pasitikėti artimais jam žmonėmis, kad kartais galima būti niūriam, supykusiam. Leiskite vaikui būti vaiku, tiesiog parodykite, kad girdite ir matote jo jausmus“, – komentuoja pedagogė.
Emocinis nusiteikimas pokalbiui – tinkama pradžia geriems santykiams ateityje. Išgirdę iš vaiko kažką, kas galbūt jums bus nemalonu, nereaguokite iš karto (tyrimais įrodyta, kad pirmąsias šešias sekundes mūsų mąstymą valdo emocijos, todėl rekomenduojama suskaičiuoti iki dešimties), leiskite vaikui išsikalbėti, apgalvokite gautą informaciją, tik tuomet tęskite pokalbį, kitu atveju, jei iškart sureaguosite ir supyksite, vaikas nustos jums pasakojęs apie savo išgyvenimus už namų ribų.
Patarimai tėvams, kaip užmegzti pokalbį su vaiku:
- Rodykite pavyzdį: „Aš šiandien darbe jaučiausi..., o kaip jauteisi tu?“ Tikslas, kad vaikas girdėtų, ką sakote jūs, ir suprastų, ką norite išgirsti iš jo. Jei klausiate apie jausmus, laukite atsakymo apie jausmus.
- Vaiko pasiekimus ir vertinimus, kuriuos gaunate išpedagogo, aptarinėkite kartu su vaiku. Padiskutuokite, kas pačiam vaikui buvo įdomu, kas sekėsi puikiai, o kur dar reikėtų pasitobulinti.
- Neatlikite darbų už vaikus: šeimos projektines veiklas atlikite kartu. Atminkite, jog svarbu ne rezultatas, o procesas ir santykis su vaiku. Priimkite vaiko idėjas, leiskite jam pasireikšti. Kartu džiaukitės rezultatu.
- Neneikite vaiko žodžių ar minčių – ieškokite sprendimo būdų, paaiškinamų gyvenimo situacijų ir pavyzdžių kartu su vaiku. Vietoj griežto ir nepaaiškinto „ne“ leiskite vaikui suprasti, kad ne visada gali būti taip, kaip jis pasakys.
- Jei klausimai nepadeda vaikui išsipasakoti, nuolatos priminkite jam, kad jis tai gali padaryti, kada tik norės. Išlaukite, pagirkite už pastangas. Pasidžiaukite kartu, kai vaikas kalba.
- Papasakokite apie savo dieną darbe, kur buvote, ką sutikote, kas pavyko, kas nuliūdino. Baigę pokalbį padėkokite: „Kaip gera kad tu mane išklausei, taip gera, kai turiu su kuo pasikalbėti apie savo gyvenimą.“
Jums tereikia kas vakarą skirti 7–10 minučių, kad galėtumėte išgirsti vienas kitą. Gerkite arbatą, vakarieniaukite kartu, lai tampa ritualu. Gerbkite vienas kitą, supraskite vienas kitą.
