Klaipėdos Nacionalinio socialinės integracijos instituto darbuotojus, lankančius senjorus uostamiestyje, „Rimi“ pakvietė į seminarą, kuriame buvo aptariamos priežastys, kodėl neretai bendravimas su vyresnio amžiaus žmonėmis gali būti sunkesnis ir kaip jį palengvinti. Anot pranešėjos, „Sidabrinės linijos“ savanoriškos veiklos koordinatorės Ievos Čerbulėnienės, sklandžiam bendravimui gali trukdyti išankstinės nuostatos ir net neteisingai išreikštas rūpestis.
Senstant poreikiai išlieka tokie patys
I.Čerbulėnienė pasidalijo žiniomis apie psichofiziologinius vyresnio amžiaus žmonių ypatumus, situacijas, su kuriomis tenka susidurti bei galimas išeitis, kartų ypatumus, į kuriuos verta atsižvelgti siekiant sklandesnio bendravimo ir gilesnio supratimo.
„Raktas į kito širdį yra nuoširdus klausymas, pastangos išgirsti. Pasitaiko, kad senas žmogus yra pilnas neigiamų nuostatų, piktas, vengia bendrauti, daug ir griežtai pamokslauja. Bet būna ir tokių atvejų, kad po pokalbio gauname išminties ir pamokų. Tad itin svarbu gebėti suprasti kitą asmenį ir jo šiandieninius jausmus, nes jie turi priežastis“, – tikina „Sidabrinės linijos“ specialistė ir priduria, kad siekiant sklandžios komunikacijos su senjorais, pirmiausiai reikėtų suprasti, kokie yra jų poreikiai.
Pasak I.Čerbulėnienės, kalbant apie senyvo amžiaus žmones, dažniau pastebime juos slegiančius sunkumus – per mažas pensijas, vienišumą. Tik tada, kai vyresniuosius laikome sau lygiaverčiais, pastebime, kokie įvairūs yra jų poreikiai. Senjorams, kaip ir jaunuoliams, itin svarbi savirealizacija, saviraiška, kuri pasireiškia per veiklas, pomėgius, savanorystę ir norą savo darbais ar kūriniais pasidalinti su kitais.
„Be to, vyresnio amžiaus žmonėms ne ką mažiau svarbus dalyvavimas bendruomenėje, priklausymas kažkokioms grupėms, ateities planų kūrimas, idėjų generavimas. Tai gali būti trečio amžiaus universitetai, bažnytinės bendruomenės. Nors gali pasirodyti, kad vyresni žmonės yra apatiški mokymui ir tobulėjimui, iš tiesų jiems svarbus pažinimas ir savišvieta, žinių gilinimas, informacijos prieinamumas jiems suprantamomis ir lengvai prieinamomis priemonėmis“, – sako I.Čerbulėnienė.
Specialistė priduria, kad vienas svarbiausių vyresnio amžiaus žmonių poreikių – nepriklausomybė bei savigarba. Natūralu, kad su amžiumi žmogaus savarankiškumas mažėja, o su juo – ir pasitikėjimas savimi.
Pataria apsvarstyti senjorų sunkumus
Anot specialistės, gana didelė problema, apsunkinanti bendravimą su vyresniais žmonėmis, yra išankstinės nuostatos, manymas, kad senyvas žmogus nėra lygiavertis visuomenės narys. Tačiau iš tiesų senjorai turi lygiai tokius pačius poreikius, patiria tokius pačius sunkumus – fizinius, emocinius, socialinius.
Dažniausiai senjorų sunkumai būna susiję su įvairiais fiziologiniais procesais ir vienišumu. I.Čerbulėnienė sako, kad kalbant apie pastarąjį, svarbiausia yra atskirti vienišumo ir vienatvės sąvokas, nes pastarojoje žmogus gali jaustis laimingas, o vienišas žmogus yra liūdnas, nebesijaučia visuomenės dalimi, atsiriboja. Atsiradęs atsiribojimas tampa dar viena problema – kuo daugiau laiko žmogus praleidžia užsidaręs, tuo sunkiau jam tampa prisitaikyti.
„Dideliu sunkumu vyresnio amžiaus žmonėms tampa ir nepasitikėjimas savimi, kuris dažniausiai susijęs su tuo, kad žmogus nebegali padaryti tų dalykų, kurie anksčiau buvo lengvi, neįstengia pilnai savimi pasirūpinti, bet atsisako pagalbos“, – vardija specialistė.
Anot jos, kad būtų galima sumažinti šiuos sunkumus, visų pirma žmogus turėtų iš anksto pasiruošti senėjimo procesui: „Sendami galime toliau augti kaip asmenybės – kai nustojame kovoti su šiuo procesu, jį priimame. Senėjimas panašus į gedėjimą dėl praeities ir su juo reikia susitaikyti. Kai žmogus priima pokyčius, gali rasti gyvenimo džiaugsmą. Jei sunku senėjimą priimti, tuomet dėmesys krenta ant smulkmenų ir smulkių problemų.“
Bendravimą palengvina kantrybė ir klausymasis
I.Čerbulėnienė atkreipia dėmesį, kad jaunam žmogui gali būti sunku suprasti, kodėl vyresnieji pyksta, kai norima jiems padėti, siūloma kažką padaryti už juos. Pasak jos, senjorai tokį pasiūlymą gali priimti kaip grėsmę savo savarankiškumui, jaustis, kad nieko nebegali pasidaryti patys. Jei pagalbą vyresnio amžiaus žmogui priimti sunku, jį gali aplankyti bejėgystės jausmas, kuris iššaukia psichologinę krizę, tad itin svarbu, kad pagalba būtų siūloma švelniai.
I.Čerbulėnienė atkreipia dėmesį, kad jaunam žmogui gali būti sunku suprasti, kodėl vyresnieji pyksta, kai norima jiems padėti, siūloma kažką padaryti už juos.
„Bendraujant su senjorais, svarbiausia neturėti išankstinių nusistatymų ir jį priimti tokį, koks jis tą dieną yra, žiūrėti į jį kaip į asmenybę. Negalima apie visus šios amžiaus grupės žmones turėti vienareikšmiškos nuomonės. Sendami mes tampame vis labiau individualūs ir turime susiformavusias stiprias asmenybes“, – sako I.Čerbulėnienė.
Ji pataria bendraujant su senyvo amžiaus žmonėmis atsižvelgti į kartų skirtumus, kalbėtis abiem suprantama kalba, prisitaikyti prie žmogaus poreikių, turėti kantrybės ir stengtis išklausyti. Tam, kad senjoras labiau savimi pasitikėtų, patartina dažniau jį paskatinti, pagirti, skirti komplimentą ir už kasdienes smulkmenas.
Dalijantis prisiminimais vyksta tarsi gyvenimo peržiūra, inventorizacija.
„Vyresnio amžiaus žmonės labai mėgsta dalintis prisiminimais – paskatinkite tai daryti, jei žmogus, kalbėdamas apie praeitį, jaučiasi patogiai. Dalijantis prisiminimais vyksta tarsi gyvenimo peržiūra, inventorizacija. Tada žmonės supranta, ką pasiekė, ką dar gali pasiekti, gerėja atmintis, gali sumažėti dėmesio sutrikimai, jis gali būti laimingesnis, daugiau bendrauti, tad šis procesas gali veikti kaip terapija. Nereikia bijoti net neigiamų atsiminimų ir jausmų, nes pašnekovui jie gali turėti gydančios galios“, – tikina specialistė.
