Iš tikrųjų daugelio moksleivių pažymiai prasti ne todėl, kad jie nėra gabūs, bet todėl, kad jie nemoka mokytis. Pažinę save, savo gebėjimus, neretai tie, kurie buvo nuvertinti kaip tingūs ar išsiblaškę, su džiaugsmu atranda, kad ir jie gali gerai mokytis!
Vilniaus B.Radvilaitės progimnazijoje jau trečius metus penktokai kartą per savaitę mokomi paprasto dalyko – mokytis. Kalbinu šioje mokykloje ne tik anglų bei vokiečių kalbas, bet ir mokymosi mokytis dalyką dėstančią mokytoją Gitaną Kukytę.
– Kas yra mokymasis mokytis ir kaip kilo mintis dėstyti tokį dalyką?
– Aiškinantis, kodėl moksleivių mokymosi rezultatai prasti, yra atlikta įvairių tyrimų. Paaiškėjo, kad viena priežasčių – vaikai nemoka mokytis. Nemoka skaityti teksto, rasti informacijos, susieti kelių dalykų. Pavyzdžiui, moksleivis tai, ką sužino per istorijos pamoką, nesugeba panaudoti per anglų kalbos ar kitą pamoką. Mūsų mokykloje irgi buvo vykdomi įvairūs auditai, įsivertinimai, aiškinomės savo mokyklos stipriąsias ir silpnąsias puses ir paaiškėjo, kad silpnoji vieta ir yra moksleivių gebėjimas mokytis.
ŠMM yra parengusi bendrąją mokymosi mokytis programą, ji rekomenduojama. Mūsų mokykloje šį dalyką prieš keletą metų pradėjo dėstyti kita kolegė, dabar tęsiu aš. Ėmiau dėliotis šio dalyko dėstymo sistemą – naudojausi ir kolegės patirtimi, ir ŠMM rekomendacijomis, ir savo idėjomis bei patirtimi, kaip vaikai, mano nuomone, turėtų tobulėti ir sėkmingai žengti mokslo keliu.
Dar prieš pradedant dėstyti mokymosi mokytis dalyką mūsų mokykloje, per klasės valandėles mokytojai, norėdami pagelbėti moksleiviams, bandė aiškinti, kokie mokymosi stiliai yra. Bet tai buvo fragmentiškas darbas. Per mokymosi mokytis pamokas stengiamės, kad kiekvieno moksleivio galvoje susidėliotų individuali sistema, kaipgi būtent jam reikia mokytis.
– Kodėl šis dalykas dėstomas būtent penktokams?
– Pradinukus moko viena mokytoja, kuri vaikus puikiai pažįsta, kaip ir jie ją. Mokytoja žino, kurį moksleivį kaip paskatinti, kaip jam pagelbėti. Ir staiga dar gana mažas vaikas ateina į sistemą, kur daug mokytojų, kur reikia prisitaikyti ne tik prie jų, bet ir prie labai skirtingų reikalavimų, daugybės naujų dalykų, vaikščioti po kabinetus.
Būna, kad vieniems pasipila dešimtukai, o kitiems – ketvertai, penketai. Tie vaikai labai nusimena, nesupranta, kodėl jiems nesiseka, jie pasimeta, sutrinka. Todėl labai norisi jiems pagelbėti.
– Ir kaipgi padedate tiems vaikams? Ką veikiate per pamokas?
– Pirmiausia darome testus ir kiekvienas vaikas sužino, koks gi jo mokymosi stilius. Jie yra trys: regimasis, girdimasis ir kinestetinis. Tada aiškinamės, ką kiekvienas reiškia. Paskui vaikai supažindinami su mokymosi intelektais (pagal H.Gardnerį).
Smagu stebėti, kai moksleiviai pažįsta save, atranda „taip, ir aš taip darau“. Džiugu, kai vaikas, kuris nuolatos girdi priekaištus, kad negali ramiai nusėdėti, sužino, jog jo mokymosi intelektas kinestetinis, vadinasi, normalu, kad jis mokydamasis nori muistytis, judėti. Arba tas, kurio sąsiuvinyje daug pripiešta, suvokia, jog taip yra todėl, kad jo mokymosi stilius regimasis.
Per pamokas vaikams aiškinu ne tik, kaip kiekvienu atveju reikėtų mokytis, bet ir ką daryti, kad tas mokymosi stilius būtų jam pagalba, o ne trukdis, sunkumas.
Kalbėdami apie mokymosi intelektą aptariame ir profesijas, kurioms jie tinka. Jau dabar vaikai pradėti pamažu svarstyti, kuo gi galėtų būti užaugę.
Per šias pamokas vaikai labai akivaizdžiai pamato, kad jo bendramokslis gali būti kitoks, bet kartu toks pat geras kaip jis. Ir normalu, kad vienam geriau sekasi matematika, o kitas puikiai žaidžia futbolą. Pažinę save mokiniai iš naujo susipažįsta su klasės draugais. Taip atsiranda daugiau tarpusavio supratimo ir pagarbos vienas kitam.
Per mokymosi mokytis pamokas stengiamės, kad kiekvieno moksleivio galvoje susidėliotų individuali sistema, kaipgi būtent jam reikia mokytis.
Pirmą trimestrą keliu sau tikslą, kad vaikai mokydamiesi atrastų bei pažintų save, pradėtų pasitikėti savimi. Kai mokiniai ima džiaugtis ir pasako, pavyzdžiui, kad aš supratau, kad irgi galiu gerai mokytis, galiu suprasti matematiką ir panašius dalykus, manau, pirminis tikslas būna pasiektas.
Labai svarbu, kad mokiniai išmoktų išsikelti tikslą, nes jo nematant neįmanoma siekti jokių rezultatų.
Antrą trimestrą mokomės koncentruoti dėmesį, susikaupti, lavinti atmintį, darome įvairius pratimus, kurie padeda ugdyti šiuos gebėjimus. Paskui vaikai mokosi, kaipgi mokytis kiekvieną dalyką.
Pavyzdžiui, kaip greičiau įsiminti užsienio kalbos, sudėtingos rašybos žodžius, kaip skaityti tekstą ir jį pasakoti per lietuvių kalbos pamoką, o kaip – per geografijos ar istorijos. Pirmuoju atveju reikia pasakoti išsamiai, naudoti menines raiškos priemones, o, pavyzdžiui, pasakojant gamtos ir žmogaus tekstą – surasti ir išskirti esmę, pagrindinius teiginius bei mintis.
Tai, ką vaikai išmoksta per mokymosi mokytis pamokas, jie išbando per kitų dalykų pamokas. Pavyzdžiui, kuria įvairias istorijas, naudodami įsimintinos rašybos žodžius. Kai moksleivis naują informaciją pasakys, parašys, pabrauks – galima tikėtis, kad ir išmoks.
– Ar vaikams patinka šios pamokos?
– Kartais jiems būna labai įdomu, vieni daug kalba, klausinėja ir pasibaigus pamokai padėkoja: „Ačiū, mokytoja, už pamoką“, kartais nelabai – juk jie yra vaikai! Tačiau daugumai tikrai patinka, galbūt todėl, kad pamokos nėra tokios tradicinės, kaip matematika ar kalbos.
Mokymasis mokytis nėra formali pamoka, o užduočių rezultatai visada būna geri. Vaikai čia mokosi išreikšti savo nuomonę, atrasti save.
– Iš jūsų užuominos apie pripieštus sąsiuvinius, suprantu, kad ir jūsų kolegos supranta, kad vaikai gali mokytis skirtingai? Turbūt labai svarbu, kad visas mokytojų kolektyvas bendradarbiautų?
– Mes visi susėdame, tariamės, kalbamės apie savo darbą, nes tik taip – bendraujant bei bendradarbiaujant, nuoširdžiai ir neformaliai, – galima ką nors pasiekti. Dalijamės patirtimi, žiniomis iš seminarų. Tikrai yra mokytojų, kurie tuo domisi, stengiasi ir taiko per savo pamokas.
Mūsų progimnazijoje penktokai supažindinami su mokymosi mokytis būdais, šeštoje – jau kitų dalykų mokytojai padeda tas žinias pritaikyti ir įtvirtinti.
Labai svarbu, kad ne tik mokytojai, bet ir tėvai priimtų savo vaiką tokį, koks jis yra, ir neverstų jo mokytis pagal savo įsivaizdavimą.
Mokymas mokytis turi pereiti į gebėjimus mokytis savarankiškai, kai vaikas supranta, kad jis pats yra atsakingas, žino, kad jis gali išmokti ir kaip tai tai daryti.
Septintokai aštuntokai jau turi gebėti rašyti įvairius tiriamuosius darbus, patys išsikelti tikslus, ieškoti informacijos ir t. t. Žinoma, šalia visada yra mokytojas, bet dirba patys moksleiviai. Tai galima vadinti mokymosi mokytis tąsa kitose pamokose.
Labai svarbu, kad ne tik mokytojai suprastų ir toleruotų skirtingus vaikų mokymosi stilius, bet ir tėvai. Prisiminkime save mokyklose. Daugelis tėvų nesupranta, kaip gali vaikas vaikščioti po kambarį, klausytis muzikos ir mokytis. Todėl labai prašau vaikų, kad jie pasakotų ir savo tėvams apie tai, ką veikiame per mokymosi mokytis pamokas. Nes labai svarbu, kad ne tik mokytojai, bet ir tėvai priimtų savo vaiką tokį, koks jis yra, ir neverstų jo mokytis pagal savo įsivaizdavimą.
– Ar galėčiau teigti, jog tie atvejai, kai vaikas, tėvų ar mokytojų akimis, tingi, nesusikaupia, yra tik todėl, kad nei jie vaiko, nei vaikas savęs nepažįsta ir nežino, kaip mokytis?
– Taip. Labai dažnai. Vaikas susidūręs su nesėkme užsisklendžia, praranda pasitikėjimą savimi ir kitiems bei sau sako: „Aš nenoriu, negaliu, man neįdomu, aš nesugebėsiu, man nepavyks.“ Kitas dalykas – ne visi mes turime būti prezidentais. Juk yra vaikų, turinčių asmeninį, tarpasmeninį intelektą, jį galima tobulinti ir užaugti laimingu ir geru žmogumi. Juk mokykloje vaikai turi išmokti ne tik bendrauti, nesityčioti, bet ir ugdyti empatiją, užuojautą.
– Kaip jaučiatės dėstydama tokį įdomų dalyką sistemoje, kuri nėra individualizuota, kurioje gana sudėtinga mokytis vaikui, neatitinkančiam švietimo politikos nubrėžtų standartų?
– Man labai gaila, kad sistema tokia. Mano svajonė yra Suomijos sistema, nors iš karto sakau, kad visko neįmanoma ir nereikia kopijuoti. Tačiau ten mokykloje vaikas yra vaikas, kur jis gali tobulinti savo individualius gebėjimus: vienas tiksliųjų mokslų, kitas – meninius įgūdžius. Labai norėtųsi, kad ir pas mus būtų taip. Na, bet yra kaip yra, visų moksleivių laukia standartizuoti testai, ir nori nenori privalu moksleivius ruošti jiems, o ne lavinti jų talentus.
Reikia suprasti, kad vadinamųjų standartinių moksleivių kuo toliau, tuo mažiau. Pats laikas mokytis būti nestandartiniu. Keičiasi ne tik technologijos, bet ir pasaulis. Kūrybiškumo reikia kaip niekada. Vadinasi, ir mokymas turi būti labai individualizuotas.
Mes net turėdami tokią sistemą stengiamės tai daryti. Pavyzdžiui, išvardiju 5–6 užduotis, o mokiniai turi pasirinkti 2–3, kurios jiems tinka. Vaikas ne tik pasirenka, kas jam tinka, bet ir yra pats atsakingas už užduoties atlikimą.
Pernai bandėme su visų dalykų mokytojais šeštose klasėse naudoti tą patį aktyvaus mokymosi metodą per visas pamokas. Pavyzdžiui, piešti minčių žemėlapį. Ir visai neblogai sekėsi. Išbandėme įvairius mokymosi būdus, ir vaikams tai patiko.
– Gal galite patarti, kaip mokytis vaikams, kurie neturi šių pamokų?
– Nieko nauja nepasakysiu, mokslinėje literatūroje tai seniai aprašyti dalykai.
Prisiminkime savo studijų metus, visą mokymosi mokytis procesą mes išgyvenome labai intuityviai, kartais sunkiai atrasdami paprastus dalykus.
Todėl vaikams tai susakau, kad jiems nereikėtų iš naujo išradinėti dviračio.
Pavyzdžiui, girdimojo tipo vaikai mokydamiesi gali klausyti ramios muzikos (tranki muzika, priešingai, trukdo). Tėvai turėtų nenustebti, jei toks vaikas vis klausinėja tų pačių dalykų, prašo klausyti, kaip jis mokosi. Šie vaikai informaciją įsimena būtent taip. Pasiūlau, kad tai, ką mokosi, jie pasakotų mažesniems broliams, seserims, tėvams.
Kinestetikams gali padėti judėjimas, vaikščiojimas po kambarį, jie gerai įsimena informaciją, kai pamato ją neįprastose vietose, todėl galima rašyti žodžius, formules ant spalvotų lapelių ir klijuoti juos netikėčiausiose vietose; ant durų, prie lovos, vonios kambaryje... Šių vaikų nereiktų barti už netvarką ant stalo – tai yra jų tvarka.
Būna, kad tėvai ką nors pasako, o vaikas atbėga ir žiūrėdamas į akis dar kartą klausia. Taip yra, nes tas vaikas turi matyti.
Ir priešingai, tie, kurių mokymosi stilius vizualinis, daug geriau įsimena informaciją, kai ant stalo tvarkinga, kuo mažiau daiktų. Jiems padeda svarbesnės informacijos pabraukimas, paryškinimas tekste. Galima atšviesti sunkesnes užduotis ir leisti vaikui jas braukyti. Pavyzdžiui, prie svarbesnės jis gali nusipiešti šauktuką, gėlytę, pabraukti kokia nors spalva.
Kartais vizualai apkaltinami, kad viskas, kas sakoma, jiems per vieną ausį įeina, per kitą išeina. Būna, kad tėvai ką nors pasako, o vaikas atbėga ir žiūrėdamas į akis dar kartą klausia. Taip yra, nes tas vaikas turi matyti. Todėl kalbantis su juo reikia žiūrėti į akis. Kinestetinio tipo vaikai irgi mėgsta mokytis braukydami, tačiau jų pabraukimai gana netvarkingi, nelygūs, skirtingai nei vizualų.
Mūsų pokalbį nutraukia maloni muzika. Kol dairausi svarstydama, ką tai reiškia, mokytoja, paaiškina:
– Pamoka baigėsi. Juk nebūtina apie tai pranešti čaižiu garsu ir versti moksleivius krūpčioti?
