Svarbiausia – nesukelti vaikams jausmo, kad būti kitokios orientacijos yra gėda
Helsinkio mokykloje dirbanti Johanna Ryan-Kraujale neseniai su pirmokėliais kalbėjo apie šeimas. Per pamoką vaikams rodė plakatą, kuriame buvo pavaizduotos skirtingos šeimos. Viename paveiksliuke buvo pavaizduotas vyras, moteris ir vaikai, kitame – viena mama su vaikais, trečiame – tėtis su vaikais, ketvirtame – dvi mamos su vaikais, penktame – du tėčiai ir vaikas, šeštame – tėvai, senelis ir vaikai, septintame – tėvai ir įvaikinti vaikai. „Pirmokams užtenka ir tokių žinių. Tik vėliau, kai jau prasideda lytinio švietimo programa, kalbame apie žmogaus poreikius. Tada šnekame ir apie homoseksualumą. – Johanna įsitikinusi, kad informacija vaikams turėtų būti pritaikyta pagal jų amžių. – Manau, svarbiausia yra nesukelti vaikams jausmo, kad būti kitokios orientacijos yra gėda.“
„Esu iš Panevėžio. Pirmą vakarietį savo gyvenime pamačiau tik paauglystėje. Mano amžiaus žmonės yra veikiausiai pirmoji karta, kuri patyrė, kaip sovietinį pasaulį keičia Vakarų pasaulis. Natūralu, kad lietuviams būdingi stereotipai manyje buvo labai gajūs, – atvirai pripažįsta 19 metų kartu su Johanna esantis V.Kraujalis. – Tačiau kai pradedi keliauti, kai pamatai, kaip žmonės bendrauja, požiūris ima keistis. Pamažu ėmiau suprasti, kad taip, kaip galvojau anksčiau, buvo labai neteisinga kitų žmonių atžvilgiu.“ Stereotipai subliuško tada, kai lietuvis darbe susidūrė su homoseksualumo neslepiančiais kolegomis. Jo manymu, lygiai taip pat kada nors pasikeis ir daugumos Lietuvos gyventojų požiūris.
Etnomuzikologas Eirimas Velička atvirai pripažįsta, jog praeityje buvo nusiteikęs neigiamai prieš homoseksualus. Požiūris keitėsi pamažu. Visų pirma pedagogas pastebėjo, kiek Vakarų pasaulyje yra seksistinio ir rasistinio mąstymo. Pavyzdžiui, mokyklose muzikos kabinetų sienas puošia juodai balti kompozitorių portretai – visi, be išimties, yra baltaodžiai. „Vakarų muzikinė kultūra susiklostė taip, kad vyrai pradėjo dominuoti. Tačiau visai ne todėl, kad moterys nesugebėjo kurti, o todėl, kad jos buvo nustumtos į šalį.“ Ar mes ką nors žinome apie Mozarto seserį Anną Mariją? Ar esame girdėję apie Mendelsono seserį Fanę Mendelson? Pasak E.Veličkos, jos kūrė puikią muziką. Mokytojas džiaugiasi, kad šiais laikais stereotipai kinta – jis gali paminėti daugybę lietuvių moterų kompozitorių, kurios yra žinomos visame pasaulyje.
Kodėl tai svarbu kalbant apie požiūrį į kitos orientacijos žmones? E.Velička tvirtina, kad viena netolerancija dažnai eina su kita: „Jei asmuo neigiamai nusiteikęs homoseksualių žmonių atžvilgiu, didelė tikimybė, kad jis lygiai taip pat žvelgs į kitos rasės, religijos ar net lyties žmones.“ Paties Eirimo požiūris pradėjo keistis tada, kai jis ėmė domėtis pasaulio muzikos įvairove. Tada jam kilo klausimas, kodėl vakariečiai kinų muziką lygina su kačių kniaukimu? Gal ne ta muzika bloga, bet mes negebame jos suvokti? Išplėtęs savo gebėjimą priimti muzikos įvairovę, E.Velička pastebėjo, kad ši patirtis leidžia empatiją perkelti ir į kitas sritis. Tai jį paskatino gilintis į homoseksualumo temą ir suvokti, kad ankstesnė jo nuomonė buvo suformuota nežinojimo.
„Sužinojau, kad kita orientacija – tai ne psichologinis sutrikimas, ne liga, o kažkas kito. O jeigu jie irgi žmonės, vadinasi, jie taip pat turi teisę būti laimingi. Vadinasi, jie neturėtų būti žeminami ar diskriminuojami, – E.Velička įsitikinęs, kad šiuo klausimu reikia ugdymo. – Beje, jaunimas šiuo klausimu, man atrodo, yra tolerantiškesnis negu mano ar vyresnių žmonių karta.“
Tinklaraščio Fema.lt kūrėja, pedagogė Marija Serbintaitė įsitikinusi, kad svarbiausia su moksleiviais yra kalbėtis. Ji atvirai dalijasi patirtimi iš savo darbo krikščioniškoje mokykloje. Pedagogė buvo mokinių tarybos kuratorė. Viena iš jos veiklų buvo kartu su moksleiviais rengti kalėdinę vakaronę, kai vaikai mokykloje pasilieka visą naktį. „Tai – mokinių svajonė. Aš pati, kai buvau mokinė, norėdavau mokykloje likti pernakt“, – prisimena rašytoja. Vis dėlto tą kartą pakilią nuotaiką sugadino tai, jog mokinių pasiūlymas visą naktį žiūrėti filmus apie Harį Poterį buvo atmestas. „Deja, sulaukiau laiškų iš auklėtojų ir tėvų, kad „Hario Poterio“ žiūrėti negalima, nes tai yra burtininkavimas, – tokia reakcija ją nustebino. – Pati esu krikščionė ir einu į bažnyčią. Tačiau man atrodo keista net pagalvoti, kad vaikai taip ir liks nepažiūrėję šio filmo. Juk būtų galima kartu pažiūrėti filmą, o vėliau diskutuoti apie tai, kas yra burtai.“
Pasak M.Serbintaitės, panašiai yra su homoseksualių santykių tema. Jei apie tai nekalbame, tai dar nereiškia, kad vaikai apie tai nesužino iš draugų ar net iš pornografinių filmų. „Mes privalome mokykloje kalbėti tomis temomis. Deja, vis dar esame susikaustę. Išgirstame sąvoką „socialinė lytis“ ir mus ištinka masinė isterija, – samprotauja pedagogė. – Galvojame, kad jei tik ratifikuosime konvenciją, tai sugrius tradicinė šeima ir pasaulis. Tačiau kaip tik reikia kalbėti, nes tai yra neišvengiama mūsų ateitis. O kai įveiksime demonus viduje, tai ir kitiems leisime būti savimi.“
Gebėjimas valdyti lytinį potraukį yra stiprybės ženklas
Pasakojimai apie tai, kad vyras myli vyrą (ir ta meilė – ne tokia kaip mokytojui, draugui, bet tokia pati, kaip vyras jaučia moteriai) darosi vis dažnesni net televizijų serialuose. Viešojoje erdvėje kalbama ir apie tai, kad moteris gali apkabinti ir pabučiuoti moterį ne tik kaip draugę. Politikai diskutuoja, ar du tos pačios lyties asmenys gali sukurti šeimą ir įteisinti partnerystę. O užsienyje jau nieko nestebina ir tai, kad tokios poros augina vaikus.
Kaip į tai, kas darosi normalu šiuolaikinėje visuomenėje, žvelgia krikščionys? Vilniaus Šv. Juozapo mokyklos direktorė Rūta Šalkauskienė tvirtina, kad vertinant būtina atskirti asmenį nuo jo elgesio: „Norint išlikti teisiems, ugdant vaikus negalima sakyti, kad du vyrai ar dvi moterys, puoselėjantys homoseksualius santykius, yra šeima. Popiežius Pranciškus moko, kad galima būti pagarbiems, taktiškiems, gailestingiems, bet nedaryti kompromisų su tiesa.“
Katalikiškos mokyklos vadovė pasakoja apie Amerikoje vaikų teises ginančios organizacijos „Then Before Us“ atliktą tyrimą. Jame dalyvavo tiek tradicinėje šeimoje augantys vaikai, tiek gyvenantys su nesusituokusiais ar vienišais tėvais. Taip pat tirti mažyliai, kuriuos buvo įsivaikinę homoseksualai. Rezultatai parodė, jog saugiausiai vaikai jaučiasi gyvendami kartu su mama ir tėčiu darnioje šeimoje: „Vaikų teisių specialistai teigia, kad kituose šeimos modeliuose dažnai dominuoja suaugusiųjų norai”, – R.Šalkauskienė tvirtina, kad norėdami auginti sveikus vaikus, turime atkreipti į tai dėmesį.
Kalbėdama su vyresniaisiais moksleiviais, direktorė nevengia šnekėti netgi apie labai intymius dalykus, be baimės atsiliepia į mokinių norą diskutuoti, aiškintis apie tai kas yra intymūs santykiai, kam jie skirti ir kaip jie vyksta. „Jei su paaugliais kalbėsitės lytiškumo temomis, jie be kompleksų užduos klausimų ir apie homoseksualumą. Ką tada atsakyti? Negi mes, suaugusieji, kalbėsime kuokeles ir piesteles?“
Direktorė prisimena vieno dešimtoko samprotavimus šia tema: „Raktu rakto neatrakinsi, kaip ir spynos su spyna.“ R.Šalkauskienė įsitikinusi, jog vaikai turi žinoti, kad žmogaus fiziologija pritaikyta intymiems santykiams tik tarp skirtingų lyčių. Mokslininkų tyrimai taip pat rodo, kad netradicinė lytinė sueitis (kurią praktikuoja ir kai kurie heteroseksualai) yra žalinga sveikatai. Vis dėlto esminis skirtumas pedagogei yra tas, kad homoseksualai neturi pasirinkimo, kaip kūniškai išreikšti savo potraukį kitam žmogui.
Kita priežastis – tokiuose santykiuose negali gimti nauja gyvybė. O gyvybės perdavimas – neatsiejama lytinių santykių dalis. Vadinasi, vienintelis krikščioniškas tokių žmonių gyvenimo būdas būtų susilaikymas nuo lytinių santykių. R.Šalkauskienė tvirtina suprantanti, kad toks kelias nėra lengvas, susijęs su išbandymais, todėl čia labai reikia bendruomenės palaikymo.
Katalikiškos mokyklos įkūrėja pabrėžia, kad būti homoseksualu, t. y. jausti potraukį tos pačios lyties asmeniui, nėra nuodėmė. „Reikia įvardyti, kad tokių žmonių buvo ir tikriausiai visada bus. Jie taip pat yra Dievo kūriniai ir į juos turime žvelgti su pagarba. Kiekvienas žmogus yra orus ir vienodai vertingas.“
Ar tai reiškia, kad ir heteroseksualių žmonių santykiai, kuriais siekiama patirti malonumą, o ne turėti palikuonių, yra nepateisinami? „Man asmeniškai tikra labai skaudu, kad intymūs lytiniai santykiai nuleidžiami iki dantų valymo lygmens ir tapatinami su nežabojama teise į malonumą, – R.Šalkauskienė atvirai pripažįsta, kad šiuolaikinėje visuomenėje tenka pasijusti nejaukiai. Žmogus vertinamas tiek, kiek jis yra lytiškai patrauklus, pajėgus bei aktyvus, lyg nebūtų gyvenimo be sekso. – Ne kartą girdėjau frazę, kad lengviau yra pasimylėti nei pasikalbėti... Stop! Ką pametėm? Gal pamiršome, kad kiekvienas esame kūno, sielos bei dvasios vienovė?“ Pasak jos, jaunuoliai turėtų žinoti, kad gebėjimas valdyti lytinį potraukį reiškia gebėjimą valdyti pasaulį, o tai kaip tik yra stiprybės ženklas.
Kodėl filme turi būti gėjų pora?
VDU Katalikų Teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius tvirtina, kad net ir katalikišku požiūriu nėra nieko smerktino, jei kitos orientacijos žmonės gyvena kartu, bet susilaiko nuo intymių santykių. Tačiau jis siūlo pagalvoti, kiek tai realu ne teoriškai, bet praktiškai: „Niuansai čia tokie patys kaip ir vaikino bei merginos atveju. Jei jie myli vienas kitą, bet nori gyventi susilaikydami, neišmintinga dalintis vienu miegamuoju. Toks yra katalikų požiūris. Suprantama, ne visi privalo jo laikytis.“
B.Ulevičiaus manymu, nesutarimus kelia ne tik klausimas, ar reikia visuomenę šviesti apie kitos lytinės orientacijos žmones, bet ir klausimo pateikimo būdas. Tarkim, tikra tiesa, kad du vyrai ar moterys gali jausti potraukį vienas kitam ar net pamilti vienas kitą – tai savaime nėra nuodėmė ar gėda, tai tikrovė, faktas. Tačiau kas kita yra tvirtinti, kad tai – normalu.
„Tokie santykiai nėra norma nei biologiniu, nei psichologiniu, nei statistiniu požiūriu, bet išimtis. Žodžiai turi reikšmę, kuri keičia visuomenės mąstymą, jų nevalia vartoti bet kaip. Logika ir biologijos bei medicinos (taip pat ir psichiatrijos) vadovėliai reikalauja, kad išimtis, retus atvejus bei nuokrypius nuo normos įvardytume kaip tokius, o normą įvardytume kaip normą. Jei neigiame tikrovės faktus dėl politkorektiškumo, kėsinamės į pačią loginio mąstymo galią, – dar blogiau, jei verčiame kitus pritarti tokiam požiūriui. Žmonės intuityviai jaučia, kad kažkur perlenkta lazda ir visas LGBTQ klausimas jiems pradeda kelti vis daugiau neigiamų asociacijų.“
Pasak B.Ulevičiaus, situaciją kaitina ir medijos. „Didžiosios filmų kompanijos, rodos, nesugeba sukurti filmo be gėjų poros. Vienas žinių portalas taikliai pajuokavo, kad „Netflix“ turėtų paduoti į teismą pačią tikrovę už per mažą gėjų kvotą realiame gyvenime, – dekanas įsitikinęs, kad toks perdėtas uolumas gimdo sąmokslo teorijas. – Įsivaizduokime, jog kone kiekviename filme būtinai bent trumpam pasirodytų dvynių pora. Iškart pajustume dirbtinumą, paslėptą interesą. Natūraliai kiltų mintis, jog veikia kažkokia slapta dvynių organizacija, kuri tokia galinga, kad jos interesams atstovauja net filmų industrija.“ Benas įsitikinęs, kad LGBTQ temų brukimas (net vaikams skirtuose filmuose) visai nepadeda homoseksualių asmenų interesams.
Teologas teigia, kad nereikia nuo vaikų slėpti homoseksualumo fakto, tačiau taip pat nereikia atsakinėti į vaikui nekylančius klausimus. Su savo šešiamete dukra gatvėje pamatęs besibučiuojančius du vyrus, B.Ulevičius greičiausiai jai paaiškintų, kad „kartais nutinka, jog du dėdės įsimyli vienas kitą, bet paprastai vyrai įsimyli moteris, o moterys – vyrus“. Jis įsitikinęs, kad tokį paaiškinimą vaikas turėtų išgirsti iš savo tėvų, kurie geriausiai pažįsta savo atžalą, o ne per lytinio švietimo programas.
„Šioje mokslo srityje vis dar yra daug neatsakytų klausimų. Tačiau, kalbant apie vaikų švietimą, negalima ignoruoti psichologijai gerai žinomo „socialinio užkrečiamumo“ reiškinio. Žinomas ne vienas atvejis, kai neįprastas ir netgi prigimtiniams instinktams prieštaraujantis elgesys tampa imituojamas vien dėl įspūdingai pateikto pavyzdžio“, – B.Ulevičius pateikia istorinius pavyzdžius, kad kultūrinis homoseksualumas įmanomas.
Pavyzdžiui, tam tikrame Antikos laikotarpyje homoseksualumas buvo gana plačiai paplitęs kaip vyrų ir jaunų paauglių santykių kultūros dalis. Tokią galimybę šiandien patvirtina ir patys translyčiai asmenys, kurie savo „Youtube“ kanaluose skundžiasi, kad translytiškumas tampa vis madingesnis tarp paauglių. Net ir jiems neramu, kad tampa neaišku, ar jaunuolis yra tikras translytis, kuriam diagnozuota lyties disforija, ar jis tik seka madą. Juk tai – galimybė pritraukti daugiau dėmesio, įgyti populiarumo, jaustis reikšmingam. B. Ulevičius neabejoja, kad tolerancijos diegimas vaikų programose, pristatant homoseksualumą ir translytiškumą kaip teigiamą dalyką, gali nesunkiai pavirsti į tam tikro gyvenimo būdo propagavimą.
Kitokios orientacijos žmonės ardo tradicinę šeimą?
Johanna Ryan-Kraujale stebisi, kodėl tiek daug baimės vaikams rodyti netradicinius pavyzdžius: „Mūsų šeimoje vaikai matė vestuves, kuriose tuokėsi dvi moterys. Manau, jei mes suteikiame vertę netradicinėms šeimoms, nieko neprarandame. Dėl to mūsų vaikai netaps kitokie.“ V.Kraujalis jai antrina pridėdamas, kad minėtosios vestuvės buvo ne homoseksualumo, o dviejų žmonių meilės šventė.
Dviejų vaikų tėčiui keista, kai kalbėdami apie kitokią orientaciją, žmonės ima vertinti dviejų žmonių intymų gyvenimą: „Labai dažnai tradicinę šeimą palaikančiųjų aiškinimas susiveda į tai, kad netradicinės orientacijos žmonių seksualiniai santykiai yra netvarkingi. Argi įmanoma prie lovos pastatyti policininką?“
Suomijoje gyvenanti pora taip pat mano, jog nebūtina vaikams tyčia pasakoti apie homoseksualumą. Tačiau labai svarbu, kaip elgiamės kasdieninėse gyvenimo situacijose. „Neseniai kalbėjau su kolege. Ji pasakojo apie antroką, kuris kitam vaikui nuolat sakė: „Tu gėjus“. Tačiau pedagogė nepradėjo vaiko auklėti, sakydama, jog negalima prasivardžiuoti blogais žodžiais. „Ar tu žinai, kas yra gėjus? Tai reiškia, kad vyras myli vyrą. Mano vienas geras draugas yra gėjus. Ir man nepatinka, kad tu tą žodį naudoji taip, lyg kitą norėtum išvadinti kvailiu“, – toks kolegės požiūris Johannai padarė labai gerą įspūdį. Ji tvirtina, kad vaikai pirmiausia kopijuoja mūsų požiūrį.
Augindamas savo vaikus tolerantiškoje Suomijoje V.Kraujalis nejaučia jokio nerimo: „Jei mano sūnus kada nors pasakys, kad jam patinka vyrai ar mano dukra norės ištekėti už merginos, norėčiau, kad jie dėl to nesijaustų blogai. Labai džiaugiuosi, kad mano vaikams dabar nekyla klausimų apie tai, kaip yra teisinga elgtis. Jie priima, kad kiekvienas žmogus gali gyventi skirtingai.“
„Kas yra tradicinė šeima? Į ką mes atsiremiam? Ar atsiremiam į Žemaitės aprašytą šeimą? Ar į tai, kas rašoma „Irkos tragedijoje“? – Marija Serbintaitė įsitikinusi, kad tradicinė šeima pati savaime negarantuoja saugumo. – Juk šeima yra santykis. Rūta paminėjo, kad tame tyrime pasakytas esminis momentas – darnus mamos ir tėčio santykis. Tik tada vaikai jaučiasi saugūs. Tačiau Lietuvoje darnių šeimų nėra daug. Manau, jei vaikas augs homoseksualioje šeimoje, kurioje santykiai bus darnūs, jis jausis daug saugesnis negu heteroseksualioje šeimoje, kurioje smurtaujama. Aš pati esu iš tos šeimos, kur tėtis stipriai smurtavo prieš mamą. Man teko išgyventi jausmą, kai galvodavau, ar mano mama išliks šią naktį gyva ar ne.“
Ji įsitikinusi, kad pirmiausia turėtume padirbėti su savo vidine laisve. „Tik vidumi laisvas žmogus gali iš esmės priimti kitą žmogų, – kalba M.Serbintaitė. – O tada suvoksime, kad kitos seksualinės orientacijos žmogus visų pirma yra žmogus.“
