Pasak jos, viena pagrindinių klaidų, kurią bendraudami su vaikais daro suaugusieji, yra negebėjimas vaiko pasakojimo išklausyti iki galo. Tokiu atveju vaikai, dar net nebaigę savo pasakojimo, iš tėvų lūpų išgirsta neteisingus apibendrinimus ar išvadas, pvz., „tau visada taip nutinka“, „nesiteisink, aš tave pažįstu“, „tas tavo draugas ir vėl...“. Girdėdamas tokias frazes vaikas suvokia, kad tėvai jo nesupranta.
E.Mažukaitienė atkreipia dėmesį, kad tada, kai vaikas yra liūdnas, piktas, pavargęs, bijo, susiduria su kokia nors problema, labai svarbu parodyti, kad tėvai jį girdi ir juo domisi – o tai atskleisti padeda aktyvaus klausymosi technikos.
Norint tinkamai išklausyti vaiką, svarbiausia į pokalbį su juo sutelkti visą dėmesį ir nutraukti visas kitas pokalbiui trukdančias veiklas. Taip patvirtinsite vaikui, kad jums nuoširdžiai rūpi, ką jis nori pasakyti. Pasakydami „palauk“ galite prarasti unikalią akimirką gauti iš vaiko svarbios informacijos ir patenkinti jo poreikį pasijusti jums svarbiu.
Kalbantis su vaiku specialistė pataria žiūrėti vienas į kitą, akis išlaikyti viename lygyje. Susidomėjimą vaiku bus sunku perteikti, jei su vaiku kalbėsitės būdami kitame kambaryje arba atsukę į jį nugarą.
Tėvams svarbu suprasti, kad vaiko problemos kyla dėl neigiamų jausmų išgyvenimo. Tad aktyvaus klausymo tikslas – padėti vaikui suprasti jo jausmus ir parodyti, kad jūs priimate jį su šiais išgyvenimais. Vienas iš būdų tai padaryti – pokalbio metu pakartoti, kaip supratote vaiko jausmus. Tuomet vaikas patvirtins, ar jį supratote teisingai, o jei ne – turės galimybę patikslinti savo istoriją. Pvz., vaikui pasakius „aš daugiau neisiu į šokius“, tėvai gali atsakyti „aš girdžiu, kad esi nusiminusi ir nebenori lankyti šokių būrelio“ arba atžalai pasiskundus „kieme sulaužė mano mašiną“ tėvai gali atsakyti „aš matau, kad tu esi labai įskaudintas ir pyksti ant kiemo vaikų“.
Jei vaikas blogai nusiteikęs, svarbu išlaikyti pauzę, matomus vaiko jausmus pabandyti perteikti lėtai, neskubant. Leiskite vaikui pagalvoti apie tai, ką jūs pasakėte, ir įsidrąsinti atsakyti. Įkyriai klausinėjant vaikas gali pamanyti, kad nepritariate, ir jam bus sunku suvokti jūsų palaikymą. Išgirdę atsakymą, neskubėkite atsakyti, taikykite pauzę – vaikas gali dar ką nors pridurti. Atkreipkite dėmesį į tai, jei vaikai nežiūri jums į akis. Tai gali reikšti, kad jis dar galvoja ir nėra pasiruošę jus išgirsti. Pauzės ypač svarbios kalbantis su vyresniais vaikais – jos kuria erdvę apgalvoti ir išdrįsti, suformuluoti mintį kuo aiškiau.
Klausymosi technikos pavyzdys
Tėvai: „Matau, kad kažkas atsitiko ir tu jautiesi nusiminusi“
Vaikas: „Šiandien klasėje numetė mano pieštukinę ir sudužo rašiklis“
Tėvai: „Ir tu supykai ant vaikų?“
Vaikas: „Aš pasiskundžiau mokytojai, o ji pasakė „nieko tokio“
Tėvai: „Tau turbūt buvo liūdna“
Vaikas: „Taip, o tavęs ten nebuvo...“
Tėvai: „Tu norėjai, kad būčiau šalia ir tave užjausčiau?“
Vaikas: „Norėjau, kad atvažiuotum manęs pasiimti anksčiau ir galėtume pagaliau nuvažiuoti į dviese į parką“
Norint išspręsti konfliktinę situaciją, kartais reikia su vaiku kalbėti ilgiau ir net kelis kartus įvardyti jo jausmus bei pakartoti išgirstą informaciją. Taip demonstruojama tėvų kantrybė vaikui tarsi sakoma, kad jo klausomasi ir jis gali papasakoti labai daug dalykų, kurių net neįtarėme esant.
Klausydami vaiko savo susidomėjimą jo pasakojimu galite patvirtinti trumpais pritariamaisiais žodeliais: „taip“, „aha“, „hm“, “oho“, „matai“ ir pan.
Pasak psichiatrės, aktyvaus klausymosi atsakymai labai skiriasi nuo įprastų, impulsyvių mūsų atsakymų, tačiau jie prasmingesni, veiksmingesni. Gavęs standartinį atsakymą, vaikas supranta, kad jo išgyvenimai tėvams nėra svarbūs ir pasijaučia vienišas su stipriais savo jausmais, kuriuos ir pats ne visada gali įvardinti iki galo. Ir priešingai – kai vaikas gauna aktyvaus klausymosi atsakymą, tuomet jaučiasi suprastas ir priimtas, nurimsta, nes tėvai taip padeda suvokti ir priimti išgyvenamus jausmus.
Aktyvaus klausymosi nauda didžiulė, nes po tokio pokalbio vaiko neigiamos emocijos susilpnėja arba visiškai pranyksta. Kai vaikai jaučiasi išgirsti, jie pradeda pasakoti apie save vis daugiau. Tėvai aktyviai klausydamiesi vaikų padeda jiems susivokti savo jausmuose ir mintyse. Ilgainiui vaikai vis dažniau patys pradeda spręsti savo problemas.
