Dėl kokių priežasčių dažniausiai baimę ir nerimą patiria ikimokyklinio amžiaus (5-7 m.) vaikai ir kaip padėti šiuos jausmus įveikti, kalbamės su Vilniaus šeimos psichologijos centro Vaikų ir paauglių padalinio vadove, psichologe-psichoterapeute, dr. Vaida Kalpokiene, pristatančią leidyklos VAGA išleistą australų rašytojos Karen Young knygą „Ei, karžygy“, skirtą lavinti vaikų emocinį intelektą ir padėti susidoroti su juos kamuojančiu nerimu.
– Dėl ko dažniausiai nerimauja ikimokyklinio amžiaus vaikai?
– Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai bijo gyvūnų, tamsos, išsiskyrimo su tėvais, fizinių traumų, „blogų“ žmonių, ne šio pasaulio būtybių (pvz. vaiduoklių), gamtos reiškinių (griaustinio ir žaibo), vienatvės, miego vienumoje.
– Kuo nerimas skiriasi nuo baimės? Ar tai natūrali emocija, būdinga bet kurio amžiaus vaikams?
– Baimė, kaip ir visos emocijos, yra natūrali ir labai reikalinga mūsų gyvenime, ji padeda prisitaikyti bei įveikti įvairiausias sudėtingas situacijas, įspėja apie pavojų ir laiku apsaugo. Nerimas ir baimė pasireiškia jau pirmaisiais gyvenimo metais, 6–7 mėnesių kūdikiams. Nors abi šios emocijos gali būti patiriamos panašiai ir signalizuoja apie kokią nors grėsmę, tačiau nerimas kyla tada, kai dabartyje tikros grėsmės nėra. Gali būti netgi neaišku, kodėl nerimaujame, o baimė yra susijusi su konkrečiais dalykais (pvz. bijome pelių, tamsos, egzamino ar pan.). Nerimas ir baimė pradeda trukdyti tuomet, kai šie jausmai tampa pernelyg stiprūs ir neadekvatūs situacijai.
– Kokiais būdais ikimokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai išreiškia nerimą? Ar galima teigti, kad pernelyg didelis emocionalumas ir nevaldomas elgesys gali būti nerimo ar baimės pasekmė?
– Nerimas vaikams gali pasireikšti įvairiai: verkimu, irzlumu, baimingumu, vengimu, sunkiau valdomu ar judriu elgesiu, greitai kintančia, iki galo nebaigiama veikla, sunkumu nusėdėti vietoje. Viduje „uždaromas“ nerimas gali pradėti reikštis per taip vadinamus psichosomatinius simptomus, kuomet vaikams be aiškios fiziologinės priežasties ima skaudėti pilvą, galvą ir pan. Miego ir apetito pokyčiai taip pat gali signalizuoti apie išgyvenamą nerimą. Stiprus emocionalumas bei nevaldomas elgesys gali būti dėl intensyvaus nerimo ar baimės, bet gali kilti ir dėl kitų priežasčių, todėl kiekvienu atveju reikalingas atidus vaiko emocinės savijautos ir elgesio įvertinimas.
– Turbūt viena dažniausia nerimo priežasčių – atsiskyrimas nuo tėvų ir vienatvės baimė, dažniausiai pasireiškianti pradedant lankyti darželį, kai šeimos rytai būna lydimi vaiko ašarų ar pykčio priepuolių. Kaip tėvai turėtų pratinti savo atžalą prie minties apie darželį? Kaip turėtų stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, kad jis nebijotų pasilikti vienas?
– Pratinimas prie darželio labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Mažą vaiką, maždaug iki trejų metų, reiktų darželyje palikti ne visai dienai, nes laiko pojūtis dar tik formuojasi, todėl vaikas nežino, kada mama ar tėtis grįš, ir jo patiriamas nerimas gali būti labai stiprus. Kad būtų įtvirtinamas pasitikėjimas tėvais, svarbu atsisveikinti su vaiku, taip pat naudinga sukurti atsisveikinimo ir pasisveikinimo ritualus, darželyje turėti vaikui pažįstamų daiktų iš namų (žaisliuką, nuotrauką ar pan.). Prisitaikymą prie besikeičiančių aplinkybių apsunkina, jeigu tuo pat metu vaiko gyvenime vyksta ir kitų svarbių pokyčių, todėl geriausia jų kiek įmanoma išvengti. Vaiko pasitikėjimą savimi augina tėvų reiškiama meilė, kartu leidžiamas laikas, bendravimas, skatinimai ir padrąsinimai, sėkmingų dalykų įvardinimai, vaiko galimybių pažinimas ir tinkamo amžiui savarankiškumo ugdymas.
– Kaip tėvai gali padėti ikimokyklinio amžiaus vaikams įveikti nerimą ir juos kamuojančias baimes? Kiek yra paveikios kitos priemonės – tinkamai parinktų knygų skaitymas, filmukų žiūrėjimas?
– Tėvai visada yra pirmas pavyzdys savo vaikams, taip pat ir mokantis susidoroti su nerimu. Bene svarbiausia (kartais sunkiausiai įgyvendinama) taisyklė tėvams – patiems reaguoti ramiai ir stengtis nuraminti vaiką. Svarbu suprasti, ko vaikas bijo, ir mažais žingsneliais padėti susidoroti su baime. Neretai reikia padėti savo atžalai įveikti vengimo etapą, nes baimės objekto vengimas ir toliau augina baimę, tik svarbu tai daryti mažais žingsneliais, vaiko tempu. Knygos, filmai, pasakos taip pat yra naudingos priemonės: jos perduoda per daug metų sukauptą išmintį ir plečia vaiko patyrimą bei žinias apie pasaulį, suteikia idėjų, ką dar galima išbandyti. Taip pat parodo, kad vaikas nėra vienišas su savo baimėmis, t. y. atskleidžia, kokių yra sėkmingų ir nesėkmingų kelių su jomis susidoroti, skatina mažųjų vaizduotę – visada prieinamą ginklą prieš baimių ir nerimų monstrus.
– Dažnai atrodo, kad dauguma leidžiamų (ypač lietuviškų) pasakų ir šiuolaikinių filmukų yra pernelyg gąsdinantys, juose gausu smurto elementų. Ar tėvai turėtų atidžiau rinktis tai, ką rodo ir perka savo atžaloms? Ar turėtų skirti daugiau dėmesio vaikui aiškindami, kodėl herojai susiduria su įvairiais, neretai gąsdinančiais iššūkiais ir kokie gebėjimai juos padeda įveikti?
– Manau, kad reiktų atskirti filmukus, kuriuose yra daug vaizdinės ir greitai kintančios informacijos, nuo pasakų skaitymo. Garsiai skaitant vaikui visada yra kuriamas santykis tarp skaitančiojo ir klausančiojo, todėl pasakos istorija tampa gyva, perteikiama žmogaus balsu, kūno kalba, betarpiškai dalinamasi emocijomis, gimstančiomis istorijoje. Tai sukuria galimybę vaikams kitaip priimti skaitomas istorijas, t. y. iškart reaguoti, būti nuramintiems, užduoti klausimus ir gauti paaiškinimus, pasidalinti savo mintimis.
Jeigu mažylis žiūri filmukus vienas, jis netenka tokio žmogiško ryšio galimybės ir lieka su ekrane greitai kintančiais vaizdais. Tokiu atveju labai svarbu žinoti ir kontroliuoti tai, ką jis žiūri. Tėvams kartu su savo atžalomis žiūrint filmukus, galima kalbėtis ir dalintis įspūdžiais, geriau suprasti gąsdinančias vietas aptariant, kaip herojus susidoroja su iššūkiais nepaisant baimės. Pasakas ir filmukus reikia atrinkti pagal vaiko amžių ne vien tik dėl smurtinių elementų – maži vaikai gali tiesiog nesuprasti sudėtingesnio istorijos siužeto, todėl pasakos ir filmukai turi „augti“ kartu su vaiku.
– Ar Jūs pati nepasimetate vaikiškos literatūros leidybos rinkoje – atrodo, kad knygų vaikams yra leidžiama tiek daug. Kokiais kriterijais remiantis, renkatės vertingą literatūrą vaikams?
– Aš niekada nenustojau skaityti vaikų literatūros, kasmet perskaitau bent keletą vaikams ar paaugliams skirtų knygų, deja, nebespėju sekti visų naujienų. Kai renkuosi vaikiškas knygas, kartais atsižvelgiu į seriją, kurioje knyga leidžiama. Jeigu žinau autorių – tuomet renkuosi pagal jį. Kartais atsižvelgiu į tai, ar knyga (autorius) yra gavusi kokių nors svarbių vaikų literatūros apdovanojimų. Dažnai visai nežinomų autorių knygas paskaitinėju prieš pirkdama, kad pajausčiau pasakojimo stilių, vartau iliustracijas, visada perskaitau anotacijas, o kartais tiesiog intuityviai pasirenku istoriją.
– „Ei, karžygy“ knygelėje išsakoma graži mintis, kad nerimas su drąsa visada eina išvien. Be to, jos pabaigoje pateikiama mini anketa, mažajam skaitytojui padėsianti atpažinti savo gerąsias savybes bei gebėjimus, taip įkvepiant pasitikėjimo savimi. Kaip tėvai gali padėti stiprinti savo atžalų pasitikėjimą savimi ir ugdyti jų drąsą?
– Pasitikėjimas savimi yra savigarbos dalis. Savigarba susideda iš dviejų svarbiausių komponentų: jausmo, kad aš esu mylimas ir priimamas kitų, ir meistriškumo bei kompetencijos jausmo nepriklausomai atliekant užduotis bei sprendžiant problemas. Mažo vaiko pasitikėjimo raida pirmiausiai yra susijusi su tėvų požiūriu bei elgesiu. Tik ką gimęs kūdikis negali žinoti, ką jis gali.
Augdamas vaikas tai pamažu sužino iš savosios pasaulio tyrinėjimo patirties ir tėvų, kai jie sudaro tam tinkamas sąlygas, paskatina ir palaiko, padeda ištverti nusivylimą ir frustraciją ištikus nesėkmėms (neišvengiamoms bandant naujus dalykus), taip pat įvardina, kas pavyko, ir džiaugiasi konkrečiais, mažais ir dideliais dalykais.
5–7 m. vaikams ypač svarbu mokytis vystyti savo iniciatyvą (kuomet gimstančias idėjas siekiama įgyvendinti realybėje) ir įvaldyti įvairias kompetencijas. Tėvai gali padėti išpildyti šiuos poreikius skatindami mažųjų vaizduotę ir smalsumą, padėdami įgyvendinti idėjas, padrąsindami, padėdami pasijausti sėkmingam, o kai reikia – ištverti nesėkmę ir nenustoti bandyti. Stiprinant drąsą svarbu ugdyti savarankiškumą – kartu su vaiku įvardinti konkrečius dalykus, kurie padės įveikti baimę, pastebėti ir paskatinti savo atžalą, kai jis bando drąsiai susidoroti su savo baime ar daro naujus dalykus, įveikia nesėkmes, mokosi iš savo klaidų.
– Kokie yra efektyviausi pasitikėjimo ugdymo būdai ikimokyklinio amžiaus vaikams?
– Visi mano anksčiau minėti būdai – pagyrimai, paskatinimai, palaikymas susidūrus su nesėkmėmis, vaiko iniciatyvos, savarankiškumo ir kompetencijų vystymas – yra efektyvūs, tačiau esminis dalykas yra tėvų meilė vaikams, rodoma per dėmesį vaiko jausmams ir išgyvenimams, malonius žodžius ir šiltus žvilgsnius, bendravimą. Būtent meilės ir prisirišimo santykis sukuria pagrindą vaikui jaustis priimtam, vertingam ir pamažu stiprinti pasitikėjimą savimi.
Svarbu suprasti, kad pasitikėjimo galima ir neužauginti, jeigu vaikas yra giriamas perdėtai ar kartu su kritika. Arba jeigu jis perkraunamas veiklomis, ar užsiima tuo, kas rūpi pirmiausiai tėvams, bet neatliepia vaiko poreikių, arba jeigu akcentuojami vien tik jo pasiekimai ir rezultatai. Vaikui lankant per daug būrelių ar turint per daug veiklų kyla pavojus pervargti, paviršutiniškai „šuoliuoti“ per nesibaigiančius užsiėmimus, į nė vieną veiklą neįsigilinant.
Manau, kad tėvams svarbu pastebėti, kuriose srityse jų atžala gali būti gabi ir kuo užsiimdama ji jaučiasi laiminga (nesvarbu, tai menas, sportas ar akademinė veikla), bei sudaryti sąlygas tai ugdyti. Tačiau tėvai turėtų prisiminti, kad vaiko savigarbos ir drąsos ugdymui svarbu ne tik kompetencija, bet ir jausmas, kad jis yra mylimas ir priimamas kitų.
