Kaip padėti žmogui, kuris nemato prasmės? Pokalbis su psichologu P.Skruibiu

Apie tai, kokia pagalba galima iš gyvenimo norinčiam pasitraukti žmogui, kalbamės su psichologu Pauliumi Skruibiu.

Nuotr. Ginos Beinoravičiūtės/Psichologas Paulius Skruibis

Kalbėti, kalbėti ir dar kartą kalbėti

P.Skruibio teigimu, jeigu šalia jūsų esantis žmogus, artimasis ar draugas užsiminė, kad nebenori gyventi, svarbiausia yra ne mėginti išvengti tos temos, o atvirai apie tai kalbėtis ir paklausti: „Tau kyla minčių apie savižudybę? Gal gali papasakoti, kas tau sunkiausia? Kas tau blogiausia?“

Kalbėdami apie savižudybę parodome, kad nors ir labai sunku, bet apie tai galima kalbėti. O apie pasitraukimą iš gyvenimo galvojančiam žmogui labai svarbu, kad tai žino dar kažkas be jo.

Ir nors kalbėti apie savižudybę su artimu žmogumi yra tikrai labai sunku, tai padarius, anot pašnekovo, įvyksta du dalykai. Vienas dalykas, kad mes tą savižudybės temą iškeliame į viršų, parodydami, kad nors ir labai sunku, bet apie tai galima kalbėti. O apie pasitraukimą iš gyvenimo galvojančiam žmogui labai svarbu, kad tai žino dar kažkas be jo.

Antras dalykas, kad pokalbio metu mes galime išsiaiškinti ir suprasti, kas konkrečiai tam žmogui yra sunkiausia ir sukelia didžiausią neviltį. Ir dažnai pasirodo, kad tai yra ne viena problema, o keli sunkumai. Tačiau, juos identifikavus, galima pradėti galvoti, kokie įmanomi jų sprendimo būdai.

Psichologas pabrėžia, kad artimieji šiuo atveju turėtų būti palaikantys ir atkakliai skatinti suicidinių minčių turintį žmogų kreiptis į specialistus pagalbos.

„Dažnai artimieji sako, kad pasiūlė, bet jis atsisakė. Taip, labai dažnai būna, kad pasiūlius iš karto žmogus nesikreipia. Reikia daugiau apie tai kalbėti. „Žiūrėk, bandom, kažką sprendžiam, kažką darom, tau labai sunku, matosi, kad kenti, padėsiu surasti, nueisiu kartu, pabūsiu šalia.“ Kartais tas pagalbos nukreipimas gali trukti pakankamai ilgą laiką ir yra ne tik atkaklumo, bet kartais net įkyrumo reikalaujantis dalykas“, – sako specialistas ir pataria save įsivaizduoti to žmogaus vietoje, kad suprastumėte, kaip sunku ieškoti pagalbos, kai ja netiki.

Anot P.Skruibio, kai kyla intensyvios mintys apie savižudybę, žmogus turi labai daug nevilties, kad nieko nebus, niekas nepadės, kad gal jis net nevertas tos pagalbos. Ir jeigu jis taip galvoja, jam yra labai sunku patikėti, kad kažkokia pagalba egzistuoja. Todėl čia taip pat galioja principas, kad kuo anksčiau žmogus kreipiasi pagalbos, tuo yra didesnė galimybė padėti. Kuo giliau žmogus krinta į neviltį, tuo labiau susiaurėja regėjimo laukas ir pradeda atrodyti, kad savižudybė yra vienintelė išeitis.

Kartais atrodo, kad gali būti sunku padėti žmogui, kuris įvardija ne konkrečias problemas, dėl kurių jam nesinori gyventi, bet labai globalias – pasaulis ir yra blogas, žmonės blogi, ir tai yra to žmogaus toks pasaulio vaizdas. Tačiau, pašnekovo manymu, būtent tokiam žmogui psichologinė pagalba gali būti labai vertinga.

Kai kyla intensyvios mintys apie savižudybę, žmogus turi labai daug nevilties, kad nieko nebus, niekas nepadės, kad gal jis net nevertas tos pagalbos.

„Nes ką reiškia „pasaulis toks ir žmonės tokie“? Tai yra apie mano santykį su tais žmonėmis ir tuo pasauliu. Dabar yra taip, kad pasaulis atrodo toks, kur aš nenorėčiau būti. Bet tas santykis gali keistis. Geras specialistas gali padėti kitokį santykį su kitais žmonėmis ir pasauliu įgyti“, – įsitikinęs P.Skruibis.

Žodžiai, kurie nepadeda

Surasti tinkamus žodžius tam, kuris nusivylęs gyvenimu ir jaučiasi bejėgis savo situacijoje, tikrai nelengva ir čia dažniausiai klystame, bandydami įrodinėti ir ieškodami argumentų, kodėl verta gyventi ir koks gyvenimas iš tiesų yra gražus.

Pasitikėdamas ir pasidalydamas savo sunkumais, žmogus tikisi emocinio palaikymo, o pasakymai „negalvok taip“, „negalima taip“, „kaip tu galėjai“, „vyk tas mintis“, „susiimk“ ne tik nepadeda, bet ir skamba kaip nepriėmimas.

Tačiau, anot P.Skruibio, tam žmogui tai skambės kaip banalybės, kadangi visiškai neatitiks jo emocinės būsenos. Pasitikėdamas ir pasidalydamas savo sunkumais žmogus tikisi emocinio palaikymo, o pasakymai „negalvok taip“, „negalima taip“, „kaip tu galėjai“, „vyk tas mintis“, „susiimk“ ne tik nepadeda, bet ir skamba kaip nepriėmimas.

Šioje situacijoje labai sunku ir artimiesiems, ypač jei tai yra užsitęsusi žmogaus būsena ir neviltis trunka mėnesių mėnesiais. „Artimiesiems labai sunku su tuo gyventi, nes visą laiką esi tarsi ant parako statinės. Palaikymas reikalauja labai daug emocinių resursų, o tu nežinai, kada ta parako statinė gali sprogti. Tada gali atsirasti ir pyktis, kad žmogus nesikreipia pagalbos“, – sako psichologas, patardamas artimiesiems stebėti ir savo galimybių ribas bei kreiptis patiems pagalbos.

Kaip padėti, jei situacijos kartojasi

Esant ilgalaikiams sunkumams, žmogus gali pasijusti tarsi patekęs į uždarą ratą: visa apimanti neviltis, duobė, iš kurios, regis, neįmanoma išlipti, ir galiausiai intensyvios mintys apie savižudybę, kuri tuo metu atrodo kaip vienintelė išeitis. Tai kritinis taškas, bet žmogus kartais gali susitvarkyti, išlipti iš duobės ir gyventi toliau. P.Skruibio teigimu, jeigu tokios situacijos kartojasi, pagalbą reiktų siūlyti ir pačiam jos ieškoti tuo geruoju periodu, kada ta neviltis yra mažesnė ir yra daugiau tikėjimo, kad gal kažkaip išsispręs.

„Tai yra tas momentas, kada geriausia kreiptis į psichologą, ir ta pagalba jam suteiktų daugiausia naudos. Tuo metu netgi galima padaryti pasiruošimą pablogėjimams. „Kokie ženklai rodo mano būsenoje, mintyse, jausmuose, elgesyje, kad aš jau pakeliui į tą duobę? Kai aš pakeliui, kas man gali padėti? Gal aš pats sau galiu padėti?“ – tai klausimai, į kuriuos reiktų atsakyti. O padėti iš tiesų gali ir labai paprasti dalykai: geriau išsimiegoti, daugiau judėti, pasikalbėti su kuo nors, užsiimti kažkokia patinkančia veikla, pasiklausyti patinkančios muzikos. Kol žmogus dar dar tik pakeliui į tą duobę, tie paprasti dalykai gali padėti. Kai jis jau ten – nebepadės“, – teigia specialistas ir pataria taip pat pagalvoti, ką žmogus darys tada, jei vis dėlto tai nepadės? Kas yra tie asmenys, kurie gali palaikyti, atsidūrus toje duobėje? Kas yra tas pagalbos šaltinis tarp artimųjų ar specialistų, į kurį galima būtų kreiptis, esant kritinei situacijai?

Pasiruošimas toms pasikartojančioms blogoms būsenoms gali būti labai vertingas. Jis yra labai priešingas „herojiškam“ įsitikinimui, kad aš susitvarkiau ir daugiau taip nebus.

Anot P.Skruibio, toks pasiruošimas toms pasikartojančioms blogoms būsenoms gali būti labai vertingas. Jis yra labai priešingas „herojiškam“ įsitikinimui, kad aš susitvarkiau ir daugiau taip nebus. Jeigu tai kartojasi, reiškia, gali būti. Jeigu aš tam pasiruošiu, tai yra daugiau vilties, kad aš susitvarkysiu.

Psichologas akcentuoja, kad tokia pagalba ypač būtina, jei žmogus, būdamas tokioje duobėje, bandė sau kažką pasidaryti, mėgino nusižudyti, žalojo save. „Artimieji labiausiai galėtų padėti, tiesiog priimdami faktą: taip, tu mėginai nusižudyti. Tačiau nereiktų gėdinti, moralizuoti, aiškinti, kad „kitą kartą taip nedaryk“, „įsivaizduoji, kaip mums buvo sunku“, „kaip tu taip galėjai“. Tokios mintys visiškai suprantamos, bet visiškai nepadeda. Geriau kaip tik sakyti: „Akivaizdu ir tau, ir mums, kad situacija yra rimta. Kadangi taip jau buvo, pasiruoškime, kad kitą kartą, jeigu vėl patektum į panašią situaciją, galėtum į ją reaguoti kitaip.“

Saugumo planas – pagalba sau pačiam – visada turi būti po ranka

P.Skruibio teigimu, neviltis yra pagrindinis dalykas, dėl ko žmogus nusižudo, nes jam atrodo, kad jokios vilties nėra. Tad, patekus pas specialistą, svarbiausia yra ištraukti žmogų iš tos beviltiškos kritinės būsenos.

Bandžiusio nusižudyti nereiktų gėdinti, moralizuoti, aiškinti, kad „kitą kartą taip nedaryk“, „įsivaizduoji, kaip mums buvo sunku“, „kaip tu taip galėjai“. Tokios mintys visiškai suprantamos, bet visiškai nepadeda.

„Pirmas dalykas, kurį aš pabandyčiau suprasti ir gal net paklausčiau to žmogaus tai, kas turėtų atsitikti, kad jis nebenorėtų nusižudyti. Tai sudėtinga ir ne visada įmanoma, bet man tai padėtų suprasti, kas tam žmogui labiausiai skauda. Tada aš žinočiau, nuo ko mums reikia pradėti, kad tą problemą būtų galima spręsti, – sako pašnekovas, tačiau sutinka, kad ne visas situacijas galima išspręsti, ypač netekties atveju. – Tačiau specialistai gali padėti žmogui ir gedėjimo procese. Tai ir yra pagrindinė mano, kaip psichologo, darbo kryptis – kaip aš galiu per trumpiausią laiką labiausiai padėti sumažinti tam žmogui skausmą. Kai kuriuos dalykus galima padaryti per kelis susitikimus, kai kurias problemas spręsti kartais užtrunka mėnesius ir metus.“

Užmezgus kontaktą su žmogumi, įvardijus didžiausią skausmą keliančią problemą ir susitarus dėl tolesnių susitikimų, anot psichologo, labai svarbu yra sudaryti saugumo planą, kad žmogus žinotų, ką daryti, jei staiga jo būsena pablogės. Pirmiausia labai svarbu atpažinti ir įvardyti ženklus, kurie rodo, kad būsena blogėja, ir žinoti, kam galima paskambinti, į ką kreiptis, jei būsena taps kritinė. Tas planas suteikia žmogui saugumo, kad yra kažkas, ką jis pats gali padaryti.

Anot specialisto, iš pradžių pagerinti būseną gali paprasčiausi dalykai – pasivaikščiojimas miške, specifinės muzikos klausymas, susitikimas su draugu, tačiau tai yra labai individualu. „Tai skamba gal netgi labai įtartinai paprastai, bet esmė tame, kad kai žmogus yra toje neviltyje, jam atrodo, kad niekas negali padėti, ir tie paprasti dalykai tiesiog neateina į galvą. Jeigu jis iš anksto yra pagalvojęs, kas jam padeda, kai yra sunku, kas jam patinka, kas jam leidžia geriau pasijausti, tai pastebėjęs pirmuosius ženklus gali kažką padaryti, kad tą būseną stabilizuotų“, – sako P.Skruibis, pabrėždamas svarbiausią dalyką – šie dalykai gali padėti tol, kol žmogus dar tik pradėjo į tą duobę kristi. Kai jis jau bus duobėje, tai jau nebepadės.

Saugumo plane, kuris dažniausiai yra surašomas ant popieriaus ir nešiojamas su savimi, labai svarbu pasižymėti ir žmones, su kuriais galima pasikalbėti apie savižudybę. Nes tuo metu, kai kažkas nutinka ir apima suicidinės mintys, gali būti sudėtinga sugalvoti, koks tai galėtų būti žmogus.

Jeigu žmogus yra iš anksto yra pagalvojęs, kas jam padeda, kai yra sunku, kas jam patinka ir leidžia geriau pasijausti, tai pastebėjęs pirmuosius ženklus gali kažką padaryti, kad tą būseną stabilizuotų

Sergančius depresija pašnekovas perspėja nepasitikėti vien vaistais, nes dažnai yra daroma tokia klaida – skiriami antidepresantai ir viliamasi, kad jie depresiją išgydys ir mintys apie savižudybę praeis. „Problema yra tame, kad gydymas užtrunka laiko, ir jeigu mes nesame aptarę psichologinių dalykų, saugumo plano, situacijų, ką galima ir reikia spręsti, kad žmogui būtų lengviau, tai vien vaistų nepakanka. Tai reikėtų turėti omenyje ir pačiam žmogui, ir jo artimiesiems, kad vaistai gali būti būtini ir jie gali padėti, bet vien jų nepakanka. Ypač kritinėje situacijoje turėtų būti ir psichologinė pagalba“, – pabrėžė P.Skruibis.

„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

Kur galima kreiptis: