Individualios psichologijos konsultantė Rasa Kardaitė, vedanti išėjimo iš skyrybų krizės grupes šiame centre, teigia, kad vaikai, kurie žinojo apie tėvų skyrybas, joms įvykus, kai viskas baigiasi ir nurimsta, patiria tam tikrą palengvėjimą. Dalinamės jos įžvalgomis iš paskaitos tėvams „Paauglių reakcija į tėvų skyrybas“. Pranešėja remiasi psichologės dr. Miglės Dovydaitienės publikuota medžiaga.
Sakyti ar nesakyti? – dar visai neseniai buvo įprasta slėpti nuo vaikų reikšmingus pokyčius, taip pat ir tėvų skyrybas. Manyta, kad šitaip vaikas apsaugomas nuo įtampos ir streso. Tačiau priešingai – tiesos žinojimas padeda vaikui. Tėvai turėtų pasakyti vaikui, kas vyksta šeimoje. Tie vaikai, kurie supranta, kas ištiko šeimą, geriau prisitaiko prie pasikeitimų ir lengviau priima naują šeimos modelį.
Pasakyti reikia laiku – pirmiausia apie skyrybas tėvai turėtų pranešti laiku – nei per anksti, nei per vėlai. Jei galimi pokyčiai šeimoje dar tik svarstomi, bet sutuoktiniai nėra tvirtai apsisprendę ir, galbūt, deda pastangas išsaugoti šeimą vildamiesi, kad jiems pavyks – per anksti kalbėti apie tai su vaiku.
Vaikams bus lengviau susitaikyti su skyrybų faktu, jei apie tai jie bus informuojami tada, kai jau tvirtai nuspręsta, tačiau anksčiau negu prasideda pokyčiai gyvenime (kai išeina tėvas, išsikrausto į kitus namus). Jaunesniems (maždaug iki 5 m.) vaikams galima pranešti likus savaitei iki reikšmingų pasikeitimų, o su vyresniais reikėtų pasikalbėti anksčiau, kad jie apsiprastų su naujovėmis.
Suprasti vaiko jausmus – sužinojus apie pokyčius šeimoje vaiką gali ištikti šokas, tačiau visus vaiko jausmus reikėtų priimti. Net jei tėvai tarpusavyje pykstasi, vaikui vis dar lieka viltis. Pranešus apie sprendimą skirtis, gali pratrūkti tikrieji vaiko jausmai, todėl labai svarbu leisti jam išsilieti, išsakyti susikaupusius jausmus, priimti jo pasimetimą, nerimą, skausmą ir ašaras, paguosti jį.
Mama ir tėtis turėtų pasakyti kartu – jei pavyksta išlaikyti pusiausvyrą, geriau, jei apie laukiančius pasikeitimus praneša abu sutuoktiniai. Vaikui saugiau matyti, kad ir sunkiu metu tėvai gali veikti kartu. Toks tėvų elgesys įžiebia viltį, kad ir ateityje jie globos savo vaiką. Geriau, jei apie skyrybas vaikas sužinos kai visa šeima bus kartu – abu sutuoktiniai ir vaikai.
Todėl tėvams geriau būti tiesoje ir iš karto pasakyti, kad kelio atgal nebėra, jie apsisprendė tvirtai, tačiau ir toliau abu rūpinsis vaikais.
Nekaltinti vienam kito – būtų puiku, jei tėvams pavyktų susitarti, kad kalbant su vaikais apie išsiskyrimo priežastis bus vengiama vienam kitą kaltinti, o priežastis geriau išdėstyti sąžiningai, suprantamai ir atvirai, prisiimant savo atsakomybės dalį, neieškant buvusio sutuoktinio kaltės. Tačiau kalbantis su vaikais reikia išlaikyti protingą balansą: nei per daug paslapčių, nei per daug asmeninio gyvenimo detalių. Rekomenduojama tėvams nesigilinti į tik suaugusiems svarbias aplinkybes, pakanka suprantama vaikui kalba paaiškinti, kas nutiko ir kas laukia ateityje.
Nekurstyti susijungimo vilties – kartais, vykstant palyginti ramioms skyryboms vaikas gali matyti pabrėžtinai draugiškai besišnekučiuojančius, teigiamai vienas kito atžvilgiu nusiteikusius tėvus. Tai vaikus gali supainioti ir įžiebti apgaulingą viltį, kad tėvai susidraugaus ir vėl viskas bus taip kaip anksčiau. Todėl tėvams geriau būti tiesoje ir iš karto pasakyti, kad kelio atgal nebėra, jie apsisprendė tvirtai, tačiau ir toliau abu rūpinsis vaikais. Svarbu paaiškinti, kad vaikai nieko negali padaryti, kad tėvai vėl gyventų kartu.
Kuo plačiau pakalbėti apie ateitį – psichologiniu požiūriu labai svarbu dėti pastangas, kad būtų atkurtas vaiko saugumas. Tėvai turėtų kuo daugiau pasakoti vaikams apie planus – kas kur gyvens ir kada galės susitikti, kuo plačiau aptarti, kaip pasikeis vaiko gyvenimas. Vaikams tai suteikia saugumo.
Vaikui labai svarbu žinoti ar jis galės lankyti tą pačią mokyklą? Ar gyvens su tėvu, ar su mama? Ar jie gyvens tame pačiame bute? Kur bus tėtis? Kas bus su jo sesute, naminiu gyvūnėliu? Ar galės ir kada susitikti su tėčiu? Kaip leis atostogas? Ar pasimatys su seneliais, močiutėmis ir kitais jam svarbiais giminaičiais?
Klausti vaiko nuomonės – kai sutuoktiniai tariasi apie numatomus pasikeitimus po skyrybų, naudinga į diskusijas įtraukti ir jau paaugusius vaikus. Pravartu išgirsti ir atsižvelgti į vaiko nuomonę apie tai, kur, su kuo ir kaip jis nori gyventi, bendrauti, mokytis, iškylauti ir atostogauti.
Pabrėžti, kad vaikas nekaltas – svarbu tėvams skatinti vaikus reikšti savo jausmus ir klausti. Taip jie gali išgirti, kas jiems iš tiesų rūpi. Tačiau apie keletą dalykų, kuriuos tėvai turėtų būtinai pasakyti vaikui, net jei jis apie tai niekaip neužsimena. Pirmiausia reikia užtikrinti, kad vaikai nekalti dėl skyrybų, nes dažnas vaikas dalį atsakomybės už skyrybas prisiima sau. Reikėtų siekti, kad visi vaikai žinotų aksiomą – „vaikai nėra kalti dėl tėvų skyrybų“. Visiškai ir visada nekalti.
Priminti, kad vaikai negali pakeisti tėvų sprendimo – kartais vaikai mano, kad jei jie būtų geresni, ramesni, malonesni, gražesni, tėvai sugrįžtų. Toks įsitikinimas susijęs su vaiko noru daryti įtaką tėvų santykiams. Tėvai turėtų vienareikšmiškai pasakyti, kad tai suaugusiųjų reikalai.
Patikinti, kad suaugę nesiskiria su vaikais – vaikams ramiau, jei jie laiku įsisąmonina ir kitą tiesą: tėvai visada bus tėvai, net ir po išsiskyrimo. Svarbu užtikrinti vaikui, kad po skyrybų vaiko gyvenime dalyvaus ir mama, ir tėtis, ir garantuoti, kad ir po skyrybų tėvai vaiko nepaliks.
Reikėtų pabrėžti – ne vaikai sukėlė šeimos sunkumus, jie ir negali nieko pakeisti.
Nesužadinti ištikimybės konflikto – sunkiausiai dėl skyrybų ištikimybės konfliktą išgyvena tie vaikai, kurie mano, kad reikia pasirinkti ir būti ištikimam vienam iš tėvų ir kurie jaučiasi kalti, kad myli abu, todėl protingiausia būtų siekti sudaryti galimybę vaikams lankyti abu tėvus ir bendrauti su abiem tėvais, kad vaikai nejaustų dėl to kaltės.
Tėvų skyrybos neturi paveikti santykių su draugais – kai kurie vaikai prisipažįsta, kad po šeimos skyrybų jiems neramu dėl padėties mokykloje, santykių su draugais. Reikėtų patikinti, kad skyrybos nepaveiks vaiko santykių su draugais. Svarbu padrąsinti vaiką neprarasti pasitikėjimo aplinkiniais, mokyti vaiką priimti artimųjų ir draugų pagalbą.
Skatinti klausti – tėvai turėtų padrąsinti vaiką klausti, dėmesingai išklausyti bei atsakyti į visus kilusius klausimus. Reikėtų pasikalbėti su vaikais praėjus dar kiek laiko, juk sparčiai keičiantis situacijai, atsiranda vis naujų rūpesčių ir klausimų.
